— Bet ši giminystė nesutrukdė tau manęs išduoti, — atsakė Robas. — Ir dabar ji neišgelbės tavo galvos. Klaupkis, milorde.
Ketlina žinojo, kad lordas Rikardas sako tiesą. Karstarkai buvo kilę iš Karlono Starko, jaunesniojo Vinterfelo sūnaus, kuris prieš tūkstantį metų sutramdė vieną maištavusį lordą ir už savo narsą gavo žemių. Jo pastatyta pilis iš pradžių vadinosi Karlo pilimi, bet netrukus imta vadinti Karholdu, o per kelis šimtmečius ir Karholdo Starkai tapo Karstarkais.
— Ir senieji, ir naujieji dievai, — tarė lordas Karstarkas jos sūnui, — skaudžiausiai baudžia tą, kuris pralieja saviškio kraują.
— Klaupkis, išdavike, — atrėžė Robas. — Ar reikės liepti, kad jie jėga prispaustų tavo galvą prie trinkos?
Lordas Karstarkas atsiklaupė.
— Tegul dievai nuteisia tave taip, kaip tu nuteisei mane. — Ir padėjo galvą ant trinkos.
— Rikardai Karstarkai, Karholdo lorde… — Robas abiem rankomis pakėlė sunkų kirvį. — Dievų ir žmonių akivaizdoje skelbiu tave kaltu dėl žmogžudystės ir karalystės išdavimo. Savo vardu pasmerkiu tave myriop. Savo rankomis atimu tau gyvybę. Ar prieš mirtį nori ką nors pasakyti?
— Žudyk ir būk prakeiktas. Tu man ne karalius.
Kirvis krito žemyn. Jis buvo sunkus ir gerai išgaląstas, tad lordą Karstarką nužudė vienu čekštelėjimu, bet galvai nuo kūno atskirti prireikė trijų kirčių ir, kol tai buvo padaryta, ir gyvasis, ir mirusysis permirko krauju. Pasibjaurėjęs Robas numetė kirvį ir, netaręs nė žodžio, atsigręžė į širdamedį. Stovėjo sulenktomis rankomis remdamasis į kamieną, o jo skruostais ritosi lietaus lašai. Dievai, atleiskite jam, tylomis meldėsi Ketlina, jis dar berniukas ir neturėjo kitos išeities.
Daugiau tą dieną sūnaus ji nematė. Lijo visą rytą, lietaus lašai šiaušė upių vandens paviršių, o pieva dievų giraitėje taip permirko, kad visur telkšojo balos ir purvas. Surinkęs šimtą vyrų, Juodoji Žuvis išjojo vytis Karstarkų, bet niekas nesitikėjo, kad pavyks daug jų sugauti. „Tik meldžiu dievų, kad man nereikėtų jų pakarti“, — prieš išvykdamas pasakė. Kai jis išjojo, Ketlina užsidarė tėvo menėje ir vėl prisėdo prie lordo Hosterio lovos.
— Jau neilgai, — po pietų užsukęs pas ligonį įspėjo ją meisteris Vimanas. — Jam senka paskutinės jėgos, nors jis vis dar mėgina kovoti.
— Tėvas visuomet buvo didis kovotojas, — tarė Ketlina. — Malonus, bet užsispyręs vyras.
— Taip, — pritarė meisteris, — bet šios kovos jis nelaimės. Atėjo laikas padėti skydą ir kalaviją. Atėjo laikas nusileisti.
Nusileisti, dingtelėjo Ketlinai, sudaryti taiką. Ką taip sakydamas meisteris turėjo omenyje: jos tėvą ar sūnų?
Pavakare pas ją atėjo Džeinė Vesterling. Jaunoji karalienė nedrąsiai įžengė į menę.
— Ledi Ketlina, nenoriu tavęs trukdyti…
— Esi čia labai laukiama, tavo malonybe. — Ketlina buvo palinkusi prie siuvinio, bet dabar padėjo adatą.
— Prašau, vadink mane Džeine. Nesijaučiu esanti malonybė.
— Vis tiek esi malonybė. Prašau sėstis, tavo malonybe.
— Džeine… — Ji atsisėdo prie židinio ir droviai pasitaisė savo suknios sijono klostes.
— Kaip pageidausi. Kuo galiu tau pasitarnauti, Džeine?
— Atėjau dėl Robo, — tarė mergina. — Jis taip kankinasi, jis toks… piktas ir liūdnas… Neišmanau, ką daryti.
— Sunku atimti žmogui gyvybę.
— Žinau. Sakiau jam, kad patikėtų tą užduotį budeliui. Kai lordas Taivinas pasiunčia ką nors myriop, jis tik duoda įsakymą. Ar nemanai, kad taip lengviau?
— Taip, — linktelėjo Ketlina, — bet mano lordas vyras išmokė sūnus, jog žudyti niekada nebūna lengva.
— Ak… — Karalienė Džeinė apsilaižė lūpas. — Robas visą dieną nieko nevalgė. Liepiau Rolamui, kad atneštų jam puikią vakarienę — šernienos šonkaulių, troškintų svogūnų ir alaus, — bet jis maisto nė nepalietė. Visą rytą praleido rašydamas laišką ir liepė man jo netrukdyti, o kai laiškas buvo baigtas, sudegino jį. Dabar sėdi ir stebeilijasi į žemėlapius. Klausiau, ko ieško, bet Robas nieko man neatsakė. Manau, kad manęs nė negirdėjo. Jis net nepersirengė. Visą dieną vilkėjo drėgnus ir kruvinus drabužius. Noriu būti jam gera žmona, tikrai, bet nežinau, kaip padėti. Ar mėginti jį pralinksminti, ar paguosti. Nesuprantu, ko jam reikia. Prašau, miledi, tu jo motina, pasakyk, ką turėčiau daryti.
Tai tu man pasakyk, ką daryti… Jei tėvas dar būtų turėjęs jėgų jos išklausyti, Ketlina būtų paklaususi to paties. Bet lordas Hosteris, galima sakyti, buvo miręs. Kaip ir jos Nedas. Kaip ir Branas su Rikonu, kaip ir gerokai anksčiau mane palikę Brandonas ir motina. Ketlinai liko tik Robas — Robas ir vis labiau blėstanti viltis pamatyti gyvas savo dukteris.
— Kartais, — atsargiai rinkdama žodžius prabilo Ketlina, — geriausia nieko nedaryti. Kadaise, vos atvykusi į Vinterfelą, jausdavausi įžeista, kai Nedas eidavo į dievų giraitę pasėdėti po širdamedžiu. Žinojau, kad tame medyje dalis jo sielos — ta dalis, kurios man jis niekada neatvers. Bet netrukus suvokiau, kad be tos sielos dalies jis nebūtų Nedas. Džeine, vaikeli, nutekėjai į šiaurę kaip ir aš, o šiaurėje… ateis žiemos. — Ketlina pamėgino šyptelėti. — Būk kantri. Supratinga. Robas tave myli, jam tavęs reikia ir netrukus pas tave grįš. Gal jau šiąnakt. Ir kai grįš, būk ten. Daugiau nieko negaliu patarti.
Jaunoji karalienė atidžiai jos klausėsi.
— Gerai, — Ketlinai nutilus tarė. — Būsiu. — Ji pakilo eiti. — Turiu grįžti. Gal Robas manęs jau pasigedo? Pažiūrėsiu. O jei tebesėdi prie žemėlapių, kantriai lauksiu.
— Taip ir padaryk. — Ketlina pritariamai linktelėjo, bet, merginai priėjus prie durų, dar kai ką prisiminė. — Džeine, — sulaikė ji išeinančią karalienę, — Robui iš tavęs reikia ir dar kai ko, nors galbūt jis pats to nesuvokia. Karalius privalo turėti įpėdinį.
Tai išgirdusi Džeinė nusišypsojo.
— Ir mano motina taip sako. Ji man taiso karštus gėrimus iš žolelių, pieno ir alaus, kad būčiau vaisinga. Kiekvieną rytą juos geriu. Sakiau Robui, kad tikriausiai pagimdysiu jam dvynius. Edardą ir Brandoną. Rodos, mano žodžiai jam patiko. Mudu… stengiamės beveik kasdien, miledi. Kartais net du ar tris kartus per dieną. — Mergina droviai nuraudo. — Netrukus pastosiu, pažadu. Kas vakarą meldžiu Dangiškosios Motinos, kad taip nutiktų.
— Puiku. Ir aš melsiuos už tave. Ir seniems, ir naujiems dievams.
Džeinei išėjus, Ketlina atsisuko į tėvą ir paglostė jo retus, žilus, ant kaktos užkritusius plaukus.
— Edardą ir Brandoną… — tyliai atsidususi sušnabždėjo. — O vėliau gal ir Hosterį. Ar tau patiktų?
Tėvas neatsiliepė, bet atsakymo ji ir nesitikėjo. Lietaus barbenimas į stogą sumišo su sunkiu lordo Hosterio alsavimu, o Ketlina galvojo apie Džeinę. Rodės, merginos širdis tikrai gera, kaip Robas ir sakė. Ir klubai geri. Ilgainiui gali pasirodyti, kad tai — dar svarbiau.
Džeimis