Ledi Smolvud bastūnus sutiko gana draugiškai, nors ir išbarė, kad tampo jauną merginą po karo laukus. O kai Lemas netyčia prasitarė, kad ji kilminga, dar labiau supyko.
— Kas aprengė vargšę mergaitę šiais Boltono skarmalais? — paklausė ji bastūnų. — O šis ženklas… yra daugybė vyrų, kurie nė nemirktelėję pakartų ją vien dėl to, kad jai ant krūtinės išsiuvinėtas tas nuluptas vyras.
Netrukus Arija buvo užvesta laiptais aukštyn, pasodinta į kubilą ir panardinta į nežmoniškai karštą vandenį. Ledi Smolvud kambarinės taip uoliai ją grandė, kad Arija pasijuto lyg plakama. Jos net įtrynė ją kažkokiu šleikščiai salsvu skysčiu, kvepiančiu gėlėmis.
Paskui kambarinės užsispyrė, kad ji apsirengtų taip, kaip dera mergaitei: apsimautų rudas vilnones kojines, apsivilktų ploną lininę tiesaus kirpimo suknelę, o ant jos — lengvą žalią suknią, ant kurios korseto ir sijono krašto buvo išsiuvinėta daugybė gilių.
— Mano močiutės sesuo tarnauja septone Motinos septoje Senmiestyje, — pasakė ledi Smolvud moterims varstant ant nugaros Arijos suknios raištelius. — Kai prasidėjo karas, išsiunčiau ten savo dukterį. Kai grįš, šiuos drabužius, be abejonės, ji bus jau išaugusi. Ar mėgsti šokti, mergaite? Mano Karelena — puiki šokėja. Ir dainuoja gražiai. Ką norėtum veikti tu?
Arija kojos pirštais brūkštelėjo per nendres ant grindų.
— Išsiuvinėta…
— Tai labai ramina, ar ne?
— Na, — atsakė Arija, — aš siuvinėdama nenusiraminu.
— Ne? O mane šis darbas visuomet ramindavo. Mano teta vis sako, kad kiekvieną iš mūsų dievai kuo nors apdovanoja, kiekvienai suteikia kokių nors gabumų ir mes turime jais naudotis. Bet koks darbas gali būti malda, jei stengiamės iš visos širdies. Argi tai ne puiki mintis? Kai kitą kartą sėsi siuvinėti, nepamiršk to. Ar kasdien praktikuojiesi?
— Praktikuodavausi, kol nepamečiau savo Adatos. Naujoji ne tokia gera…
— Šiais neramiais laikais turime stengtis kiek įmanydamos. — Ledi Smolvud apčiupinėjo suknios korsetą. — Dabar atrodai kaip tikra jauna ledi.
Aš ne ledi, norėjo pasakyti jai Arija, aš vilkė.
— Nežinau, kas esi, mergaite, — vėl prabilo moteris. — Gal ir gerai, kad nežinau. Bet baiminuosi, jog esi įtakingo tėvo duktė. — Ji pataisė Arijai suknios apykaklę. — Šiais laikais geriau būti niekam nežinomai. Jei taip ir būtų, galėčiau pasilikti tave pilyje. Bet žinau, kad tau čia nebus saugu. Pilį supa sienos, bet turime per mažai vyrų, galinčių jas ginti. — Ir ji atsiduso.
Kai Arija buvo nuprausta, sušukuota ir aprengta, menėje tarnai patiekė vakarienę. Vos ją pamatęs, Gendris ėmė taip kvatotis, kad išpūtė per nosį vyno ir liovėsi tik tuomet, kai Harvinas skėlė jam skambų antausį. Valgis buvo paprastas, bet sotus: aviena su grybais, juoda duona, žirnių apkepas ir kepti obuoliai su geltonu sūriu. Kai stalas buvo nukraustytas ir tarnai išsiųsti, Žaliabarzdis tyliai pasiteiravo, ar miledi neturi kokių nors žinių apie Žaibo lordą.
— Žinių? — Ji šyptelėjo. — Nuo jų apsilankymo nepraėjo nė dvi savaitės. Čia buvo ir lordas, ir gera dešimtis jo vyrų, genančių avis. Vos galėjau patikėti savo akimis. Atsidėkodamas Toras paliko man tris avis. Vieną šiandien suvalgėte.
— Toras ginė avis? — garsiai nusijuokė Engvis.
— Patikėkite, tai matyti buvo tikrai keista, bet Toras pareiškė, jog jis žynys ir žinąs, kaip rūpintis banda.
— Kurgi ne. Ir rūpintis, ir nukirpti vilną, — kikendamas pridūrė Lemas Geltonasis Apsiaustas.
— Kas nors apie tai galėtų sudėti puikiausią dainą, — tarė Tomas ir užgavo savo medinės arfos stygą.
Ledi Smolvud rūsčiai į jį dėbtelėjo.
— Kas nors, kas nerimuoja žodžių „valerijonas“ ir „Dondarionas“. Ir negroja „Ak, gulkis miela, su manim į pievą“ kiekvienai grafystės melžėjai, o paskui dviejų iš jų nepalieka su išsipūtusiais pilvais.
— Dainavau „Leisk paragauti tavo grožio“, — teisindamasis pasakė Tomas, — be to, melžėjos šios dainos visada mielai klausosi. Kaip ir viena kilminga ledi, jei tik atmintis manęs neapgauna. Groju ir dainuoju norėdamas teikti žmonėms malonumą.
Iš pykčio ji išpūtė šnerves.
— Upių kraštai pilni mergelių, kurias pamaloninai, ir visos jos maukia bitkrėslių nuovirą. Toks subrendęs vyras kaip tu turėtų susiprotėti ir išlieti savo sėklą joms ant pilvo. Žmonės tuoj ims vadinti tave Tomu Septynsūniu.
— Tiesą sakant, — atšovė Tomas, — septynis sūnus turėjau jau prieš daug metų. Ir visi jie puikūs berniukai, o balsai — kaip lakštingalų.
Buvo akivaizdu, kad Tomas savo žygių nė trupučio nesigėdija.
— Ar jo šviesybė lordas nesakė, kur ketina traukti, miledi? — paklausė Harvinas.
— Lordas Berikas niekada neatskleidžia savo planų, bet pietuose, Akmeninės Septos ir Trigrašio miško apylinkėse, siaučia badas. Jumis dėta, ieškočiau jo ten. — Ji išgėrė gurkšnelį vyno. — Be to, bus geriau, jei žinosite, kad sulaukiau ir ne tokių malonių svečių. Neseniai prie mano pilies vartų stūgavo gauja vilkų, manančių, kad galbūt slepiu Džeimį Lanisterį.
Tomas liovėsi grojęs.
— Vadinasi, vis dėlto tiesa, kad Karalžudys vėl laisvėje?
Ledi Smolvud pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.
— Man sunku įsivaizduoti, kad vilkai medžiotų Lanisterį, jei jis, sukaustytas grandinėmis, tupėtų Riverane.
— Ką miledi jiems pasakė? — pasiteiravo Laimingasis Džekas.
— Kad seras Džeimis nuogas tyso mano lovoje ir neturi jėgų nulipti laiptais — ką gi daugiau! Vienas iš jų buvo toks įžūlus, kad pavadino mane melage, tad išlydėjome juos… šiek tiek apsipykę. Rodos, jie nujojo link Juodadugnio Vingio.
Arija sėdėdama neramiai pasimuistė.
— O kurie būtent šiauriečiai ieškojo Karalžudžio?
Ledi Smolvud, rodos, labai nustebo, kad mergaitė apskritai pravėrė burną.
— Vardų jie nepasisakė, vaikeli, bet vilkėjo juodais drabužiais, o jiems ant krūtinių buvo baltos saulės simbolis.
Balta saulė juodame fone — lordo Karstarko ženklas, dingtelėjo Arijai. Tai buvo Robo vyrai. Ir ji ėmė svarstyti, ar toli jie galėjo nukeliauti. Jeigu pavyktų pasprukti nuo bastūnų ir juos rasti, gal jie sugrąžintų ją pas motiną į Riveraną…
— Ar jie pasakojo, kaip Lanisteris pabėgo? — paklausė Lemas.
— Pasakojo, — linktelėjo ledi Smolvud. — Bet nepatikėjau nė vienu jų žodžiu. Sakė, girdi, ledi Ketlina jį paleido.
Šie žodžiai Tomą taip nustebino, kad jis nejučia pirštais užgavo stygą.
— Liaukis, — tarė jis, — juk tai visiška kvailystė.
Netiesa, pagalvojo Arija, tai negali būti tiesa.
— Ir aš taip pamaniau, — pasakė ledi Smolvud.
Staiga Harvinas prisiminė Ariją.
— Tau nederėtų klausytis šio pokalbio, miledi.
— Ne, noriu viską sužinoti.
Tačiau perkalbėti bastūnų nepavyko.
— Eik sau, liesa voveraite, — tarė Žaliabarzdis. — Būk gera ledi, eik į kiemą ir, kol mes pasišnekėsime, pažaisk ten.
Arija supykusi pakilo eiti ir tikrai būtų trenkusi durimis, jei šios nebūtų buvusios tokios sunkios. Akornholą apgaubė tamsa. Prie sienų liepsnojo keli deglai, bet daugiau niekur jokios šviesos nebuvo matyti. Nedidukės pilies vartai buvo uždaryti ir ant jų užleistos grotos. Arija prisiminė žadėjusi Harvinui, kad daugiau bėgti nemėgins, tačiau tas pažadas buvo duotas anksčiau, nei jie ėmė šmeižti jos motiną.