Laimė, meisteris, kuris juo rūpinosi, buvo jaunas vyras. Kai senasis riteris užsnūdo sėdėdamas savo krėsle, jis pasivedė juos į šalį ir pasakė:
— Bijau, kad ieškote vaiduoklio. Seniai, gal prieš gerą pusmetį pas mus atskrido varnas. Lanisteriai sučiupo lordą Beriką prie Dievų Akies. Ir pakorė.
— Pakarti tai pakorė, bet, jam dar nespėjus numirti, Toras nukirto virvę. — Sulaužyta Lemo nosis jau nebuvo tokia raudona ir sutinusi kaip anksčiau, bet gydama liko kreiva ir dėl to jo veidas atrodė nesimetriškas. — Nužudyti jo šviesybę lordą Beriką tikrai labai sunku.
— Ir rasti, rodos, ne ką lengviau, — pridūrė meisteris. — Ar kalbėjotės su Lapų ledi?
— Dar ne, bet pasikalbėsime, — tarė Žaliabarzdis.
Kitą rytą, jiems traukiant per siaurą akmeninį tiltą už pilies, Gendris susimąstęs paklausė, ar tai ne tas pats tiltas, kurį kadaise gynė senasis riteris. Bet šito niekas nežinojo.
— Tikriausiai tas pats, — atsakė Laimingasis Džekas. — Daugiau jokių tiltų nematyti.
— Jei apie tą kovą būtų sudėta daina, būtume tikri, — prabilo Tomas Septynstygis. — Viena gera daina — ir žinotume, kas buvo tas seras Meinardas ir kodėl taip norėjo pereiti tą tiltą. Vargšas senasis Laičesteris šiandien galėtų būti toks pat garsus kaip ir Drakono riteris, jei jam būtų pakakę proto turėti savo dainių.
— Lordo Laičesterio sūnūs žuvo per Roberto maištą, — burbtelėjo Lemas. — Vienas kovėsi vienoje, o kitas — kitoje pusėje. Nuo to laiko lordui pasimaišė protas. Ir jokios sumautos dainos čia nepadės.
— Ką turėjo omenyje meisteris sakydamas, kad turėtume pasišnekėti su Lapų ledi? — jiems bejojant Arija paklausė Engvio.
Šaulys šyptelėjo.
— Palauk ir pamatysi.
Po trijų dienų, jiems jojant per geltoną mišką, Laimingasis Džekas nusikabino ragą ir pūstelėjęs davė dar negirdėtą signalą. Vos ragui nutilus, nuo medžių šakų buvo nuleistos virvinės kopėčios.
— Supančiokite arklius ir lipam, — lyg kalbėdamas, lyg dainuodamas paragino Tomas.
Kopėčiomis jie užsiropštė į slaptą kaimelį, įsikūrusį ant žemutinių medžių šakų. Čia buvo tikras virvių labirintas, už raudonų ir aukso spalvos sienų glaudėsi apsamanojusios pirkelės, ir atvykėliai buvo nuvesti pas Lapų ledi — išdžiūvusią kaip šikšna žilą moterį, vilkinčią šiurkštaus audinio apdarą.
— Artėja ruduo, ir mes negalime ilgiau čia pasilikti, — paaiškino jiems senė. — Prieš devynias dienas Heifordo keliu medžiodami nujojo keliolika vilkų. Jei netyčia būtų pakėlę akis, būtų galėję mus pamatyti.
— Nematei lordo Beriko? — pasiteiravo Tomas Septynstygis.
— Jis miręs, — neslėpdama nuovargio atsakė moteris. — Kalnas jį pagavo ir durklu pervėrė akį. Mums tai papasakojo elgetaujantis brolis. O jis tai sužinojo iš žmogaus, mačiusio, kaip tai nutiko.
— Tai sena, jau nusibodusi pasaka, be to, joje nėra nė lašo tiesos, — pasakė Lemas. — Lordą Žaibą ne taip lengva nužudyti. Gal seras Gregoris ir išdūrė jam akį, bet dėl to lordas Berikas tikrai nenumirė. Džekas gali patvirtinti.
— Na, aš tikrai nenumiriau, — linktelėjo vienaakis Laimingasis Džekas. Mano tėvą nubaudė ir pakorė lordo Paiperio prievaizdas, mano brolis Vatas buvo išsiųstas prie Sienos, o kitus mano brolius išžudė Lanisteriai. Akis — tai menkniekis.
— Gali prisiekti, kad jis gyvas? — paklausė moteris, stipriai spausdama Lemui ranką. — Būk palaimintas, Lemai, tai geriausia naujiena, kurią sužinojau per pastarąjį pusmetį. Tegul jį globoja Karžygys ir raudonasis žynys.
Kitos dienos vakare jie prisiglaudė sudegusios septos griuvėsiuose, pelenais paleistame kaime, vadinamame Selidansu. Iš vitražais puoštų jos langų buvo likusios tik šukės ir juos pasitikęs pagyvenęs septonas papasakojo, kad plėšikai pasiėmė net brangius Motinos drabužius, paauksuotą Senolės žibintą ir sidabrinę Tėvo karūną.
— Be to, jie nukapojo Mergelei krūtis, nors jos buvo medinės, — pridūrė jis. — Ir akis… Akys buvo iš juodojo gintaro, lazurito ir perlamutro. Plėšikai išlupo jas peiliais. Tegul Motina pasigaili jų visų…
— Kas tai padarė? — paklausė Lemas Geltonasis Apsiaustas. — Juokdariai?
— Ne, — papurtė galvą senis. — Tai šiauriečių darbas. Tų medžius garbinančių laukinių. Jie sakė ieškantys Karalžudžio.
Išgirdusi septoną taip sakant, Arija prikando lūpą. Ir pajuto į ją įbestą Gendrio žvilgsnį. Tas žvilgsnis ją ir supykdė, ir sugėdino.
Vyno rūsyje po septa tarp voratinklių, medžių šaknų ir sudaužytų vyno statinių gyveno tuzinas vyrų, bet ir jie apie lordą Beriką Dondarioną nieko nežinojo. Net jų vadas, dėvintis suodžiais išteptus šarvus ir apsiaustą su išsiuvinėtu akinamai spindinčiu žaibu. Pamatęs, kad Arija į jį spokso, Žaliabarzdis nusijuokė ir tarė:
— Lordas Žaibas yra visur ir tuo pat metu — jo nėra niekur, liesa voveraite.
— Aš ne voveraitė, — atšovė Arija. — Aš jau beveik moteris. Netrukus man sukaks vienuolika.
— Tuomet saugokis, kad kartais tavęs nevesčiau! — Jis pamėgino pakutenti mergaitei pasmakrę, bet Arija pliaukštelėjo tam kvailiui per ranką.
Tą vakarą Lemas ir Gendris su nakvynę jiems suteikusiais šeimininkais žaidė akmenukais, o Tomas Septynstygis padainavo kvailą dainą apie Beną Didpilvį ir aukštojo septono žąsį. Engvis leido Arijai išmėginti savo didlankį, tačiau, kad ir kaip stipriai prikandusi lūpą, ji neįstengė jo įtempti.
— Tau reikia lengvesnio lanko, miledi, — tarė strazdanotas šaulys. — Jei Riverane rasčiau grūdintos medienos, galbūt tau tokį pagaminčiau.
Nugirdęs jo žodžius, Tomas liovėsi dainavęs.
— Koks tu jaunas ir kvailas, Šauly. Jei ir keliausime į Riveraną, tai tik tam, kad pasiimtume už mergaitę išpirką. Nebus laiko tau sėdėti ir gaminti lankus. Džiaukis, jei pavyks išnešti iš ten sveiką kailį. Bastūnus lordas Hosteris kardavo dar tais laikais, kai tau barzda nežėlė. O jo sūnus… Visada sakiau, kad žmogumi, kuris nemėgsta muzikos, negalima pasitikėti.
— Muziką jis mėgsta, — įsiterpė Lemas, — tik tavęs negali pakęsti, kvaily.
— Ir visai be reikalo. Ta moteris norėjo padaryti iš jo vyrą, ar aš kaltas, kad jis per daug prisigėrė ir negebėjo atlikti darbo?
Lemas sulaužyta nosimi prunkštelėjo.
— Ar tu sudėjai apie tai dainą, ar kuris nors kitas prakeiktas šiknius, įsimylėjęs savo balsą?
— Aš tik vieną vienintelį kartą ją padainavau, — pasiskundė Tomas. — Be to, kas sakė, kad ta daina apie jį? Joje dainuojama apie žuvį.
— Išglebusią žuvį, — juokdamasis patikslino Engvis.
Apie ką tos kvailos Tomo dainos, Arijai buvo nė motais. Ji kreipėsi į Harviną:
— Ką jis turėjo galvoje kalbėdamas apie išpirką?
— Mums verkiant reikia žirgų, miledi. Ir šarvų. Taip pat kalavijų, skydų, iečių. Visus šiuos daiktus galima nusipirkti už monetas. Tiesa, dar mums reikia grūdų sėjai. Nepamiršk, kad artėja žiema. — Jis pirštais palietė Arijai pasmakrę. — Tu nebūsi pirma kilminga belaisvė, už kurią gausime išpirką. Tikiuosi, kad ir ne paskutinė.
Arija žinojo, kad tai tikra tiesa. Riteriai nuolat būdavo paimami į nelaisvę ir paleidžiami už išpirką, o kartais pagrobėjai taip elgdavosi net ir su moterimis. Tik kas bus, jei Robas nemokės tiek, kiek jie prašys? Ji nebuvo garsus riteris, be to, paprastai karaliams jų karalystė būdavo svarbiau už jų seseris. O jos ledi motina, ką ji pasakys? Ar vis dar norės, kad ji grįžtų namo po visko, ką padarė? Arija prikando lūpą ir susimąstė.