Kitą dieną jie prijojo vietovę, vadinamą Aukštąja Širdimi, — tokią aukštą kalvą, kad žvelgdama nuo jos viršūnės Arija jautėsi taip, tarsi matytų pusę pasaulio. Aplink jos viršūnę stirksojo ratu išdėstyti didžiuliai papilkėję strampai — tik tiek buvo likę iš kadaise čia augusių burtmedžių rato. Arija su Gendriu apėjo kalvos viršūnę ir juos suskaičiavo. Čia buvo trisdešimt vienas medis, o kai kurie iš jų tokie stori, kad Arija būtų galėjusi iš jų kamienų pasidirbdinti lovą.
Tomas Septynstygis jai paaiškino, kad miškavaikiai Aukštąją Širdį laiko šventa vieta ir kai kurie jų burtai čia tebeveikia.
— Tiems, kurie čia nakvoja, nieko bloga negali nutikti, — paaiškino dainius.
Arija pagalvojo, kad tai tikriausiai tiesa; kalva buvo tokia aukšta, o aplink plytintys laukai tokie lygūs, kad joks priešas nebūtų galėjęs prisiartinti nepastebėtas.
Dar Tomas jai pasakė, kad apylinkėse gyvenantys žmonės šios vietos vengia; sklandė gandai, kad čia vaidenasi dvasios miškavaikių, žuvusių, kai andalų karalius Eregas Karalžudys iškirto jų giraitę. Arija buvo girdėjusi ir apie miškavaikius, ir apie andalus, tačiau dvasių nebijojo. Kai buvo maža, slėpdavosi Vinterfelo kriptose ir tarp akmeninių riterių bei jų sostų žaisdavo, į savo žaidimų karalystę kviesdavosi pabaisas ir mergeles.
Ir vis dėlto tą naktį Ariją nukrėtė šiurpas. Ji miegojo, bet ją prižadino audra. Vėjas nupūtė nuo jos apklotą ir, sukdamas jį verpetu, nubloškė į krūmus. Nuėjusi jo pasiimti, ji išgirdo balsus.
Prie blėstančių jų laužo žarijų Arija išvydo Tomą, Lemą ir Žaliabarzdį, besikalbančius su smulkute ir mažute moteryte, visa pėda žemesne už ją, vyresne už Senąją auklę, susikūprinusia, susiraukšlėjusia ir pasirėmusia gumbuota lazda. Jos plaukai buvo tokie ilgi, kad vos nesiekė žemės. Pūstelėjus vėjui jie pakilo senei virš galvos nelyginant švelnus debesis. Jos kūnas buvo balsvas, pieno spalvos, be to, Arijai pasirodė, kad senė raudonakė, nors, žvelgiant iš krūmų, sunku buvo tiksliai pasakyti.
— Senieji dievai nerimsta ir neleidžia man ramiai miegoti, — išgirdo ji sakant moterį. — Sapnavau šmėklą liepsnojančia širdimi, pjaunančią auksinį elnią. Dar sapne regėjau beveidį vyrą, lūkuriuojantį ant netvirto, siūbuojančio tilto. Jam ant peties kėksojo nuskendęs varnas jūros dumbliais apkibusiais sparnais. Sapnavau šniokščiančią upę ir moterį, kuri iš tiesų buvo žuvis. Ji plaukė pasroviui negyva, ant jos skruostų buvo matyti raudonos ašaros, bet kai atsimerkė — ak! — pakirdau apimta siaubo. Sapnavau visa tai ir dar daugiau. Ar turite man dovanų, ar galite atsilyginti už šiuos sapnus?
— Sapnai… — burbtelėjo Lemas, — kokia iš jų nauda? Moteris-žuvis ir nuskendęs varnas. Praeitą naktį ir aš kai ką sapnavau. Bučiavau kadaise pažinotą smuklės šeimininkę. Ar ketini man už tai atsilyginti, sene?
— Ta moteris jau mirusi, — sušnypštė senė. — Dabar ją gali bučiuoti tik kirminai. — Ir Tomui Septynstygiui pridūrė: — Padainuosi man, o jei ne, aš jus išvysiu.
Tad dainius pagrojo jai ir padainavo — taip tyliai ir liūdnai, kad Arija girdėjo tik žodžių nuotrupas, nors melodija jai pasirodė kažkur girdėta. Neabejoju, kad Sansa tą dainą pažintų. Jos sesuo mokėjo visas dainas, be to, truputį grojo ir puikiai dainavo. O aš tik rėkiu žodžius.
Kitą rytą mažutės balsvos moters niekur nebuvo matyti. Jiems balnojant arklius, Arija Tomo Septynstygio paklausė, ar Aukštojoje Širdyje vis dar gyvena miškavaikių. Dainius tyliai nusijuokė.
— Matei ją, ar ne? — paklausė.
— Ar tai buvo šmėkla?
— Ar šmėklos skundžiasi, kad joms traška sąnariai? Ne, ji tik sena neūžauga moteriškė. Bet… keistuolė ir gali nužiūrėti. Ir vis dėlto ji žino dalykų, kurių jai nederėtų žinoti, ir kartais, jeigu jai patinki, gali juos tau atskleisti.
— O tu jai patikai? — nepatikliai paklausė Arija.
Dainius vėl nusijuokė.
— Bent jau mano balsas jai tikrai patiko. Tačiau ji kaskart verčia mane dainuoti vis tą pačią prakeiktą dainą. Tiesa, ta daina nebloga, bet moku ir kitų, tokių pat gražių. — Jis papurtė galvą. — Svarbiausia, kad ji užvedė mus ant pėdsako. Prisiekiu, netrukus susitiksi su Toru ir Žaibo lordu.
— Jeigu esate jų vyrai, kodėl jiedu nuo jūsų slapstosi?
Tai išgirdęs, Tomas Septynstygis susierzinęs užvertė akis į dangų, o Harvinas jai atsakė:
— Nepasakyčiau, kad slapstosi, miledi, bet tiesa yra ta, jog lordas Berikas nuolat keliauja ir retai atskleidžia savo ketinimus. Todėl niekas negali jo išduoti. Dabar tokių kaip mes, prisiekusių jam ištikimybę, tikriausiai jau yra šimtai, o gal ir tūkstančiai, bet jei visi sektume paskui jį, nieko gero iš to nebūtų. Pakeliui nusiaubtume kaimus ir paliktume plynus laukus arba, susidūrę su gerokai gausesnėmis priešų pajėgomis, visi žūtume mūšyje. O išsisklaidę ir klajodami mažais būreliais galime smogti dešimtyje vietų iš karto ir pasprukti priešui dar nesužinojus, kur esame. Be to, jei kuris nors vienas iš mūsų patektų į nelaisvę ir būtų kvočiamas, vis tiek negalėtų pasakyti, kur rasti lordą Beriką, kad ir kaip žiauriai būtų kankinamas. — Jis valandėlę susimąstė, o tada pridūrė: — Juk žinai, ką reiškia būti kvočiamai, ar ne?
Arija linktelėjo.
— Jie tai vadino kutenimu. Poliveris, Rafas ir kiti.
Ir ji vyrams papasakojo apie kaimą prie Dievų Akies, kurio apylinkėse jiedu su Gendriu buvo paimti į nelaisvę, ir apie klausimus, kuriuos uždavinėjo Kutulis.
„Ar kaime yra paslėpta aukso? — visada tuo pačiu klausimu pradėdavo kvotą jis. — O sidabro ir brangakmenių? O maisto? Kur lordas Berikas? Kas iš jūsų kaimelio žmonių jam padėjo? Kur jis nujojo? Kiek vyrų su juo buvo? Kiek riterių? Kiek lankininkų? Kiek iš jų buvo raitų? Kaip ginkluoti? Kiek buvo sužeistų? Kur, sakei, jie patraukė?“ Vien tai prisiminus Arijai ausyse vėl imdavo skambėti klyksmai, jai rodės, kad užuodžia kraujo, išmatų ir svilinamo kūno smarvę.
— Jis visuomet užduodavo tuos pačius klausimus, — rimtai pasakė Arija bastūnams, — bet kasdien kutendavo vis kitur.
— Joks vaikas nenusipelno tokių kančių, — Arijai nutilus pareiškė Harvinas. — Girdėjome, kad prie Akmenų Malūno Kalnas prarado pusę savo vyrų. Gal kaip tik dabar tas Kutulis plaukia Raudonąja Šaka žemyn ir žuvys kramsnoja jam veidą. O jei ne, ką gi — tai dar vienas nusikaltimas, už kurį jiems teks atsakyti. Girdėjau mūsų lordą sakant, kad šis karas prasidėjo tuomet, kai ranka pasiuntė jį vykdyti karaliaus teisingumo Gregoriui Kligeinui, ir baigsis tada, kai ši užduotis bus atlikta. — Norėdamas padrąsinti, jis patapšnojo Arijai per petį. — Geriau lipk ant arklio, miledi. Iki Akornholo joti teks visą dieną, bet vakare turėsime stogą virš galvos ir vakarienės prikimštus pilvus.
Ir tikrai: joti teko visą dieną, bet temstant jie persikėlė per upokšnį ir pasiekė Akornholą su akmeninėmis sienomis ir didžiuliu ąžuoliniu bokštu. Pilies šeimininkas buvo išvykęs į karą savo šeimininko, lordo Venso, palydoje, tad pilies vartai, — kaip visada, kai jo nebūdavo namie, — buvo uždaryti ir užremti. Bet jo ledi žmona buvo sena Tomo Septynstygio draugė, — Engvis sakė, girdi, kadaise jiedu net buvę meilužiai. Engvis dažnai jodavo šalia Arijos; jis nebuvo tiek daug vyresnis už ją, kaip kiti, — jaunesnis už Engvį buvo tik Gendris, — be to, jis pasakojo jai keistas istorijas apie Dorno pasienį. Bet niekada Arijos nekvailino. Jis nėra mano draugas. Jis tik laikosi arčiau manęs, kad nepaleistų iš akių ir būtų tikras, jog vėl nespruksiu. Ką gi, Arija taip pat gebėjo atidžiai stebėti. To ją išmokė Sirijus Forelis.