— Priešų mums netrūksta, — pasakė seras Kevanas Lanisteris. — Jei galime pasiekti, kad Lizdas neįsitrauktų į karą, juo geriau. Aš linkęs siūlymui pritarti ir pažiūrėti, ką lordui Petirui pavyks pasiekti.
Tirionas iš patirties seniai žinojo, kad taryboje seras Kevanas buvo tarsi brolio ruporas; jam niekada nė į galvą nešovė, jog galėtų būti ne taip, kaip nori lordas Taivinas. Viskas buvo nuspręsta iš anksto, suprato Tirionas, o šis pasitarimas — tik spektaklis.
Avys pritariamai sumekeno net nenutuokdamos, kaip trumpai jos bus nukirptos, tad prieštarauti teko Tirionui.
— Bet kaip karalius sumokės skolas išvykus lordui Petirui? Jis mūsų monetų magas ir neturime, kas jį pakeistų.
Mažasis Pirštas šyptelėjo.
— Mano mažasis bičiulis per gerai mane vertina. Aš tik skaičiuoju variokus, kaip sakydavo karalius Robertas. Tai galėtų daryti ir bet kuris nuovokus pirklys, o kuris nors iš Lanisterių, dievų apdovanotas teise lytėti Kasterlių Uolos auksą, be jokios abejonės, mane pranoktų.
— Kas nors iš Lanisterių? — nusistebėjo Tirionas ir kažkodėl jį apėmė bloga nuojauta.
Lordo Taivino akys aukso spalvos taškais išmargintais vyzdžiais nukrypo į skirtingų spalvų sūnaus akis ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.
— Manau, tu puikiausiai tiksi šioms pareigoms.
— Tikrai! — nuoširdžiai šūktelėjo seras Kevanas. — Neabejoju, kad būsi nuostabus iždininkas, Tirionai.
Lordas Taivinas vėl kreipėsi į Mažąjį Pirštą:
— Jei Lisa Arin sutiks tapti tavo žmona ir grįš karaliaus globon, turėsime grąžinti lordui Robertui garbę vadintis Rytų sergėtoju. Ar greitai galėsi išvykti?
— Jei tik pūs palankus vėjas, rytoj rytą. Anapus grandinės stovi bravosiečių galera, dabar į ją laivu gabenamas krovinys. Ji vadinasi „Juodasis karalius“. Pakalbėsiu su kapitonu, kad rastų man gultą.
— Negalėsi dalyvauti karaliaus vestuvėse, — tarė Meisas Tairelis.
Petiras Beilišas gūžtelėjo.
— Potvyniai ir nuotakos nelaukia jokio vyro, milorde. Kai prasidės rudens audros, plaukti bus daug pavojingiau. Bijau, kad nuskendęs kaip jaunikis prarasčiau didžiąją dalį savo žavesio.
Lordas Tairelis tyliai nusijuokė.
— Teisybė. Geriau nedelsti.
— Tegul dievai pagreitina tavo kelionę, — įsiterpė aukštasis septonas. — Visiems Karaliaus Uosto gyventojams derėtų melsti dievų, kad tau pasisektų.
Lordas Redvainas nykščiu ir smiliumi suspaudė sau viršunosę.
— Gal galėtume grįžti prie sąjungos su Greidžojumi? Mano nuomone, ji mums būtų labai naudinga. Greidžojaus karo laivai prisidėtų prie mano flotilės, o tada, jūroje turėdami tokį didelį karo laivyną, galėtume pulti Drakono Uolą ir niekais paversti visas Stanio Barateono pretenzijas.
— Karaliaus Beilono karo laivai būtent tam ir skirti, — mandagiai paaiškino lordas Taivinas. — Mūsiškiai — taip pat. Už sąjungą Greidžojus reikalauja pusės karalystės, tik… ką jis už tai padarys? Sumuš Starkus? Tai jis jau daro. Tai kam mums mokėti už tai, ką gausime veltui? Mano galva, dėl Paiko lordo geriausia apskritai nieko nedaryti. Laimėti laiko ir galbūt sulaukti daug palankesnio pasiūlymo. Tokio, kuriame karalius nebūtų spaudžiamas atiduoti pusės karalystės.
Tirionas atidžiai stebėjo tėvą. Jis kažką nutyli… Neūžauga prisiminė svarbius laiškus, kuriuos lordas Taivinas rašė tą vakarą, kai jis atėjo pareikšti pretenzijų į Kasterlių Uolą. Kaip jis tuomet pasakė? Vieni mūšiai laimimi kalavijais ir ietimis, kiti — laiškais ir varnais… Jis ėmė svarstyti, koks tas „palankesnis pasiūlymas“ ir kokią kainą jį priėmus reikėtų mokėti.
— Gal geriau grįžkime prie vestuvių klausimo, — tarė seras Kevanas.
Aukštasis septonas pašnekėjo apie darbus Didžiojoje Beiloro septoje, o Sersėja išsamiai papasakojo, kaip ji ruošiasi puotai. Tūkstantį svečių buvo ketinama sutalpinti karūnos menėje, o daugybę kitų priimti artimiausiose pilies prieigose. Išoriniuose ir vidiniuose kiemuose turėjo stovėti šilkais papuoštos palapinės su nuo maisto lūžtančiais stalais ir alaus statinėmis, skirtos tiems, kurie netilps menėje.
— Jūsų malonybe, — kreipėsi į lordą Taiviną didysis meisteris Paiselis, — jei jau kalbame apie svečių gausą… Pas mus atskrido varnas iš Saulės Ieties. Kol mes čia šnekamės, į Karaliaus Uostą joja trys šimtai dorniečių ir jie tikisi atvykti dar prieš prasidedant vestuvių iškilmėms.
— Kaip jie gali joti? — nepatenkintas burbtelėjo Meisas Tairelis. — Jie neprašė leidimo joti per mano žemes.
Tirionas atkreipė dėmesį, kad storas jo sprandas staiga sodriai nuraudo. Dorniečiai ir Haigardeno žmonės niekada vieni kitų nemėgo; jau daug šimtmečių jie puldinėjo vieni kitus pasienyje, ir net kai būdavo sudarę taiką, persikeldavo per kalnus, kirsdavo sieną ir užpuolę plėšdavo kaimynus. Dornui tapus Septynių Karalysčių dalimi, tas priešiškumas šiek tiek priblėso, kol… Dorno princas, vadinamas Raudonąja Angim, riterių turnyre nesuluošino jaunojo Haigardeno įpėdinio. Šis reikalas gali būti keblus, pagalvojo nykštukas nekantraudamas pamatyti, kaip dabar elgsis jo tėvas.
— Princas Doranas atvyksta mano sūnaus kvietimu, — ramiai paaiškino lordas Taivinas, — ir ne tik dalyvauti vestuvių iškilmėse, bet ir užimti savo vietos taryboje bei sulaukti teisingumo, kurio Robertas jam neparodė, keršijant už sesers Elijos ir jos vaikų nužudymą.
Nenuleisdamas akių nuo lordų Tairelio, Redvaino ir Rovano, Tirionas svarstė, ar kuris nors iš šios trijulės drįs atrėžti: „Bet, lorde Taivinai, argi ne tu atidavei Robertui jų kūnus, suvyniotus į Lanisterių skraistes?“ Nė vienas iš vyrų nedrįso praverti burnos, bet šis nebylus klausimas vis tiek aiškiai buvo matyti jų veiduose. Redvainui į tai nusispjaut, pagalvojo Tirionas, o Rovanas atrodo taip, tarsi staiga būtų užspringęs.
— Kai karalius ves tavo Mardžerę, o Mirsela ištekės už princo Tristano, būsime viena plati giminė, — priminė Meisui Taireliui seras Kevanas. — Ir visi praeityje buvę nesutarimai turi baigtis, ar sutinki, milorde?
— Tai mano dukters vestuvės…
— …ir mano vaikaičio, — griežtai pasakė lordas Taivinas. — Ir seniems kivirčams jose ne vieta.
— Su Doranu Marteliu aš nesikivirčiju, — nenusileido lordas Tairelis, bet jo žodžiai buvo kupini pagiežos. — Jei nori taikiai joti per Žemupį, jam tereikia paprašyti mano leidimo.
Pasvajok… — pagalvojo Tirionas. Kaulų keliu jis persikels per kalnus, pasuks į rytus, link Samerholo, ir iš pietų atjos Karališkuoju keliu.
— Trys šimtai dorniečių mūsų planų nė kiek nesujauks, — tarė Sersėja. — Karius pavaišinsime kieme, karūnos menėje įsprausime kelis papildomus suolus lordams ir kilmingiems riteriams, o princui Doranui rasime garbingą vietą ant pakylos.
Tik ne šalia manęs, perskaitė Tirionas, pažvelgęs Meisui Taireliui į akis, bet Haigardeno lordas nieko neatsakė, tik vos pastebimai linktelėjo.
— O dabar imkimės malonesnės užduoties, — paragino susirinkusius lordas Taivinas. — Turime pasidalyti savo pergalės vaisius.
— Kas gali būti maloniau?.. — tarė Mažasis Pirštas, kuris savo vaisių — Harenholą — jau buvo prarijęs.