— Penki, — pasakė Robas, kai šlapi ir tylūs belaisviai išsirikiavo priešais jį. — Daugiau nėra?
— Buvo aštuoni, — sududeno Didysis Džonas. — Du nudėjome imdami į nelaisvę, o trečias miršta dabar.
Robas atidžiai pažvelgė į sučiuptųjų veidus.
— Tik aštuoniese įstengėte nužudyti du beginklius ginklanešius.
— Kad patektų į bokštą, jie dar nužudė ir du mano vyrus, — kyštelėjo trigrašį Edmuras Tulis. — Delpą ir Elvudą.
— Tai nebuvo žmogžudystė, sere, — paprieštaravo lordas Rikardas Karstarkas, nekreipdamas dėmesio nei į jo riešus kaustančius pančius, nei į veidu srūvantį kraują. — Kiekvienas, trukdantis tėvui keršyti, pats prašosi mirties.
Jo žodžiai Ketlinos ausims nuskambėjo šiurkščiai ir žiauriai, nelyginant karo būgno dundėjimas. Jos gerklė visiškai išdžiūvo. Aš tai padariau. Šie du berniukai mirė, kad mano dukterys galbūt galėtų gyventi.
— Mačiau, kaip tą naktį Kuždesių miške žuvo tavo sūnūs, — pasakė Robas lordui Karstarkui. Tionas Frėjus Torheno nenužudė. O Vilemas Lanisteris nepapjovė Edardo. Tad kaip gali sakyti, jog keršiji? Tai beprotybė ir kruvina žmogžudystė. Tavo sūnūs garbingai žuvo mūšio lauke su kalavijais rankose.
— Bet žuvo, — nė neketindamas nusileisti atšovė Rikardas Karstarkas. — Juos patiesė Karalžudys. O šie du — to paties kraujo. Pralietą kraują gali atpirkti tik kraujas.
— Vaikų kraujas? — Robas mostelėjo į lavonus. — Kiek jiems buvo metų? Dvylika, trylika? Ginklanešiai…
— Ginklanešiai žūva kiekviename mūšyje.
— Taip, bet žūva kovodami. O Tionas Frėjus ir Vilemas Lanisteris sudėjo kalavijus Kuždesių miške. Jie buvo belaisviai, uždaryti kalėjimo celėse, miegojo, neturėjo ginklų… berniukai. Tik pažiūrėk į juos!
Užuot taip ir padaręs, lordas Karstarkas pakėlė akis į Ketliną.
— Liepk į juos pažvelgti savo motinai, — tarė jis Robui. — Prie šių žudynių ji prisidėjo ne mažiau už mane.
Ketlina uždėjo ranką ant Robo sosto atlošo. Menė ėmė suktis ratu. Ketliną supykino.
— Mano motina čia niekuo dėta, — pareiškė Robas. — Tai buvo tavo darbas. Tu esi žudikas. Ir išdavikas.
— Kodėl žudyti Lanisterius yra išdavystė, o paleisti juos į laisvę — ne? — supykęs atšovė Karstarkas. — Gal tavo malonybė pamiršo, kad kariaujame su Kasterlių Uola? Per karą priešus žudome. Ar tėvas neįkalė tau to į galvą, vaikeli?
Vaikeli? Šarvuotu kumščiu Didysis Džonas smogė Rikardui Karstarkui į veidą ir lordas suklupo.
— Palik jį ramybėje! — tarė Robas įsakmiai ir taip garsiai, kad jo žodžiai aidu atsimušė nuo menės sienų. Amberis žingtelėjo atatupstas ir pasitraukė nuo belaisvio.
Lordas Karstarkas išspjovė išmuštą dantį.
— Taip, lorde Amberi, palik mane karaliui. Jis ketina kaip reikiant mane išbarti ir man atleisti. Būtent taip mūsų šiaurės karalius elgiasi su išdavikais. — Jis plačiai nusišypsojo ir visi pamatė krauju pasruvusią jo burną. — O gal turėčiau vadinti tave „karaliumi, kuris prarado šiaurę“, tavo malonybe?
Didysis Džonas grybštelėjo iš šalia stovinčio vyro ietį ir jos galu bakstelėjo Karstarkui petį.
— Leisk jį persmeigti, valdove. Leisk perrėžti jam pilvą, kad pamatytume, kokios spalvos jo žarnos.
Staiga atsivėrė menės durys ir pro jas įėjo Juodoji Žuvis, nuo kurio apsiausto ir šalmo sruvo vanduo. Paskui jį įžengė Tuliams tarnaujantys riteriai, o lauke padangę skaldė žaibai ir į nakties tamsos gaubiamus Riverano akmenis barbeno smarkaus lietaus lašai. Seras Brindenas nusiėmė šalmą ir priklaupė ant vieno kelio.
— Tavo malonybe… — teištarė jis, bet taip niūriai ir beviltiškai, kad tie žodžiai nuskambėjo nepaprastai iškalbingai.
— Asmeniškai išklausysiu serą Brindeną audiencijų menėje. — Robas pakilo iš sosto. — Didysis Džonai, pasaugok lordą Karstarką, kol grįšiu, o kitus septynis pakark.
Didysis Džonas nuleido ietį.
— Ir mirusius?
— Taip. Nenoriu, kad jie terštų mano lordo dėdės upes. Tegul lesa juos varnos.
Vienas iš belaisvių puolė ant kelių.
— Pasigailėk, valdove. Aš nieko nenužudžiau, tik stovėjau prie durų ir žiūrėjau, ar neateina sargyba.
Robas valandėlę susimąstė.
— Ar žinojai, ką ketina daryti lordas Rikardas Karstarkas? Matei iš makštų ištrauktus durklus? Girdėjai riksmus, šauksmus, maldavimus pasigailėti?
— Taip, girdėjau, bet žudynėse nedalyvavau. Aš tik žiūrėjau, prisiekiu…
— Lorde Amberi, — įsakė Robas, — šis vyras tik žiūrėjo. Jį pakark paskutinį, kad galėtų pasižiūrėti, kaip miršta kiti. Motin, dėde, prašyčiau eiti su manimi.
Jis nusisuko, o Didžiojo Džono vyrai apsupo belaisvius ir, baksnodami iečių antgaliais, išvedė iš menės. Lauke griaudėjo ir trankėsi perkūnas, — taip garsiai, kad jiems atrodė, jog pilis griūva. Gal šis dundesys pranašauja karalystės žlugimą? — paklausė savęs Ketlina.
Audiencijų menėje buvo tamsu, tik storesnės jos sienos bent šiek tiek slopino perkūniją. Nešinas aliejine lempa atėjo tarnas, ketino uždegti židinį, bet Robas išsiuntė jį pasilikęs lempą. Čia buvo stalų ir kėdžių, Edmuras atsisėdo, tačiau susigaudęs, kad visi kiti liko stovėti, tuoj pat vėl pakilo. Robas nusiėmė karūną ir pasidėjo ją ant stalo.
Juodoji Žuvis uždarė duris.
— Karstarkai mus paliko.
— Visi?! — lyg iš baimės, lyg iš nevilties tyliai ir dusliai paklausė Robas. Net Ketlina nebuvo tikra, ką jaučia sūnus.
— Visi, galintys kariauti, — atsakė seras Brindenas. — Taip pat dingo keli paskui stovyklą sekę žmonės ir tarnai su savo sužeistaisiais. Ištardėme nemažai žmonių ir išpešėme visą tiesą. Jie ėmė trauktis temstant, iš pradžių slapta dingdavo po vieną ar du, o paskui ir didesnėmis grupelėmis. Sužeistiesiems ir tarnams buvo liepta deginti laužus, kad niekas nepastebėtų, jog jie pabėgo, bet kai pradėjo lyti, tai jau nebuvo svarbu.
— Ar nutolę nuo Riverano jie persigrupuos ir liks karo būrys? — pasiteiravo Robas.
— Ne. Jie patraukė į medžioklę ir pakriko. Lordas Karstarkas prisiekė išleisti savo jauną dukrą už kilmingojo arba prasčioko, kuris atneš jam Karalžudžio galvą.
Tegul dievai būna gailestingi. Ketlinai vėl pasidarė silpna.
— Nakties tamsoje dingo beveik trys šimtai raitelių ir dukart tiek arklių ir mulų. — Robas pirštais pasitrynė smilkinius, kurių švelnioje odoje, virš ausų, karūna buvo palikusi įspaudas. — Praradome visas raitąsias Karholdo pajėgas.
Praradome jas dėl mano kaltės. Per mane, tegul dievai man atleidžia. Net nebūdama karė Ketlina suprato, kokioje keblioje padėtyje atsidūrė Robas. Kol kas jis išlaikė valdžią upių krašte, bet jo karalystę iš visų pusių supo priešai, — tik rytuose kalno viršūnėje sėdinti Lisa laikėsi nuošaliai. Kol Perkėlos lordas nepatvirtino savo ištikimybės, net Trišakis toli gražu nebuvo saugus. O dabar praradome dar ir Karstarkus…
— To niekas neturi sužinoti, — tarė jos brolis Edmuras. — Nes lordas Taivinas… Lanisteriai vis kartoja, kad niekada nelieka skolingi. Jeigu ši naujiena pasieks jų ausis, Motin, pasigailėk mūsų…
Sansa. Ketlina taip stipriai sugniaužė kumščius, kad pirštų nagai skaudžiai įsirėžė į delno odą.