Jie rado Kleosą taip ir nesugebėjusį ištraukti kojos iš balnakilpės. Viena strėlė buvo persmeigusi jam dešinę ranką, kita — krūtinę, bet tikroji jo žudikė buvo žemė. Jo viršugalvis buvo sulipęs nuo kraujo ir minkštas kaip košė — spustelėjęs odą Džeimis užčiuopė besislankiojančius sutrupintus kaukolės kaulus.
Brienė atsiklaupė ir ištiesusi ranką palietė serą Kleosą.
— Jis dar šiltas.
— Tuoj atšals. Noriu jo žirgo ir drabužių. Jau pavargau nuo tų skarmalų ir blusų.
— Jis buvo tavo pusbrolis, — pasibaisėjusi tokiu elgesiu tarė moteris.
— Buvo, — linktelėjo Džeimis. — Nebijok, pusbrolių man tikrai netrūksta. Paimsiu ir jo kalaviją. Juk tau reikia žmogaus, kuris pakeistų tave sargyboje.
— Eiti sargybą gali ir be ginklo.
Brienė atsistojo.
— Grandinėmis prikaustytas prie medžio? Gal ir galėčiau. O gal būtų išmintingiau susimokyti su kita mūsų sutikta bastūnų gauja ir leisti jiems nukirsti galvą nuo to kieto tavo sprando, moterie.
— Neleisiu tau apsiginkluoti. Be to, mano vardas…
— …Brienė. Žinau. Prisiekiu, kad tavęs nenuskriausiu, jei tik tai išsklaidys tavo moterišką baimę.
— Tavo priesaikos nieko vertos. Buvai prisiekęs ir Eiriui.
— Kiek žinau, dar nieko nesi iškepusi su visais šarvais. O juk mes abu norime, kad gyvas ir sveikas pasiekčiau Karaliaus Uostą, tiesa?
Džeimis atsitūpė šalia Kleoso ir ėmė segti kardasaitį.
— Pasitrauk nuo jo. Tuoj pat. Pasitrauk.
Bet Džeimis jautėsi pavargęs. Daugiau negalėjo pakęsti jos įtarumo ir įžeidinėjimų, negalėjo žiūrėti į kreivus jos dantis, platų spuoguotą veidą ir sulipusius retus plaukus. Nekreipdamas dėmesio į Brienės draudimus, jis abiem rankomis sučiupo pusbrolio kalavijo rankeną, koja priminė jo kūną ir patraukė. Ginklo geležtei slystant iš makšties jis jau gręžėsi, suko kalaviją plačiu, mirtinu lanku ir kėlė jį virš galvos. Plienas tarkštelėjo į plieną ir pasigirdo šiurpus žvangesys. Keista, bet Brienė savo kalaviją išsitraukė kaip tik laiku. Džeimis nusijuokė.
— Labai gerai, moterie.
— Atiduok kalaviją, Karalžudy.
— Skubu…
Džeimis atsistojo ir puolė ją, o ilgasis kalavijas jo rankose tiesiog uždainavo. Brienė atšoko, atmušė smūgį, bet Džeimis puolė ją vėl, atakavo ir spaudė. Vos atmušusi vieną smūgį, jau turėdavo gintis nuo kito. Kalavijai tai pasibučiuodavo, tai vėl išsiskirdavo, tai vėl pasibučiuodavo. Džeimio gyslomis tekantis kraujas dainavo. Jis darė tai, kam buvo gimęs; niekada nesijautė taip puikiai, kaip kaudamasis ir su kiekvienu kirčiu rizikuodamas gyvybe. O kadangi mano riešai sukaustyti grandinėmis, ši moteris gali kautis su manimi kaip lygi su lygiu, nors ir trumpai. Džeimio riešai buvo surakinti, tad jis buvo priverstas laikyti kalaviją abiem rankomis; ir ginklo svoris, ir mojis, žinoma, buvo menkesni, nei būtų svėręs ir siekęs tikras dvirankis didysis kalavijas, bet argi dabar tai svarbu? Pusbrolio kalavijo geležtė buvo užtektinai ilga, kad ja Brienės iš Tarto gyvenime būtų galima padėti paskutinį tašką.
Jis apipylė Brienę kalavijo kirčiais iš viršaus, iš apačios, iš šono; iš kairės, iš dešinės, įžambiai, mosuodamas ginklu taip energingai, kad ašmenims susikirtus lėkė kibirkštys, — vėl iš apačios, iš šono, iš viršaus, — jis nesiliovė atakavęs, spaudė ją, kiekvieną žingsnį lydėjo dūris ir kirtis, dūris ir kirtis, tie kirčiai pylėsi vis greičiau ir greičiau, bet netrukus… uždusęs Džeimis žingtelėjo atatupstas, nuleido kalaviją ir Brienė gavo akimirką atokvėpio.
— Visai neblogai, — pripažino jis, — kaip moteriai…
Nenuleisdama nuo Džeimio budraus žvilgsnio, ji neskubėdama giliai įkvėpė ir tarė:
— Aš tavęs nenuskriausiu, Karalžudy.
— Lyg tu galėtum…
Jis iškėlė virš galvos kalaviją ir, žvangindamas grandinėmis, vėl puolė Brienę.
Džeimis negalėjo pasakyti, kiek laiko truko ataka. Gal kelias minutes, o gal kelias valandas; žvangant ginklams laikas tarsi sustojo. Jis nustūmė ją tolyn nuo pusbrolio lavono, privertė trauktis į kitą kelio pusę ir artėti prie medžių. Kartą, nepastebėjusi šaknies ir už jos užkliuvusi, Brienė kluptelėjo ir Džeimiui dingtelėjo, kad kova baigta, tačiau, užuot parkritusi, ji priklaupė ant vieno kelio, nė akimirkai neprarasdama kovos ritmo. Brienė pakėlė kalaviją, atrėmė Džeimio smūgį iš viršaus, kuris būtų išilgai perkirtęs jos kūną, o tada kirto jam, — dar ir dar kartą, sulig kiekvienu kirčiu pėda po pėdos atsikovodama prarastą teritoriją.
Šokis tęsėsi. Džeimis prispaudė ją prie ąžuolo kamieno, Brienė išsisuko, jis nusikeikė ir privertė ją trauktis per seklų upokšnį, gausiai prikritusį medžių lapų. Plienas žvangėjo, giedojo, cypė, kibirkščiavo, džeržgė, su kiekvienu kirčiu moteris ėmė stenėti nelyginant paršavedė, ir vis dėlto Džeimis niekaip negalėjo jos pasiekti. Tarsi ji būtų įsirangiusi į geležinį narvą ir jo grotos būtų saugojusios ją nuo kalavijo kirčių.
— Visai neblogai, — pakartojo Džeimis, trumpam liovęsis mosuoti kalaviju, kad atgautų kvapą, ir mėgindamas užeiti Brienei iš dešinės.
— Kaip moteriai?
— Sakykime, kaip ginklanešiui. Kaip geltonsnapiui ginklanešiui. — Uždusęs jis trūkčiodamas nusijuokė. — Eikš, eikš, mieloji, muzika tebegroja. Ar galėčiau su tavim pašokti, miledi?
Dusliai niurnėdama Brienė jį puolė, šmėstelėjo kalavijo ašmenys ir staiga jau Džeimiui teko sukaupti visas jėgas, kad apsigintų. Vienas iš daugybės jos kalavijo kirčių buvo sėkmingas: ginklo ašmenys brūkštelėjo jam per kaktą ir į dešinę akį ėmė tekėti kraujas. Tegul Kiti griebia ir ją, ir Riveraną! Tame prakeiktame kalėjimo požemyje Džeimis surambėjo ir prarado geroką dalį kovos įgūdžių, be to, ir rankas kaustančios grandinės užduoties jam nepalengvino. Jis kovėsi toliau užmerkęs vieną akį, jautė, kad ilgai mosavus ginklu jam nutirpo pečiai, kad nuo grandinių, antrankių ir kalavijo svorio skauda riešus. Su kiekvienu kirčiu ilgasis kalavijas atrodė vis sunkesnis ir Džeimis suprato, kad jau nemosuoja juo taip vikriai, kaip anksčiau, ir taip aukštai nepakelia.
Ji stipresnė už mane.
Nuo šios minties Džeimį nukrėtė šiurpas. Be jokios abejonės, Robertas buvo už jį stipresnis. Ir Baltasis Bulius Džeroldas Haitaueris, — bent jau kol buvo jaunas ir kupinas jėgų, — ir seras Arturas Deinas. Iš dabar gyvenančių vyrų jėga jį pranoko Didysis Džonas Amberis, greičiausiai — Didšernis iš Kreikholo ir, žinoma, abu Kligeinai. Jojantis Kalnas apskritai buvo nežmoniškai stiprus. Bet tai nebuvo taip svarbu. Džeimis buvo vikrus, įgudęs kautis ir visus juos galėjo įveikti. Tik dabar jo priešininkė buvo… moteris. Augalota ir stambi kaip karvė, bet vis tiek… Tiesą sakant, nuvargti turėjo ji.
Ir vis dėlto nenuvargo, o privertė Džeimį pasitraukti prie upokšnio ir suriko:
— Pasiduok! Mesk kalaviją!
Džeimis netyčia užmynė ant slidaus akmens. Pajutęs, kad griūva, nelaimingą savo kritimą jis pasistengė paversti lemtingu dūriu. Jo kalavijo geležtės smaigalys praslydo pro Brienės gynybą ir kliudė šlaunį. Ant jos ėmė skleistis raudonas gėlės žiedas, ir Džeimis akimirką galėjo pasigrožėti Brienės krauju, o tada jo kelis smarkiai dunkstelėjo į akmenį. Nuo skausmo jam aptemo akyse. Brienė, taškydama vandenį, šoko prie jo ir nuspyrė šalin kalaviją.
— Pasiduok!
Džeimis pečiu trenkė Brienei į kojas, ši pargriuvo ir užvirto ant jo. Prasidėjo ristynės, jiedu spardė ir trankė vienas kitą, kol pagaliau Brienė nugalėjo ir atsisėdusi ant Džeimio jį apžergė. Jam pavyko iš makšties ištraukti jos durklą, bet, dar nespėjus suvaryti ginklo ašmenų jai į pilvą, ši pastvėrė jį už riešo ir taip stipriai tėškė ranką į akmenį, kad Džeimiui dingtelėjo, ar tik nebus jos išsukusi. Kita plaštaka išskėtusi pirštus ji prispaudė jam veidą.