— Garbė dievams! — šūktelėjo Paksteris Redvainas. — Tai didi karaliaus Džofrio pergalė!
Kuo čia dėtas Džofris? — dingtelėjo Tirionui.
— Ir, žinoma, skaudus pralaimėjimas šiaurei, — pridūrė Mažasis Pirštas, — tačiau tame mūšyje Robo Starko pajėgos nedalyvavo. Mūšio lauke Jaunajam Vilkui ir toliau nėra lygių.
— Ką žinome apie Starkų planus ir kariuomenės judėjimą? — kaip visada stačiokiškai ir dalykiškai pasiteiravo Matis Rovanas.
— Prisiplėšęs karo grobio ir palikęs likimo valiai vakaruose užimtas pilis, jis parlėkė į Riveraną, — pasakė lordas Taivinas. — Mūsų pusbrolis, seras Daivenas Lanisporte pergrupuoja savo velionio tėvo kariuomenės likučius. Kai tik bus pasiruošę, jie papildys sero Forlėjaus Presterio pajėgas prie Auksinio Danties. Kai tik tas vaikigalis Starkas pajudės į šiaurę, seras Forlėjus ir seras Daivenas puls Riveraną.
— Bet ar lordas Starkas tikrai ketina žygiuoti į šiaurę? — paklausė lordas Rovanas. — Nepaisydamas, kad Keilino Griovą užėmę geležiniai?
Į pokalbį įsiterpė Meisas Tairelis.
— Ar gali būti kas nors beprasmiškiau už karalių be karalystės? Ne, visiškai akivaizdu, kad tam berniukui teks palikti upių kraštą, dar kartą sujungti savo kariuomenę su Ruzo Boltono pajėgomis ir abiem kartu pulti Keilino Griovą. Aš elgčiausi būtent taip.
Išgirdus šiuos žodžius, Tirionui teko prikąsti liežuvį, kad neleptelėtų, ko nereikia. Robas Starkas per vienerius metus laimėjo daugiau mūšių, nei Haigardeno lordas per dvidešimt. Tairelio kaip karo vado reputacija laikėsi ant vienos vienintelės neaiškiomis aplinkybėmis prie Ašfordo pasiektos pergalės prieš Robertą Barateoną, tačiau iš tiesų to mūšio baigtį dar gerokai prieš pasirodant pagrindinėms pajėgoms nulėmė lordo Tarlio vadovaujamas priešakinis būrys. Vėtrų Gūžtos apsiaustis, kuriai tikrai vadovavo Meisas Tairelis, užtruko ištisus metus, pergalė taip ir nebuvo pasiekta, o užėmus Trišakį Haigardeno lordas nuleido savo vėliavas ir pripažino Edardo Starko valdžią.
— Reikės parašyti Robui Starkui griežtą laišką, — tarė Mažasis Pirštas. — Kaip suprantu, jam tarnaujantis Boltonas mano svečių menėje laiko arklius, o tai tikrai nesąžininga.
Krenkštelėjęs į pokalbį įsiterpė seras Kevanas Lanisteris.
— Beje, dėl Starkų… Beilonas Greidžojus, dabar tituluojantis save salų ir šiaurės karaliumi, atsiuntė laišką, kuriame išdėstytos sąjungos su mumis sąlygos.
— Jis turėtų ne sąjungą siūlyti, o prisiekti visišką ištikimybę, — piktai rėžė Sersėja. — Kokią jis turi teisę vadintis karaliumi?
— Užkariautojo teisę, — ramiai paaiškino lordas Taivinas. — Karalius Beilonas tarsi smaugikas laiko savo rankose Sąsmauką. Robo Starko įpėdiniai žuvę, Vinterfelas užimtas, o geležiniai valdo Keilino Griovą, Gūdmiškį ir didžiąją dalį Akmenuotojo kranto. Karaliaus Beilono karo laivai plaukioja po Saulėlydžio jūrą ir dislokuoti taip, kad, jei mes juos išprovokuotume, bet kada galėtų pulti Lanisportą, Gražiąją salą ir net Haigardeną.
— O jei priimsime Beilono Greidžojaus sąlygas ir sudarysime sąjungą? — paklausė lordas Matis Rovanas. — Ko jis nori?
— Beilonas Greidžojus reikalauja pripažinti jį karaliumi ir atiduoti visas žemes į šiaurę nuo Sąsmaukos.
Lordas Redvainas nusijuokė.
— Ar šiauriau Sąsmaukos apskritai yra žemių, kurių galėtų trokšti sveiko proto vyras? Jei Greidžojus kalavijus ir bures nori iškeisti į akmenis ir sniegą, aš sutinku ir manau, kad mums labai pasisekė.
— Tikra tiesa, — pritarė Meisas Tairelis. — Ir aš taip padaryčiau. Kol sudorosime Stanį, leisčiau karaliui Beilonui pribaigti šiauriečius.
Iš lordo Taivino veido nebuvo įmanoma susigaudyti, ką jis jaučia.
— Be to, dar turime nuspręsti, ką daryti su Lisa Arin. Jono Arino našle, Hosterio Tulio dukterimi ir Ketlinos Stark seserimi, kurios vyras prieš mirdamas… buvo susimokęs su Staniu Barateonu.
— Ak, — atsainiai tarstelėjo Meisas Tairelis, — moterys paprastai nelinkusios kištis į reikalus, susijusius su karu. Sakyčiau, kad galime palikti ją ramybėje, vargu ar ji kels kokių nors rūpesčių.
— Pritariu, — linktelėjo Redvainas. — Ledi Lisa su kovomis neturėjo nieko bendra, be to, nepadarė nieko bloga ir nieko neišdavė.
Tirionas pasimuistė.
— Ji įmetė mane į kalėjimo celę ir nuteisė mirties bausme, — neslėpdamas apmaudo priminė jis lordams. — Be to, nors ir gavusi įsakymą, negrįžo į Karaliaus Uostą prisiekti ištikimybės Džofui. Milordai, duokite man karių ir Lisos Arin reikalą aš sutvarkysiu.
Tirionas nebūtų galėjęs sugalvoti kitos užduoties, kuri būtų teikusi jam tokį malonumą, nebent… savo rankomis būtų pasmaugęs Sersėją. Kartais jis vis dar sapnuodavo Lizdo dangaus kalėjimo celes ir prabusdavo išpiltas šalto prakaito.
Meisas Tairelis draugiškai nusišypsojo, bet už tos šypsenos Tirionas įžvelgė panieką.
— Gal būtų geriau, jei karą paliktum kariams, — tarė Haigardeno lordas. — Ir už tave geresni vyrai prarado puikiausias kariuomenes Mėnulio kalnuose arba neteko jų šturmuodami Kruvinuosius vartus. Mums žinomi tavo gebėjimai, milorde, nereikia žaisti su likimu.
Baisiai supykęs, Tirionas rankomis įsirėmė į pagalves ir ėmė stotis, bet, jam nespėjus atsikirsti, prabilo jo tėvas.
— Tirionui turiu numatęs kitų užduočių. Manau, Lizdo raktą savo rankose laiko lordas Petiras.
— Ak, be jokios abejonės, — patvirtino Mažasis Pirštas, — laikau jį čia, tarpkojyje. — Ir jo pilkai žalios akys išdykėliškai žybtelėjo. — Milordai, jums leidus, norėčiau pasisiūlyti nukeliauti į Slėnį, pavergti ledi Lisos Arin širdį ir jai pasipiršti. Tapęs jos vyru, galėsiu perduoti jūsų valdžion Arino Slėnį nepraliejęs nė lašo kraujo.
Lordas Rovanas, rodos, tuo abejojo.
— Ar ledi Lisa sutiks už tavęs eiti?
— Ji jau kelis kartus su manimi ėjo, lorde Mati, ir nė trupučio nesiskundė.
— Gulėti, — pasakė Sersėja, — tai ne tekėti. Net tokia karvė kaip Lisa Arin gali suvokti skirtumą.
— Žinoma. Riverano valdovo dukrai tikrai nederėtų tekėti už kilme nė iš tolo jai neprilygstančio vyro. — Mažasis Pirštas skėstelėjo rankomis. — Nors, kita vertus… Lizdo ledi ir Harenholo lordo santuoka visiškai įmanoma, tiesa?
Tirionui nepraslydo pro akis, kad Paksteris Redvainas ir Meisas Tairelis slapta susižvalgė.
— Gal ir įmanoma, — tarė lordas Rovanas, — jei esi tikras, kad priversi tą moterį būti ištikimą jo karališkajai malonybei.
— Milordai, — įsiterpė aukštasis septonas, — artinasi ruduo ir visi geros širdies žmonės pavargo nuo karo. Jei lordas Beilišas gali grąžinti Slėniui taiką, o patį Slėnį — karaliaus valdžion nepraliejęs kraujo, tai dievai jį, žinoma, laimina.
— Bet ar pavyks? — paklausė lordas Redvainas. — Dabar Lizdo lordas yra Jono Arino sūnus. Lordas Robertas.
— Jis dar berniukas, — paaiškino Mažasis Pirštas. — Aš pasirūpinsiu, kad užaugęs jis taptų nuolankiu Džofrio valdiniu ir geru visų mūsų bičiuliu.
Tirionas atidžiai nužvelgė šį liekną vyrą su smailia barzdele ir nepagarbiomis pilkai žalsvomis akimis. Harenholo lordas — tik tuščias titulas? Po galais, tėve… Net jei jis niekada neįkels kojos į tą pilį, šis titulas atveria jam galimybę gauti tokią žmoną ir jis nuo pat pradžių tai žinojo…