— Taigi, — pritarė seras Kevanas, — o jei Tairelio širdyje ir liks šiek tiek apmaudo, jį nesunkiai numaldysime pasiūlę ištekinti Sersėją už jo sūnaus Vilo.
Tirionas pasikrapštė skaudamą nosies galą. Kartais sutvarstytą žaizdą taip įkyriai niežtėdavo…
— Nuo tos dienos, kai buvo nužudytas Sansos tėvas, jo malonybė karališka votis merginos gyvenimą pavertė pragaru, o dabar, kai pagaliau išsivadavo iš Džofrio nagų, siūlai jai tekėti už manęs. Man rodos, tai irgi žiaurus elgesys. Netgi tau, tėve.
— Kodėl? Ar ketini ją skriausti? — Veikiau smalsaudamas, nei susirūpinęs paklausė Tiriono tėvas. — Aš nesiekiu, kad mergina būtų laiminga, ir tu neturėtum to siekti. Mūsų sąjungininkai pietuose patikimi kaip Kasterlių Uola, bet šiaurę dar reikia palenkti savo pusėn ir mūsų sėkmės šiaurėje garantas yra Sansa Stark.
— Bet ji dar visai vaikas…
— Tavo sesuo dievagojasi, kad ji jau kraujavo. O jei taip, vadinasi, Sansa yra moteris ir gali tekėti. Turi atimti jai nekaltybę, kad niekas nesakytų, jog iš tikrųjų santuokinio gyvenimo nebuvo. Paskui, jei prieš vėl su ja suguldamas norėsi metus kitus palaukti, turėsi tam teisę, nes būsi jos vyras.
Kol kas man nereikia jokios kitos moters, tik Šajos, pagalvojo Tirionas, o Sansa, kad ir ką kalbėtum, vis dėlto yra mergaitė.
— Jei sieki laikyti Sansą kuo toliau nuo Tairelių, kodėl tau negrąžinus jos motinai? Galbūt tai paskatintų Robą Starką priklaupti ir prisiekti ištikimybę?..
Lordas Taivinas pašaipiai nužvelgė sūnų.
— Tik nusiųsk ją į Riveraną! Motina Sansą tuoj pat išleis už kurio nors iš Blekvudų arba Molisterių, kad sutvirtintų sūnaus sudarytas sąjungas su Trišakio lordais. Nusiųsk ją į šiaurę, tai dar nepasikeitus mėnuliui ištekės už kurio nors iš Manderlių ar Amberių. Bet, kaip galima spręsti iš Tairelių sumanytos gudrybės, ir čia, dvare, ji gana pavojinga. Sansa turi tapti Lanisterio žmona, ir greitai.
— Vyras, vedęs Sansą Stark, jos vardu gali pareikšti pretenzijas į Vinterfelą, — pridūrė dėdė Kevanas. — Ar apie tai nepagalvojai?
— Jei nevesi šios merginos, atiduosime ją kuriam nors iš tavo pusbrolių, — pasakė tėvas. — Kaip manai, Kevanai, ar Lanseliui pakaktų jėgų vesti?
Seras Kevanas susimąstė.
— Jei atvestume Sansą pas jį prie ligos patalo, jis ištartų reikiamus žodžius, bet… sugulti su ja… Ne… Pasiūlyčiau vieną iš dvynių, bet Starkai abu juos paėmę į nelaisvę ir laiko Riverane. Dženos sūnus Tionas irgi jų rankose, kitaip Sansą galėtų vesti ir jis.
Toliau tėvo ir dėdės pokalbio Tirionas nesiklausė. Sansa Stark… — mąsliai tarė sau jis. Tyli, gardžiai kvepianti Sansa, mėgusi šilkus, dainas, kilnumą ir augalotus narsius riterius gražiais veidais. Staiga jis pasijuto tarsi būtų viename iš flotilės laivų ir denis suptųsi jam po kojomis.
— Prašei atlygio už mūšyje parodytas pastangas, — įtaigiai priminė jam tėvas. — Dabar tau pasitaikė gera proga, Tirionai, geresnės vargu ar kada nors sulauksi. — Jis pirštais nekantriai pabarbeno į stalą. — Kadaise tikėjausi apvesdinti tavo brolį su Lisa Tuli, bet, mums dar nespėjus pasiruošti vestuvėms, Eiris pašaukė Džeimį į karaliaus sargybą. Kai lordui Hosteriui užsiminiau, kad Lisa galėtų tekėti už tavęs, jis atšovė norįs savo dukrai viso vyro, o ne pusės.
Ir išleido ją už Jono Arino, pagal amžių tikusio jai į senelius. Tačiau žinodamas, kaip paskui klostėsi Lisos Arin gyvenimas, Tirionas ne pyko, o jautėsi dėkingas.
— Pasiūlęs tave į žentus Dorno valdovui, išgirdau, kad mano žodžiai jį įžeidė, — kalbėjo lordas Taivinas. — Paskui, metams bėgant, panašių atsakymų sulaukiau iš Jono Roiso ir Leitono Haitauerio. Galų gale taip nusižeminau, jog pasiūliau, kad galėtum vesti Florento dukrą, kuriai per brolio vestuves Robertas atėmė nekaltybę, bet jos tėvas mieliau išleido ją už vieno iš nekilmingų jam tarnaujančių riterių. Jei nenori vesti Starko dukters, rasiu tau kitą žmoną. Neabejoju, kad šioje karalystėje atsiras koks nors menkas, jokios įtakos neturintis lordas, kuris mainais už draugystę su Kasterlių Uola mielai išsiskirs su savo dukterimi. Ledi Tanda paaukojo Lolisę…
Iš baimės Tirioną net šiurpas nukrėtė.
— Jau geriau nusipjausiu kotą ir sušersiu jį ožkoms.
— Tuomet atmerk akis. Starkų mergina jauna, pribrendusi santuokai, klusni, kilminga ir nekalta. Ir nebjauri pažiūrėti. Kodėl vis dar abejoji?
Tikrai, kodėl?
— Toks jau aš esu. Keista, bet norėčiau gauti žmoną, kuri noriai priimtų mane į savo lovą.
— Jei manai, kad tavo kekšės mielai įsileidžia tave į lovą, esi kvailesnis, nei maniau, — pasakė lordas Taivinas. — Nuvylei mane, Tirionai. Tikėjausi, kad šios vedybos tave pradžiugins.
— Taip, visi žinome, kaip tau svarbu, kad būčiau patenkintas, tėve. Bet juk tai ne šiaip sau vedybos. Sakai, „mūsų sėkmės šiaurėje garantas“? Šiaurę dabar valdo Greidžojai, o karalius Beilonas turi dukterį. Kodėl turiu vesti Sansą Stark, o ne ją? — Ir Tirionas pažvelgė tėvui į šaltas ir žalsvas akis su šviesiais, aukso spalvos taškais.
Lordas Taivinas ištiesė pirštus ir suglaudė juos po smakru.
— Beilonui Greidžojui rūpi ne tiek valdyti, kiek plėšikauti. Tegul pasidžiaugia rudens vainiku ir perkenčia šiaurės žiemą. Beilono valdiniai neturės už ką jo mylėti. Pavasarį tas krakenas šiauriečiams jau bus įkyrėjęs iki gyvo kaulo. Kai parvesi Edardo Starko vaikaitį ir jis pareikalaus to, kas jam priklauso pagal prigimtinę teisę, lordai ir nekilmingi vyrai vieningai pasodins jį į protėvių sostą. Tikiuosi, kad gebi užtaisyti moteriai vaiką?
— Manau, kad taip, — pyktelėjęs atkirto Tirionas. — Prisipažinsiu, įrodymų neturiu. Bet niekas negali sakyti, kad nemėginau. Juk sėju savo sėklą, kai tik pasitaiko proga…
— Į nutekamuosius griovius, pamazgų duobes, — niekinamai pridūrė lordas Taivinas, — ir į prastą žemę, kuri augina vien pavainikius. Pats laikas turėti savo sodą. — Jis atsistojo. — Žinok, kad Kasterlių Uolos niekada negausi. Bet vesk Sansą Stark ir galbūt tau atiteks Vinterfelas.
Tirionas Lanisteris, Vinterfelo lordas ir gynėjas. Ši mintis buvo tokia keista, kad jį net šiurpas nukrėtė.
— Puiku, tėve, — rūpestingai rinkdamas žodžius tarė jis, — bet ir tu ne viską numatei. Robas Starkas tikriausiai geba ne mažiau už mane, ir yra pasižadėjęs vesti vieną iš vaisingųjų Frėjų dukterų. Ir kai Jaunasis Vilkas sulauks vilkiukų vados, Sansos vaikai nieko nepaveldės.
Tačiau Tiriono žodžiai lordo Taivino iš vėžių neišmušė.
— Patikėk, su savo vaisingąja Frėj Robas Starkas vaikų nesusilauks. Turiu žinių, kurių kol kas nemačiau reikalo pranešti tarybos nariams, nors gerieji lordai, žinoma, netrukus vis tiek išgirs šią naujieną. Jaunasis Vilkas paėmė į žmonas vyriausią Geiveno Vesterlingo dukterį.
Kelias akimirkas Tirionas negalėjo patikėti, kad tėvas tikrai tai pasakė.
— Šešiolikos metų merginą, vardu Džeinė, — pridūrė seras Kevanas. — Anksčiau lordas Geivenas siūlė ją į žmonas mūsų Vilemui arba Martinui, tačiau turėjau jam atsakyti. Geivenas — geras vyras, bet jo žmona Sibelė iš Spaiserių giminės. Jam nederėjo jos vesti. Vesterlingai visuomet garsėjo garbingumu, o ne sveiku protu. Ledi Sibelės senelis prekiavo šafranu bei pipirais ir buvo tokios pat žemos kilmės, kaip ir tas kontrabandininkas, dabar tarnaujantis Staniui. O jos senelė buvo moteris, kurią jis parsivedė iš rytų. Siaubinga senė… Sklido kalbos, kad ji buvo žynė. Žmonės ją vadino Mage. Mat nė vienas negalėjo ištarti tikrojo jos vardo. Pusė Lanisporto eidavo pas ją gydytis, gaudavo meilės gėrimų ir panašių vaistų. — Jis gūžtelėjo ir pridūrė: — Suprantama, ji seniai mirusi. O Džeinė, rodos, labai miela mergina, nors tik kartą ją mačiau. Ir vis dėlto labai abejotinos kilmės…