— Pasiduok! — Brienė panardino jo galvą į vandenį, palaikė ir vėl ištraukė. — Pasiduok! — Džeimis išspjovė upokšnio vandenį tiesiai jai į veidą. Brienė vėl jį stumtelėjo, ištiško vandens purslai, Džeimio galva vėl paniro, ir jis ėmė beviltiškai spardytis mėgindamas kaip nors įkvėpti oro. — Pasiduok, nes nuskandinsiu!
— Ir sulaužysi duotą priesaiką? — sušvokštė jis. — Kaip aš?
Brienė Džeimį paleido ir jis visu svoriu tėškėsi į vandenį.
O miške nuaidėjo šiurkštus juokas.
Brienė atsistojo. Žemiau juosmens ji buvo visa kruvina ir aplipusi dumblu, jos drabužiai buvo susitaršę, veidas įraudęs. Ji atrodo taip, tarsi kas nors būtų užklupęs mudu besidulkinančius, o ne besikaunančius. Grandinėmis sukaustytomis rankomis braukdamasis nuo akies kraują, Džeimis per akmenis nuropojo ten, kur buvo sekliau. Abiejuose upokšnio krantuose stovėjo vyrai. Nenuostabu, kad keldami tokį triukšmą pažadinome drakoną.
— Sveiki gyvi, bičiuliai, — draugiškai pasisveikino Džeimis. — Prašau atleisti, kad jums sutrukdžiau. Užklupote mane karšiantį kailį žmonai…
— Man rodos, tai ji karšė tau kailį, — prabilo stambus ir stiprus vyras, užsidėjęs ant galvos lengvą šalmą su geležine nosį saugančia plokštele, pro kurią vis tiek buvo matyti, kad jam trūksta dalies nosies.
Džeimis staiga suprato, jog čia ne tie bastūnai, kurie nužudė serą Kleosą. Juos apsupo niekingi prasčiokai: juodbruvi dorniečiai ir šviesiaplaukiai lysiečiai, dotrakiai su varpeliais kasose, plaukuoti ibeniečiai ir juodi kaip anglis vyrai iš Vasaros salų, dėvintys plunksnų apsiaustus. Džeimis juos pažino. Tai buvo Smarkieji Vyrukai.
Netrukus atitoko ir Brienė.
— Turiu šimtą elnių… — prabilo ji.
Išblyškęs vyras, vilkintis nudriskusį odinį apsiaustą, tarė:
— Pradžiai paimsime juos, miledi.
— Apversk ir paimk ją iš užpakalio, Rordžai, — paragino dornietis ietininkas su aplink šalmą apvyniota raudona šilkine kaklaskare. — Tada tau nereikės į ją žiūrėti.
— Ir atimti iš jos malonumą matyti mane? — pasakė benosis, o kiti vyrai nusijuokė.
Nors moteris buvo negraži ir labai užsispyrusi, vis dėlto ji nenusipelnė, kad tokie padugnės ją prievartautų.
— Kas jūsų vadas? — garsiai paklausė Džeimis.
— Garbė vadovauti teko man, sere Džeimi. — Išblyškusio vyro akys buvo paraudusios, plaukai reti ir išsausėję. Po blyškia veido ir rankų oda buvo matyti melsvos kraujagyslės. — Aš Ursvikas. Dar vadinamas Ursviku Ištikimuoju.
— Tu mane pažįsti?
Samdomas kalavijuotis pakreipė galvą.
— Vien užsiželdinęs barzdą ir plikai nusiskutęs galvą Smarkiųjų Vyrukų neapgausi.
Norėjai pasakyti: „Kruvinųjų Juokdarių“. Iš jų naudos Džeimiui buvo ne daugiau, nei iš Gregorio Kligeino arba Eimorio Lorčo. Šunys, sakydavo apie juos tėvas ir elgėsi su jais kaip su šunimis: liepdavo persekioti savo grobį ir nuolat juos baugindavo.
— Jei mane pažįsti, Ursvikai, tai žinai, kad savo atlygį gausi. Lanisteriai niekada nelieka skolingi. O jei kalbėsime apie moterį… Ji kilminga, už ją galima gauti didelę išpirką.
Džeimio pašnekovas pakreipė galvą.
— Šit kaip? Mums labai pasisekė…
Ursvikas šypsojosi kažkaip klastingai ir ta šypsena Džeimiui nepatiko.
— Girdėjai, ką sakiau. Kur ožys?
— Už kelių valandų kelio raitomis. Esu tikras, kad jam bus malonu tave pamatyti, bet, tavim dėtas, į akis ožiu jo nevadinčiau. Lordas Vargas Houtas įžeidus ir labai brangina savo garbę.
O kada tas apsiseilėjęs laukinis turėjo garbę?
— Susitikęs su juo tikrai tai prisiminsiu. Tik… meldžiu pasakyti, kieno jis lordas?
— Harenholo. Ta pilis jam pažadėta.
Harenholas? Ar mano tėvui visai protas pasimaišė?
Džeimis pakėlė rankas.
— Norėčiau atsikratyti grandinių.
Ursvikas nedraugiškai sukikeno.
Kažkas čia labai negerai.
Džeimis neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs, tik šyptelėjęs paklausė:
— Pasakiau ką nors juokinga?
Benosis išsišiepė iki ausų.
— Tu — juokingiausias tipas, kokį esu matęs, jei atmesime Kandžių, kuris nukando septonei papus.
— Per daug mūšių judu su tėvu pralaimėjote, — paaiškino dornietis. — Jūsų liūtų kailius mums teko iškeisti į vilkenas.
Ursvikas skėstelėjo rankomis.
— Timeonas nori pasakyti, kad Smarkieji Vyrukai jau nėra Lanisterių giminės samdiniai. Dabar tarnaujame lordui Boltonui ir Šiaurės karaliui.
Džeimis jam šaltai ir niekinamai šyptelėjo.
— O žmonės šneka, kad tai mano reputacija prasta…
Ši pastaba Ursvikui labai nepatiko. Jam davus ženklą, du vyrai čiupo Džeimį už rankų, o Rordžas šarvuotu kumščiu smogė jam į pilvą. Džeimis dejuodamas susirietė ir išgirdo moterį protestuojant:
— Liaukitės, jo negalima skriausti! Mus siuntė ledi Ketlina, ketiname apsikeisti belaisviais, aš jį saugau…
Rordžas smogė Džeimiui vėl ir šiam užėmė kvapą. Brienė šoko pasičiupti upokšnio vandenyse nuskendusio kalavijo, bet, nespėjusią pasiekti ginklo rankenos, ją pastvėrė valkatos. Brienė buvo tokia stipri, kad jai sutramdyti prireikė keturių vyrų.
Nugalėtos moters veidas buvo sutinęs ir aptekęs kraujais kaip ir Džeimio, be to, niekšai išmušė jai du dantis. Be dantų ji atrodė dar bjauresnė. Abu klupčiojantys ir kraujuojantys belaisviai per mišką buvo nuvaryti prie arklių, be to, per dvikovą prie upokšnio Brienei buvo perdurta šlaunis, tad ji eidama šlubčiojo. Džeimiui jos pagailo. Jis neabejojo, kad šį vakarą jai bus atimta nekaltybė. Tas benosis niekšas tikrai ją paims, o paskui jo pavyzdžiu tikriausiai paseks ir kai kurie kiti vyrai.
Dornietis pasodino juos ant darbinio Brienės arklio nugarom vieną į kitą, o tuo metu kiti plėšikai nuogai išrengė mirusį serą Kleosą ir išsidalijo jo daiktus. Rordžui teko krauju suteptas, ant šarvų dėvimas apsiaustas su didingu dviskilčiu Lanisterių ir Frėjų herbu. Ir ant liūtų, ir ant bokštų buvo matyti strėlių pradurtos skylės.
— Tikiuosi, dabar esi patenkinta, moterie, — šnipštelėjo Džeimis Brienei. Jis atsikosėjo ir išspjovė kraujo. — Jei būtum mane apginklavusi, niekada nebūtume pakliuvę į nelaisvę.
Ji nieko neatsakė. Kalė ir užsispyrus kaip ožka, pagalvojo Džeimis, bet drąsi. Vis dėlto tai jis turėjo pripažinti.
— Kai įkursime stovyklą nakčiai, būsi išprievartauta, ir ne vieną kartą, — įspėjo jis Brienę. — Tikiuosi, tau pakaks proto nesipriešinti. Jei mėginsi kovoti, neteksi daugiau dantų.
Džeimis nugara pajuto, kad, išgirdusi šiuos žodžius, Brienė įsitempė.
— Ar tu taip ir darytum, jei būtum moteris?
Jei būčiau moteris, būčiau Sersėja.
— Jei būčiau moteris, pasistengčiau, kad jie mane nužudytų. Bet nesu. — Džeimis kulnais paragino arklį ir šis pasileido risčia. — Ursvikai! Noriu šnektelėti!
Išbalęs kaip drobė samdinys nudriskusiu odiniu apsiaustu sustabdė žirgą, o tada ėmė joti šalia Džeimio.