Kiekvienas lordas turėjo savų pageidavimų; norėjo gauti tą pilį arba aną kaimą, žemės plotą, upokšnį, mišką, teisę globoti vieną ar kitą per mūšį be tėvų likusią atžalą. Laimė, pergalės vaisių buvo daugybė ir našlaičių bei pilių pakako visiems. Veiris turėjo sąrašus. Sunkioje kovoje su žiauriuoju Staniu ir Žaibo lordu žuvo keturiasdešimt septyni žemesnės kilmės lordai, šeši šimtai devyniolika riterių ir keli tūkstančiai nekilmingų karių. Iš visų išdavikų ir jų įpėdinių palikimas buvo atimtas ir jiems priklausiusios žemės ir pilys išdalytos tiems, kurie įrodė esą ištikimesni.
Didžiausias derlius teko Haigardenui. Tirionas dėbtelėjo į išpampusį Meiso Tairelio pilvą ir tarė sau: Šis vyras tikras besotis. Tairelis pareikalavo savo vėliavininko, lordo Alisterio Florento žemių ir pilių, nors šis suklydo tik vieną vienintelį kartą sutikęs remti Renlį, o paskui Stanį. Lordas Taivinas Meiso Tairelio reikalavimą mielai įvykdė. Braitvoterio pilis ir visos jai priklausančios žemės bei įplaukos atiteko antrajam lordo Tairelio sūnui, serui Garlanui, kuris akimirksniu tapo labai įtakingu lordu. Vyresnysis jo brolis, žinoma, turėjo paveldėti patį Haigardeną.
Mažesni žemės plotai buvo padovanoti lordui Rovanui ir pažadėti lordui Tarliui, ledi Oukhart, lordui Haitaueriui ir kitiems atlygio nusipelniusiems, bet pasitarime nedalyvaujantiems žmonėms. Lordas Redvainas nereikalavo nieko, tik prašė trisdešimčiai metų panaikinti mokestį, kurį Mažasis Pirštas ir jo vynu prekiaujantys tarpininkai buvo uždėję kai kurioms geriausioms Arboro vyno rūšims. Gavęs, ko norėjo, jis pareiškė esąs didžiai patenkintas ir pasiūlė liepti tarnams atritinti statinaitę Arboro auksinio, kad galėtų pasiūlyti tostą už gerąjį karalių Džofrį ir jo išmintingą bei dosnią ranką. Išgirdus šiuos žodžius Sersėjos kantrybė trūko.
— Džofui reikia kalavijų, o ne tostų, — pasakė ji. — Jo karalystę vis dar alina galimi sosto grobikai ir apsišaukėliai karaliai.
— Bet, manau, jau neilgai, — pataikūniškai įsiterpė Veiris.
— Liko dar pora klausimų, milordai. — Seras Kevanas žvilgtelėjo į savo raštus. — Seras Adamas rado kelis krištolus iš aukštojo septono karūnos. Rodos, dabar jau galime būti tikri, kad vagys ją sulaužė, krištolus išlupo, o auksą išlydė.
— Mūsų Dangiškasis Tėvas žino jų kaltę ir juos nubaus, — romiai pareiškė aukštasis septonas.
— Žinoma, — linktelėjo lordas Taivinas. — Nepaisant to, turi būti karūnuotas per karaliaus vestuves. Sersėja, pakviesk auksakalius, turime parūpinti pakaitinę karūną. — Ir, nelaukęs, ką atsakys duktė, kreipėsi į Veirį: — Turi dar naujienų?
Eunuchas išsitraukė iš rankovės pergamentą.
— Netoli Pirštų žmonės matė milžinišką krakeną. — Sukikenęs jis pridūrė: — Ne Greidžojų, bet tikrą jūrų pabaisą. Krakenas užpuolė ibeniečių banginių medžioklės laivą ir jį nuskandino. Prie Brastos Akmenų vyksta mūšiai, o tarp Tirošio ir Lyso, rodos, tuoj vėl kils karas. Ir vieni, ir kiti tikisi sudaryti sąjungą su Myru. Iš Nefrito jūros grįžę jūreiviai praneša, jog Kvarte išsirito trigalvis drakonas, tikras to miesto stebuklas…
— Drakonai ir milžiniški krakenai manęs nedomina, nesvarbu, kiek galvų jie turi, — pertraukė jį lordas Taivinas. — Gal kartais tavo šnabždūnai aptiko mano sūnėno pėdsakus?
— Deja, tavo numylėtas Tirekas dingo kaip į vandenį. Vargšas vaikinas, nors ir narsus… — Veiris, rodos, vos tramdė ašaras.
— Taivinai, — įsiterpė seras Kevanas, kol lordas Taivinas dar nepradėjo reikšti akivaizdaus nepasitenkinimo, — į kareivines parsibastė būrelis per mūšį pabėgusių auksinių apsiaustų, besitikinčių grįžti į tarnybą. Seras Adamas nori žinoti, ką su jais daryti.
— Per savo bailumą jie galėjo įstumti Džofą į pavojų, — nedvejodama pareiškė Sersėja. — Noriu, kad jie būtų nužudyti.
Veiris atsiduso.
— Žinoma, niekas negalėtų paneigti, kad jie nusipelnė mirties, jūsų malonybe. Ir vis dėlto… galbūt galėtume pasielgti išmintingiau ir išsiųsti juos į Nakties sargybą? Pastaruoju metu nuo Sienos mus pasiekia nerimą keliančios žinios. Apie tyržmogius, prisikėlusius numirėlius…
— Tyržmogiai, krakenai ir drakonai, — nusijuokė Meisas Tairelis. — Ar bent tarp mūsų yra žmogiškų būtybių?
Bet lordas Taivinas į šią pašaipą nekreipė dėmesio.
— Dezertyrus mums bus naudingiausia gerai pamokyti. Kūjais sutrupinkite jiems kelių girneles. Kad daugiau nebėgtų. Nei jie, nei joks kitas vyras, matęs juos elgetaujančius gatvėse. — Jis apžvelgė stalą norėdamas įsitikinti, ar kuris nors lordas tokiam sprendimui neprieštarauja.
Tirionas prisiminė savo apsilankymą prie Sienos ir krabus, kuriuos valgė su senuoju lordu Mormontu ir jo karininkais. Prisiminė ir tai, ko senis baiminosi.
— Gal pamokytume bėglius ir suluošinę porą iš jų? Sakykim, tuos, kurie nužudė serą Džeisliną. Kitus galėtume išsiųsti prie Sienos. Nakties sargybai labai trūksta žmonių. Jei Siena būtų užimta…
— …šiaurę užplūstų tyržmogiai, — baigė mintį jo tėvas, — ir Starkams, ir Greidžojams tektų kovoti su dar vienu priešu. Rodos, jie nebenori toliau būti Geležinio sosto valdiniais, tad kokią turi teisę tikėtis Geležinio sosto paramos? Ir karalius Robas, ir karalius Beilonas reiškia pretenzijas valdyti šiaurę. Tai tegul jiedu tuos kraštus ir gina, jei tik pajėgia. O jei ne, gali būti net taip, kad Mensas Plėšikas pasirodys esąs naudingas sąjungininkas. — Lordas Taivinas žvilgtelėjo į brolį. — Ar dar yra reikalų?
Seras Kevanas papurtė galvą.
— Jau viskas. Milordai, jo malonybė karalius Džofris, žinoma, norėtų padėkoti jums už išmintį ir gerus patarimus.
— Norėčiau vienas šnektelėti su savo vaikais, — visiems pakilus eiti tarė lordas Taivinas. — Ir su tavimi, Kevanai.
Kiti tarybos nariai klusniai atsisveikino ir pirmas pro duris išėjo Veiris, o paskutiniai Tairelis ir Redvainas. Kai menėje liko tik Lanisteriai, seras Kevanas uždarė duris.
— Aš — iždininkas?! — įpykęs spigiai šūktelėjo Tirionas. — Malonėkite pasakyti, kam šovė į galvą tokia mintis?
— Lordui Petirui, — atsakė tėvas, — bet mums visiems bus tik geriau, jei iždas liks Lanisterių rankose. Prašei rasti tau svarbią užduotį. Baiminiesi, kad ji tau per sunki?
— Ne, — atšovė Tirionas, — baiminuosi klastos. Mažasis Pirštas — gudrus ir ambicingas. Nepasitikiu juo. Ir tau nederėtų.
— Jis perviliojo į mūsų pusę Haigardeną… — stojo ginti Mažojo Piršto Sersėja.
— …ir pardavė tau Nedą Starką. Žinau. Jis nė nemirktelėjęs parduos ir mus. Netinkamose rankose moneta tokia pat pavojinga kaip ir kalavijas.
Dėdė Kevanas keistai nužvelgė Tirioną.
— Tik ne mums. Kasterlių Uolos auksas…
— …kasamas iš žemės. O Mažojo Piršto auksas randasi iš oro, tiesiog spragtelėjus pirštais.
— Šis gebėjimas naudingesnis už visus tavuosius, mielas broliuk, — apsimestinai meiliai, o iš tiesų kupina pagiežos pasakė Sersėja.
— Mažasis Pirštas melagis…
— „…ir visas juodas“, — tarė kranklys varnui.
Lordas Taivinas delnu garsiai pliaukštelėjo į stalą.
— Gana! Daugiau nepakęsiu šių bjaurių rietenų. Jūs abu Lanisteriai ir elgsitės taip, kaip Lanisteriams dera.
Seras Kevanas krenkštelėjo.
— Man labiau patiktų, jei Lizdo valdovu taptų Petiras Beilišas, o ne kuris nors kitas ledi Lisos gerbėjas. Jonas Roisas, Linas Korbrėjus, Hortonas Redfortas… kiekvienas iš jų savaip pavojingas. Ir išdidus. Gal Mažasis Pirštas ir gudrus, bet negali pasigirti nei aukšta kilme, nei gebėjimais mūšio lauke. Slėnio lordai niekada nelaikys jo sau lygiu. — Jis pažvelgė į brolį. Kai lordas Taivinas pritariamai linktelėjo, pridūrė: — Be to, lordas Petiras ir toliau siunčia mums savo ištikimybės įrodymus. Štai vakar pranešė apie Tairelių užmačias įkalbėti Sansą Stark vykti „pasisvečiuoti“ į Haigardeną ir ten ištekinti ją už vyriausio lordo Meiso sūnaus Vilo.