Robas niūriai dėbtelėjo į Edmurą.
— Norėtum priversti mane ne tik žudyti, bet dar ir meluoti, dėde?
— Mums nereikia meluoti. Tik patylėti. Palaidoti vaikinus ir, kol karas baigsis, prikąsti liežuvius. Vilemas buvo sero Kevano Lanisterio sūnus ir lordo Taivino sūnėnas. Tionas buvo ledi Dženos sūnus ir… Frėjus. Be to, turime pasistengti, kad ir Dvyniuose niekas to nesužinotų, kol…
— Kol nesugalvosime, kaip prikelti berniukus iš numirusių, ar ne? — niekinamai paklausė Brindenas Juodoji Žuvis. — Tiesa išėjo kartu su Karstarkais, Edmurai. Tokiems žaidimams jau per vėlu.
— Privalau jų tėvams pasakyti tiesą, — tarė Robas. — Ir būti teisingas. Jie nusipelnė mano teisingumo. — Jis pažvelgė į karūną, į tamsią, tviskančią jos bronzą, į geležinių kalavijų ratą. — Lordas Rikardas man nepakluso. Išdavė. Pasmerkiau jį, nes neturėjau kitos išeities. Dievai žino, ką Karstarko pėstininkai padarys Ruzui Boltonui sužinoję, kad už išdavystę pasmerkiau myriop vieną iš jų. Reikia įspėti Boltoną.
— Lordo Karstarko įpėdinis taip pat buvo Harenhole, — priminė karaliui seras Brindenas. — Vyriausias sūnus, kurį Lanisteriai paėmė į nelaisvę prie Žaliosios Šakos.
— Harionas. Jo vardas Harionas. — Robas niūriai nusijuokė. — Karaliui reikėtų geriau žinoti savo priešų vardus, tiesa?
Juodoji Žuvis susimąstęs jį nužvelgė.
— Ar esi tuo tikras? Kad, jei taip pasielgsi, jaunasis Karstarkas taps tavo priešu?
— Kuo gi dar jis galėtų tapti? Ketinu nužudyti jo tėvą ir už tai jis man tikriausiai nepadėkos.
— O gal ir padėkos. Kai kurie sūnūs nekenčia savo tėvų, o po vieno tavo kirčio jis taps Karholdo lordu.
Robas papurtė galvą.
— Net jei Harionas būtų vienas iš tokių sūnų, vis tiek niekada negalėtų viešai atleisti savo tėvo žudikui. Valdiniai atsuktų jam nugaras. Jie šiauriečiai, dėde. Šiauriečiai nieko nepamiršta.
— Tada pasigailėk jo, — paragino Edmuras Tulis.
Robas įsistebeilijo į Edmurą neslėpdamas, kad net nesuvokia, ką šis šneka.
Sugavęs karaliaus žvilgsnį, Edmuras nuraudo.
— Turiu omenyje, kad galėtum dovanoti jam gyvybę. Man visa tai taip pat nepatinka, valdove. Jis nužudė ir mano vyrų. Vargšas Delpas buvo ką tik užsigydęs žaizdą, už kurią turėjo būti dėkingas serui Džeimiui. Žinoma, Karstarką reikia nubausti. Sakyčiau, reikėtų sukaustyti jį grandinėmis…
— Ir laikyti įkaitu? — nustebo Ketlina. Tai galėtų būti geriausias…
— Taip, įkaitu! — Jos mąslumą Edmuras suprato kaip pritarimą. — Ir pranešti sūnui, kad kol jis bus mums ištikimas, jo tėvui plaukas nuo galvos nenukris. O dėl kitų… Frėjų paramos nebėra ko tikėtis, net jei pasisiūlyčiau vesti visas lordo Valderio dukteris ir vilkti ant pečių jo neštuvus. Jei prarasime Karstarkus, ko dar galime tikėtis?
— Nieko… — Robas sunkiai atsiduso, nusibraukė ant akių užkritusius plaukus ir pasakė: — Iš sero Rodriko šiaurėje neturime jokių žinių, Valderis Frėjus į naująjį mūsų pasiūlymą nesiteikė atsakyti, Lizdas taip pat atsitvėrė tylos siena. — Robas kreipėsi į motiną: — Ar tavo sesuo taip ir neatsilieps? Kiek kartų turėsiu jai rašyti? Netikiu, kad nė vienas paukštis jos nepasiekė.
Ketlina suprato, kad jos sūnus trokšta paguodos, kad nori išgirsti, jog viskas bus gerai. Bet jos karalius turėjo žinoti tiesą.
— Paukščiai ją pasiekė. Bet, jei imsi aiškintis, ji sakys priešingai. Iš jos pagalbos nesitikėk, Robai.
Lisa niekada nebuvo drąsuolė. Kai buvome dar mergaitės, padariusi ką nors bloga ji visuomet bėgdavo slėptis. Tikriausiai manydavo, kad jei mūsų lordas tėvas jos neras, pamirš ir pyktį. Ji ir dabar taip elgiasi. Išsigandusi paspruko iš Karaliaus Uosto į saugiausią jai žinomą vietą ir dabar tupi ant kalno tikėdamasi, kad visi ją pamirš.
— Slėnio riteriai gali nulemti šio karo baigtį, — pasakė Robas, — bet jei ji nenori kovoti, tegul nekovoja. Aš tik prašiau jos atidaryti Kruvinuosius vartus ir pasiųsti laivus į Kirų miestą, kad jie nuplukdytų mus į šiaurę. Plaukti į šiaurę bus sunku, bet ne taip sunku, kaip kalavijais skintis kelią per Sąsmauką. Jei man pavyktų išsilaipinti Baltajame Uoste, galėčiau pulti iš šono Keilino Griovą ir per pusmetį išvyti geležinius iš šiaurės.
— Taip nebus, valdove, — papurtė galvą Juodoji Žuvis. — Ketė teisi. Ledi Lisa per daug baili ir kariuomenės į slėnį neįsileis. Jokios kariuomenės. Kruvinieji vartai nebus atverti.
— Tuomet tegul ją griebia Kiti, — nusivylęs ir įtūžęs nusikeikė Robas. — Ir ją, ir tą prakeiktą Rikardą Karstarką! Ir Teoną Greidžojų, ir Valderį Frėjų, ir Taiviną Lanisterį, ir visus kitus! Dievai maloningi, kodėl kiekvienas vyras trokšta tapti karaliumi? Kai visi šūkavo: „Šiaurės karalius, šiaurės karalius!“ — prisiekiau sau… kad būsiu geras valdovas, garbingas kaip mano tėvas, stiprus, teisingas, ištikimas draugams ir narsus, kai teks stoti akis į akį su priešais… O dabar net negaliu atskirti, kas mano priešai, o kas draugai. Kaip galėjo viskas taip susipainioti? Lordas Rikardas kovėsi šalia manęs keliuose mūšiuose. Jo sūnūs už mane žuvo Kuždesių miške. Tionas Frėjus ir Vilemas Lanisteris buvo mano priešai. O dabar privalau dėl jų nukirsdinti savo žuvusių draugų tėvą. — Robas apžvelgė juos visus. — Ar Lanisteriai padėkos, kad nukirtau lordui Rikardui galvą? O Frėjai?
— Ne, — kaip visuomet trumpai ir aiškiai atsakė Brindenas Juodoji Žuvis.
— Tada juo labiau derėtų dovanoti lordui Rikardui gyvybę ir laikyti jį įkaitu, — pakartojo Edmuras.
Robas abiem rankomis paėmė sunkią, iš bronzos ir geležies nukaldintą karūną, užsidėjo ją ant galvos ir staiga vėl tapo karaliumi.
— Lordas Rikardas mirs.
— Bet kodėl? — nustebo Edmuras. — Juk pats sakei…
— Žinau, ką sakiau, dėde. Bet turiu atlikti savo pareigą. — Šviesios jo kaktos odos fone karūnos kardai atrodė juodi ir ryškūs. — Mūšyje galbūt pats būčiau nudėjęs Tioną ir Vilemą, bet jie buvo nužudyti ne per mūšį. Jie miegojo kalėjimo celėje, į kurią juos įgrūdau, savo lovose, nuogi ir beginkliai. Rikardas Karstarkas nužudė daug daugiau nei Frėjų ir Lanisterį. Jis suteršė mano garbę. Auštant turiu įvykdyti jam mirties nuosprendį.
Rytas išaušo šaltas ir apniukęs, audra nurimo ir ją pakeitė nesiliaujantis įkyrus lietus, bet dievų giraitėje vis tiek susirinko minia žmonių. Upių lordai ir šiauriečiai, kilmingi ir prasčiokai, riteriai, samdiniai ir arklininkai — visi susirinko ir sustoję tarp medžių laukė, kuo baigsis nakties tamsos šokis. Edmuras davė nurodymus ir prie širdamedžio buvo atritinta budelio trinka. Didžiojo Džono kariams vedant lordą Rikardą Karstarką, kurio rankos tebebuvo surištos, per minią visiems jiems ant galvų krito lietaus lašai ir medžių lapai. Karstarko vyrai, pakarti ir pakabinti ant ilgų virvių, jau tabalavo ant aukštų Riverano pilies gynybinių sienų ir tamsėjančius jų veidus plovė lietus.
Prie trinkos stovėjo Ilgasis Liu, bet Robas paėmė iš jo kirvį ir liepė pasitraukti.
— Tai mano darbas, — pasakė. — Jis miršta mano įsakymu. Tad turi mirti nuo mano rankos.
Įsitempęs lordas Rikardas Karstarkas linktelėjo.
— Ačiū tau už tai. Bet už nieką daugiau. — Jis buvo apsirengęs kaip mirtininkas, vilkėjo ilgą, juodą, vilnonį apsiaustą, ant kurio priekio buvo išsiuvinėtas jo giminės herbas — skaistūs, pro debesį švystelėjusios saulės spinduliai. — Ir mano, ir tavo gyslomis teka Pirmųjų Žmonių kraujas, berniuk. Tau nederėjo to pamiršti. Tarnavau dar tavo seneliui. Padėjau tavo tėvui kariauti su karaliumi Eiriu, o tau — su karaliumi Džofriu. Jojau šalia tavęs Okskrose, Kuždesių miške ir Stovyklų mūšyje, petys į petį su lordu Edardu stovėjau prie Trišakio. Mes kraujo giminės — Starkai ir Karstarkai.