Dvi dienas jodami Karališkuoju keliu abiejose pusėse jie matė tik plačius nuniokotus žemės plotus, mylių mylias juoduojančių laukų ir vaismedžių sodus, kuriuose sudegusių medžių kamienai stirksojo nelyginant mietai, atstojantys šauliams taikinius. Tiltai taip pat buvo paleisti pelenais, o upokšniai patvinę nuo rudeninio lietaus, tad jiems teko klaidžioti pakrantėmis ir ieškoti brastų. Naktimis garsiai kaukė vilkai, bet žmonių jie nematė.
Mergelių Duburyje, virš dunksančios ant kalvos pilies tebeplevėsavo lordo Mutono raudona lašiša, bet žmonių prie miesto gynybinių sienų nebuvo matyti, vartai buvo išlaužti, pusė namų ir krautuvių sudeginta arba apiplėšta. Žmonių jie nematė, tik kelis sulaukėjusius šunis, kurie, išgirdę juos atjojant, nusliūkino šalin. Duburyje, kurio vardu buvo pavadintas miestas ir kuriame, pasak legendos, Kvailys Florianas pirmą kartą išvydo kartu su savo seserimis besimaudančią Džonkvilę, puvo lavonai ir jo vanduo buvo panašus į drumzliną, pilkai žalsvą sriubą.
Užmetęs akį į pilį, Džeimis uždainavo: „Šešios mergelės šaltinio skaidriam dubury…“
— Ką darai?! — pasipiktinusi paklausė Brienė.
— Dainuoju. „Šešias mergeles dubury“. Neabejoju, kad esi šią dainą girdėjusi. Be to, jos buvo dailios ir drovios mergelės. Kaip ir tu. Nors… už tave šiek tiek gražesnės, patikėk.
— Užsičiaupk, — liepė jam moteris ir pervėrė tokiu žvilgsniu, tarsi būtų mielai palikusi Džeimį plūduriuoti duburyje su kitais lavonais.
— Būk geras, Džeimi… — ėmė prašyti seras Kleosas. — Lordas Mutonas prisiekęs Riveranui ir mes visai nenorime išvilioti jo iš pilies. Be to, griuvėsiuose gali būti ir kitų priešų…
— Jos ar mano? Supranti, pusbroli, mudviejų priešai skirtingi. Nekantrauju pamatyti, kaip ta moteris valdo kalaviją.
— Jei nepatylėsi, neturėsiu kitos išeities, tik užkimšti tau burną, Karalžudy.
— Nuimk man antrankius ir tylėsiu kaip žuvis iki pat Karaliaus Uosto. Argi tai ne sąžiningas pažadas, moterie?
— Brienė! Mano vardas — Brienė! — Išgąsdinti riksmo, į orą pakilo ir nuplasnojo trys varnai.
— Gal nori išsimaudyti, Briene? — juokdamasis pasiteiravo Džeimis. — Juk tu esi mergelė, o čia — duburys. Nutrinsiu tau nugarą…
Kadaise, kai jie dar gyveno Kasterlių Uoloje ir buvo vaikai, jis trindavo nugarą Sersėjai.
Moteris timptelėjo vadeles, pasuko arklį ir nujojo. Džeimis ir seras Kleosas, palikę pelenais paleistą Mergelių Duburį, nusekė paskui ją. Už pusės mylios į pasaulį vėl nedrąsiai ėmė grįžti žaluma. Džeimis džiaugėsi. Sudeginti laukai jam per daug priminė Eirį.
— Ji traukia į Prieblandos Slėnį vedančiu keliu, — burbtelėjo seras Kleosas. — Laikytis pakrantės būtų saugiau.
— Saugiau, bet ne greičiau. Pritariu, kad reikia joti į Prieblandos Slėnį, pusbroli. Tiesą sakant, tavo draugija man jau nusibodo. — Gal tu ir turi Lanisterių kraujo, bet nė iš tolo neprilygsti mano seseriai.
Be savo sesers dvynės jis ilgai tverti negalėjo. Net būdami vaikai jiedu įslinkdavo vienas į kito lovas ir susikabinę miegodavo. Net įsčiose. Gerokai anksčiau, nei sesuo pirmą kartą kraujavo ar pabudo jo vyriškumas, laukuose jie matydavo kumeles ir eržilus, šunidėse — šunis ir kales ir žaisdavo panašų žaidimą. Kartą taip besismaginančius juos užklupo motinos tarnaitė… Džeimis neprisiminė, ką jie tada su Sersėja darė, bet, kad ir koks būtų buvęs tas žaidimas, ledi Džoana juo pasibaisėjo. Ji išsiuntė iš pilies tarnaitę, Džeimio miegamąjį perkėlė į kitą Kasterlių Uolos pusę, prie Sersėjos miegamojo pastatė sargybinį ir prisakė jiedviem daugiau niekada taip nedaryti, o jei ne, jai nieko kito neliks, tik viską papasakoti jų lordui tėvui. Tačiau ilgai baimintis jiems neteko. Netrukus motina mirė gimdydama Tirioną. Džeimis beveik neprisiminė, kaip atrodė jo motina.
Galbūt Stanis Barateonas ir Starkai net padarė jam gerą paslaugą. Labai plačiai, visose Septyniose Karalystėse jie paskleidė gandą apie kraujomaišą, tad jiedviem su Sersėja neliko ko slėpti. Kodėl man tiesiog nevedus Sersėjos ir nepraleidus jos lovoje kiekvienos nakties? Drakonai visada vesdavo savo seseris. Šimtus metų septonai, lordai ir prasčiokai į šį Targarienų paprotį žiūrėjo pro pirštus, tad tegul suteikia šią privilegiją ir Lanisteriams. Žinoma, tai sumenkintų Džofrio teisę užimti sostą, bet galų gale… Robertas Geležinį sostą išsikovojo kalaviju, tad pasitelkęs kalavijus karūną gali užsitikrinti ir Džofris, nesvarbu, iš kokios sėklos būtų gimęs. Grąžinę Sansą Stark motinai, galėtume apvesdinti jį su Mirsela. Taip parodytume, kad Lanisterių karalystė nepaklūsta jokiems įstatymams, kaip ir dievai arba Targarienai.
Džeimis nusprendė paleisti ir Sansą, ir jaunesniąją mergaitę, jei tik ši atsiras. Tiesa, jam rūpėjo susigrąžinti prarastą garbę, bet labiausiai žavėjo mintis likti ištikimam, kai visi tikisi iš jo išdavystės.
Jie jojo pro ištryptą kviečių lauką ir neaukštą, iš akmenų sumūrytą sieną, tik staiga Džeimis išgirdo, kaip kažkas staiga ir švelniai subrazdėjo, tarsi vienu metu būtų pakilusi skristi dešimtis paukščių.
— Pasilenkit! — riktelėjo jis ir akimirksniu prisiplojo arkliui prie kaklo.
Jo arkliui į pasturgalį įsmigo strėlė, gyvulys sužvingo ir atsistojo piestu. Kitos strėlės prašvilpė pro šalį. Džeimis pamatė, kad seras Kleosas išvirto iš balno ir, pėdai įstrigus balnakilpėje, pakibo ore. Jo ristūnas šovė pirmyn vilkdamas klykiantį Frėjų į žemę besidaužančia galva.
Džeimio arklys leidosi nerangia risčia pūtuodamas ir prunkšdamas iš skausmo. Jis pats atsigręžė norėdamas žvilgtelėti į Brienę. Ši tebesilaikė balne su nugaroje ir kojoje stirksančiomis strėlėmis, bet, rodės, nė nepastebėjo, kad yra sužeista. Džeimis matė, kaip ji išsitraukė kalaviją, apsisuko ir ėmė dairytis šaulių.
— Jie už sienos! — sušuko Džeimis, iš paskutiniųjų mėgindamas apsukti savo viena akimi aklą kuiną ir pereiti į puolimą. Vadelės įsipainiojo į prakeiktus antrankius, o į juos vėl atskriejo spiečius strėlių. — Pulk juos! — vėl riktelėjo jis, kulnais ragindamas arklį ir norėdamas moteriai parodyti, kaip tai daroma. Vargšas nukaršęs gyvulys vis dėlto pajuto jėgų antplūdį. Po akimirkos jiedu su Briene jau lėkė per kviečių lauką, keldami į orą pelų debesis. Džeimis vos spėjo pagalvoti: Geriau tegul ta boba seka paskui mane, kol šauliai dar nesusigaudė, kad juos puola beginklis vyras grandinėmis sukaustytomis rankomis. Dar po kelių sekundžių jis išgirdo, kad Brienė jį pasivijo.
— Ivenfolas! — sušuko ji, o darbinis jos arklys pralenkė Džeimio kuiną. Tada ėmė mosuoti ilguoju kalaviju. — Tartas! Tartas!
Kelios paskutinės strėlės pralėkė jų nekliudžiusios. Lankininkai neišlaikę pasileido bėgti, — riterių puolami pastiprinimo neturintys šauliai visuomet bėgdavo. Prie sienos Brienė sustabdė arklį. Kol Džeimis ją pasivijo, priešai jau buvo dingę už dvidešimties jardų esančiame miške.
— Praėjo noras kariauti?
— Jie pabėgo.
— Pati geriausia proga juos pribaigti.
Ji įsikišo kalaviją į makštį.
— Kodėl juos puolei?
— Lankininkai nieko nebijo, kol tūno pasislėpę už sienų ir šaudo į tave iš toli, bet jei prie jų prisiartini, sprunka. Žino, kas bus, kai juos pasivysi. Beje, tau nugaroje stirkso strėlė. O kita įsmigusi į koją. Turėtum leisti man apžiūrėti žaizdas.
— Tau?
— O kam gi dar? Kai paskutinį kartą mačiau savo pusbrolį Kleosą, jo ristūnas šeimininko galva lauke arė vagą. Nors, žinoma, reikėtų jį surasti. Šiaip ar taip, jis… lyg ir vienas iš Lanisterių.