— Ką nori pasakyti, sere? Ir galvok, ką šneki, kitaip vėl iškaršiu kailį.
— Auksas… — tarė Džeimis. — Tau patinka auksas?
Ursvikas atidžiai nužvelgė jį paraudusiomis akimis.
— Turiu pripažinti, kad auksas — naudingas daiktas.
Džeimis supratingai šyptelėjo pašnekovui.
— Visas Kasterlių Uolos auksas. Kodėl juo turėtų džiaugtis tas ožys? Kodėl tau nepristačius mūsų į Karaliaus Uostą ir nepasiėmus išpirkos sau? Jei nori, galėsi gauti išpirką ir už ją. Kartą viena mergelė man sakė, kad Tartas dar vadinamas Safyrų sala.
Tai girdėdama, moteris pasimuistė, bet nepratarė nė žodžio.
— Laikai mane perbėgėliu?
— Žinoma. Kuo gi dar galėčiau laikyti?
Ursvikas trumpai apsvarstė siūlymą.
— Karaliaus Uostas toli, be to, ten tavo tėvas. Lordui Taivinui gali labai nepatikti, kad pardavėme Harenholą lordui Boltonui.
Jis gudresnis, nei maniau. Kai šio niekšo kišenės išsipūs nuo aukso, Džeimis ketino jį pakarti.
— Reikalus su tėvu leisk sutvarkyti man. Pasirūpinsiu, kad karalius tau atleistų už visus padarytus nusižengimus. Ir kad pakeltų į riterius.
— Seras Ursvikas… — mėgaudamasis žodžių skambesiu ištarė Ursvikas. — Žmona labai didžiuotųsi girdėdama mane taip vadinant. Jei tik nebūčiau jos nužudęs… — Jis atsiduso. — O kaipgi narsusis lordas Vargas?
— Ar padainuoti tau posmą iš „Kastamero lietaus“? Kai mano tėvas jį pričiups, tam ožiui išgaruos visa narsa.
— O kaip jis pričiups Vargą Houtą? Ar tavo tėvo rankos tokios ilgos, kad pasieks mus už Harenholo sienų ir nubaus?
— Jei reikės, tai ir pasieks. — Pilimi vadinama karaliaus Hareno griuvena jau ne kartą buvo įveikta, tad galėjo neišlaikyti ir dabar. — Ar tu toks kvailas, jog manai, kad ožys gali nugalėti liūtą?
Ursvikas pasilenkė ir atsainiai patekšnojo Džeimiui per veidą. Toks akiplėšiškumas žeidė labiau nei tikras smūgis. Jis manęs nebijo, suvokė Džeimis ir jį nukrėtė šiurpas.
— Pakankamai iš tavęs išgirdau, Karalžudy. Būčiau tikras kvailys, jei tikėčiau pažadais to, kuris, kaip tu, jau yra sulaužęs priesaiką.
Ir, paraginęs žirgą, Ursvikas išdidžiai nujojo.
Eiris, niūriai pagalvojo Džeimis, visiems ir visada užkliūva Eiris… Jis sūpavosi nešamas arklio ir gailėjosi, kad neturi kalavijo. O dar geriau būtų gauti du kalavijus. Vieną tai moteriškei, kitą sau. Mudu žūtume, bet į pragarą kartu nusitemptume ir pusę jų gaujos.
— Kodėl jam pasakei, kad Tartas yra safyrų turtinga sala? — kai Ursvikas nujojo taip toli, kad negalėjo jų girdėti, paklausė Brienė. — Dabar jis manys, kad mano tėvas turtingas ir turi brangakmenių…
— Melskis, kad šitaip Ursvikas ir manytų.
— Ar kiekvienas tavo ištartas žodis — melas, Karalžudy? Safyrų sala Tartas vadinamas dėl jį supančių žydrų vandenų.
— Pakartok tai garsiau, moteriške, nemanau, kad Ursvikas tave išgirdo. Kuo greičiau jie supras, kad negali tikėtis už tave gauti išpirkos, tuo greičiau prasidės prievartavimas. Visi gaujos vyrai nori tave išdulkinti, bet tau juk tas pats, ar ne? Tiesiog užsimerk, išsižerk ir įsivaizduok, kad kiekvienas iš jų — lordas Renlis.
Laimė, po šių žodžių Brienė ilgam užsičiaupė.
Tik vakare jie grįžo pas Vargą Houtą ir rado jį kartu su gera dešimtimi Smarkiųjų Vyrukų plėšiančius nedidukę septą. Vitražais puošti langai buvo išdaužyti, o iš medžių išdrožtos dievų statulos išvilktos į dienos šviesą. Kai jie prijojo arčiau, Džeimis pamatė storiausią dotrakį, kokio seniai nebuvo regėjęs, sėdintį ant Motinos krūtinės ir peilio geležtės smaigaliu lupantį chalcedonines jos akis. Šalia, parištas už kojų ir pakabintas ant išsikerojusio kaštono šakos, žemyn galva kybojo liesas praplikęs septonas. Trys iš lankų šaudantys Smarkieji Vyrukai naudojosi jo kūnu kaip taikiniu. Vienas iš jų tikrai buvo taiklus, mat abiejose mirusiojo akyse stirksojo po strėlę.
Pamatę Ursviką ir belaisvius, samdiniai suklego bene pustuziniu skirtingų kalbų. Ožys sėdėjo prie laužo ir valgė ant iešmo pamautą ir kaip reikiant neiškeptą paukštį: taukai ir kraujas tekėjo jam per pirštus ir per ilgą šiurkščią barzdą. Nusivalęs rankas į tuniką, jis atsistojo.
— Karalžudy, — švepluodamas tarė, — tu mano belaišviš.
— Milorde, aš Brienė iš Tarto, — puolė aiškinti moteris. — Ledi Ketlina Stark liepė man nulydėti serą Džeimį pas jo brolį, į Karaliaus Uostą.
Ožys atsainiai į ją dėbtelėjo.
— Užčiaupkit jai burną.
— Išklausyk manęs, — ėmė maldauti Brienė, o tuo metu Rordžas nupjovė virves, kuriomis ji buvo surišta su Džeimiu, — Šiaurės karaliaus, kuriam tu tarnauji, vardu prašau, paklausyk…
Rordžas nutempė ją nuo arklio ir ėmė spardyti.
— Žiūrėk, kad nė kaulelio jai nesulaužytum, — įspėjo jį Ursvikas. — Ta arkliaveidė kekšė verta tiek safyrų, kiek pati sveria.
Dornietis Timeonas ir smirdžius iš Ibeno nutempė Džeimį nuo arklio ir, šiurkščiai stumdydami, nuvedė prie laužo. Kol jiedu jį tampė, Džeimiui nebūtų buvę sunku pačiupti kurio nors iš jų kalavijo rankeną, bet čia buvo per daug vyrų, o jo rankos tebebuvo sukaustytos. Kelis jis galėjo nudurti, bet galų gale būtų žuvęs ir pats. O Džeimis dar nebuvo pasiruošęs mirti, — bent jau ne dėl tokių žmonių kaip Brienė iš Tarto.
— Kokia šėkminga diena, — tarė Vargas Houtas. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs grandinę, suvertą iš viena su kita sukabintų monetų — įvairaus dydžio ir formos, kirstų ir kaldintų, su karalių, burtininkų, dievų, demonų ir visokių kitokių fantastiškų būtybių atvaizdais.
Tai monetos šalių, kuriose jam teko kariauti, prisiminė Džeimis. Šio žmogaus silpnybė buvo gobšumas. Jei vieną kartą išvertė kailį, išvers jį ir vėl.
— Lorde Vargai, neprotingai pasielgei atsisakęs tarnauti mano tėvui, bet dar ne vėlu pasitaisyti. Juk žinai, kad už mane jis dosniai atsilygins.
— O taip, — tarė Vargas Houtas. — Turėšiau gauti pušę Kašterlių Uološ aukšo. Bet pirmiaušia turiu nušiųšti jam žinią. — Ir jis dar kažką pridūrė švebeldžiuodamas.
Ursvikas stumtelėjo Džeimiui į nugarą, o juokdarys žaliu ir rožiniu kostiumu spyrė į kojas. Kai Džeimis pargriuvo, vienas iš šaulių čiupo jį kaustančią grandinę ir trūktelėjo, kad belaisvis laikytų rankas atkišęs į priekį. Storulis dotrakis padėjo peilį ir išsitraukė iš makšties didžiulį lenktą arachą, — aštrų, į pjautuvą panašų kardą, taip mėgstamą arklių lordų.
Jie nori mane išgąsdinti. Juokdarys kikendamas užšoko Džeimiui ant nugaros, o dotrakis grėsmingai žengė artyn. Ožys nori, kad prileisčiau kelnes ir maldaučiau pasigailėti, bet tokio malonumo niekada jam nesuteiksiu. Jis buvo Lanisteris iš Kasterlių Uolos, karaliaus sargybos lordas vadas; joks samdinys negalėjo priversti jo rėkti.
Saulės apšviesti ašmenų kraštai žybtelėjo nelyginant sidabras, kai arachas smigo žemyn — taip greitai, kad vos buvo galima jį įžiūrėti. Ir Džeimis suriko.
Arija
Maža, kvadratinė pilis buvo gerokai apgriuvusi ir vos laikėsi, — kaip ir joje gyvenantis garsus, bet jau nukaršęs riteris. Jis buvo toks senas, kad nesuprato, ko jie klausia. Nesvarbu, ką jam sakydavai, jis tik nusišypsodavo ir išpyškindavo:
— Aš apgyniau tiltą ir nepraleidau sero Meinardo. Jis buvo rudaplaukis ir labai bjauraus būdo, bet manęs neįveikė. Šešis kartus jį sužeidžiau, kol nužudžiau. Šešis kartus!