Kadangi anksčiau buvo vedęs kekšę, Tirionas nevisiškai suprato, kodėl dėdę apima siaubas vien pagalvojus, kad galima vesti merginą, kurios prosenelis prekiavo gvazdikėliais. Ir vis dėlto… Labai miela mergina, — pasakė seras Kevanas, bet ir nuodai dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo malonūs. Vesterlingų giminė buvo sena, ir vis dėlto išdidumo turėjo daugiau nei galių. Tiriono nebūtų nustebinusi žinia, kad ledi Sibelė dukters kraičiui davė gerokai daugiau nei kilmingas jos vyras. Vesterlingų kasyklų ištekliai baigėsi jau prieš daug metų, geriausios žemės buvo parduotos arba prarastos, o Stačioji Uola labiau priminė griuvėsius, o ne tvirtovę. Bet… labai romantiškus griuvėsius, dunksančius ant toli į jūrą išsišovusio kyšulio.
— Nustebinai mane, — pripažino Tirionas. — Maniau, kad Robas Starkas protingesnis.
— Jam šešiolika, — tarė lordas Taivinas. — Tokiame amžiuje sveikas protas dar užleidžia vietą geismui, meilei ir garbei.
— Jis sulaužė priesaiką, pažemino savo sąjungininką, atsisakė vykdyti tai, ką buvo iškilmingai pažadėjęs. Apie kokią garbę kalbi?
Tirionui atsakė seras Kevanas.
— Dėl merginos garbės jis paaukojo savąją. Kai atėmė jai nekaltybę, kito kelio jam neliko.
— Būtų buvę kilniau palikti ją, besilaukiančią pavainikio, — tiesmukai pareiškė Tirionas. Vesterlingai labai rizikavo; jie galėjo prarasti žemes, pilį ir net gyvybę. Lanisteris niekada nelieka skolingas.
— Džeinė Vesterling tokia, kaip jos motina, — tarė lordas Taivinas, — o Robas Starkas toks, kaip ir jo tėvas.
Rodos, Vesterlingų išdavystė neįsiutino tėvo taip, kaip Tirionas būtų galėjęs tikėtis. Savo vasalų neištikimybės lordas Taivinas nepakentė. Dar būdamas paauglys visiškai sunaikino išdidžiųjų Reinų iš Kastamero ir senųjų Tarbekų iš Tarbekholo gimines. Apie šį jo poelgį dainiai net sudėjo gana šiurpią dainą. Po kelerių metų, kai ėmė šiauštis lordas Farmanas iš Gražiosios pilies, lordas Taivinas nusiuntė pas jį pasiuntinį, nešiną ne laišku, bet liutnia. Pasiklausęs jo menėje nuskambėjusios dainos „Kastamero lietus“, daugiau lordas Farmanas rūpesčių nekėlė. O jei dainos nebūtų pakakę… Reinų ir Tarbekų pilių griuvėsiai tebedunksojo kaip nebylus įrodymas, koks likimas laukia tų, kurie sumano paniekinti Kasterlių Uolos galią.
— Stačioji Uola ne taip toli nuo Tarbekholo ir Kastamero, — pasakė Tirionas. — Kaip manai, gal Vesterlingai jojo pro šalį, pamatė tas pilis ir pasimokė?
— Gal ir pasimokė, — pritarė lordas Taivinas. — Patikėk, Kastamero likimas jiems puikiai žinomas.
— Bet ar Vesterlingai ir Spaiseriai gali būti tokie kvailiai ir tikėti, kad vilkas nugalės liūtą?
Pirmą kartą per nežinia kiek laiko lordo Taivino lūpų kampučiai virptelėjo ir veide šmėstelėjo kažkas panašaus į šypsenėlę; jis nenusišypsojo, bet vien mintis, kad galėjo, kėlė siaubą.
— Kartais didžiausi kvailiai yra protingesni už tuos, kurie iš jų juokiasi, — pasakė jis ir dar pridūrė: — Vesi Sansą Stark, Tirionai. Ir labai greitai.
Ketlina
Jie įnešė kūnus ant pečių ir paguldė prie pakylos. Deglais apšviestoje menėje įsiviešpatavo tyla ir toje tyloje Ketlina išgirdo kažkur kitame pilies pakraštyje kaukiant Pilkąjį Vėją. Didvilkis užuodžia kraują, pagalvojo ji, per akmenines sienas ir medines duris, per nakties tamsą ir lietų jis vis tiek iš kvapo atpažįsta pražūtį ir mirtį.
Ketlina stovėjo Robui iš kairės, prie sosto, ir akimirką pasijuto taip, tarsi būtų žvelgusi į mirusius saviškius — į Braną ir Rikoną. Šie berniukai buvo gerokai vyresni, bet po mirties jų kūnai tarsi susitraukė. Nuogi ir šlapi, jie atrodė tokie mažučiai, kad sunku buvo įsivaizduoti juos gyvus.
Šviesiaplaukis vaikinukas jau mėgino želdintis barzdą. Jo skruostai ir smakras buvo apsipylę blyškiai gelsvais šereliais, o žemiau jiems akis badė peiliu perrėžtos gerklės raudonis. Jo ilgi, aukso spalvos plaukai tebebuvo šlapi, tarsi kas nors būtų ištraukęs jį iš maudymosi kubilo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad mirtį jis sutiko romiai, galbūt miegodamas, bet rudaplaukis jo pusbrolis priešinosi iš paskutiniųjų. Jis mėgino gintis nuo peilio ašmenų, tad jo rankos buvo suraižytos, o iš durtinių žaizdų, tarsi bedantės burnytės žiojėjusių krūtinėje, pilve ir nugaroje, vis dar sunkėsi rauzganas skystis, nors šiaip lietus jį, galima sakyti, buvo švariai nuprausęs.
Prieš keldamas koją į menę, Robas užsidėjo ant galvos karūną ir deglų šviesoje jos bronza atrodė tamsiai geltona ir tviskanti. Kai pažvelgė į lavonus, ant jo akių krito šešėlis. Ar ir jis mato Braną su Rikonu? Ketlina būtų verkusi, bet jau neturėjo ašarų. Nužudyti vaikinukai nuo ilgai trukusio kalinimo atrodė išblyškę, bet ir šiaip abu buvo šviesiaodžiai; ant glotnios, baltos jų odos kraujas atrodė toks raudonas, kad rėžė akį, ir į jį beveik nebuvo įmanoma žiūrėti. Ar nužudę Sansą pliką jos lavoną jie irgi paguldys prie Geležinio sosto? Ar jos oda taip pat atrodys tokia balta, o kraujas — toks ryškiai raudonas? Lauke buvo girdėti vis nesiliaujančio lietaus barbenimas ir neramiai kaukiantis vilkas.
Ketlinos brolis Edmuras stovėjo Robui iš dešinės, vieną ranką uždėjęs ant savo tėvo sosto atlošo, o jo veidas atrodė vis dar truputį papurtęs nuo miego. Jis, kaip ir ji, buvo prikeltas: vidury nakties žmonės pasibeldė į duris ir šiurkščiai išvaikė jo sapnus. Ar tie sapnai buvo gražūs, broli? Gal sapnavai saulę, juoką ir mergelės bučinius? Meldžiuosi, kad taip būtų buvę. Mat ją lankydavo tik niūrūs, siaubo persmelkti sapnai.
Menėje stoviniavo Robo kariuomenės kapitonai ir lordai vėliavininkai: vieni apsivilkę šarvinius marškinius ir ginkluoti, kiti daugiau ar mažiau susivėlę ir nebaigę rengtis. Tarp jų buvo ir seras Reinaldas bei jo dėdė, seras Rolfas, bet karalienę Robas nutarė palepinti, mat, jo supratimu, jai nereikėjo matyti šios bjaurasties. Stačioji Uola ne taip toli nuo Kasterlių Uolos, dingtelėjo Ketlinai. Gali būti, kad vaikystėje Džeinė su šiais berniukais kartu žaidė.
Laukdama, kol sūnus prabils, ji vėl pažvelgė žemyn, į ginklanešių Tiono Frėjaus ir Vilemo Lanisterio lavonus.
Kol Robas pakėlė akis nuo kruvinų nužudytųjų kūnų, rodės, praėjo labai daug laiko.
— Mažasis Džonai, — tarė jis, — pasakyk savo tėvui, kad juos atvestų.
Netaręs nė žodžio, Mažasis Džonas Amberis nuėjo ir jo žingsniai nuaidėjo per akmenines didžiosios menės grindis.
Pasirodžius Didžiajam Džonui ir įvedus belaisvius pro duris, Ketlina atkreipė dėmesį, kad kai kurie vyrai žingtelėjo atatupsti ir nuo jų pasitraukė, tarsi išdavyste būtų buvę galima užsikrėsti prisilietus, žvilgtelėjus ar kostelėjus. Belaisviai niekuo nesiskyrė nuo tų, kurie juos sučiupo; visi jie buvo tvirti augaloti vyrai su vešliomis barzdomis ir ilgais plaukais. Du Didžiojo Džono kariai ir trys belaisviai buvo sužeisti. Atskirti juos vienus nuo kitų galėjai tik iš to, kad vieni turėjo ietis, o kiti — vien tuščias kalavijų makštis. Visi vilkėjo ilgus šarvinius arba iš geležinių žiedų nukaldintus marškinius, avėjo sunkius batus, ant pečių buvo užsimetę storus vilnonius arba kailinius apsiaustus. Šiaurė nesvetinga, šalta ir negailestinga, kadaise, kai pirmą kartą įkėlė koją į Vinterfelą, pasakė jai Nedas.