— Arija… — Išėjęs paskui ją šūktelėjo Gendris. — Ledi Smolvud sakė, kad čia yra kalvė. Nori pažiūrėti?
— Jei tu taip nori… — Ji vis tiek neturėjo ką veikti.
— Tas Toras… — jiedviem traukiant pro šunides prabilo Gendris. — Ar tai tas pats Toras, kuris gyveno Karaliaus Uosto pilyje? Storas, plikai nusiskutęs galvą raudonasis žynys?
— Manau, kad tas pats. — Arija neprisiminė, kad Karaliaus Uoste kada nors būtų šnekėjusis su Toru, bet žinojo, kas jis toks. Roberto dvare jiedu su Džalabaru Kso buvo patys įdomiausi žmonės, be to, Toras buvo geras karaliaus bičiulis.
— Toras manęs neprisimintų, bet tuomet jis ateidavo į mūsų kalvę. — Smolvudo kalvė jau seniai nebuvo naudojama, bet kalvio įrankiai buvo tvarkingai sukabinti ant sienos. Uždegęs žvakę, Gendris pastatė ją ant priekalo ir paėmė reples. — Mano mokytojas nuolat bardavo jį dėl liepsnojančių kalavijų. Sakydavo, kad su geru plienu niekas taip nesielgia, bet Toro kalavijai niekada nebūdavo iš gero plieno. Jis paimdavo pigų kalaviją, kyštelėdavo jį į laukinę ugnį ir uždegdavo. Mano mokytojas sakydavo, jog tai tik alchemiko triukas, bet degantis kalavijas gąsdindavo žirgus ir nepatyrusius riterius.
Arija suraukė antakius ir pamėgino prisiminti, ar jos tėvas kada nors yra užsiminęs apie Torą.
— Jis visai neatrodo kaip žynys, tiesa?
— Ne, — pritarė Gendris. — Ginklininkas Motas sakydavo, kad Toras galėjo išgerti daugiau už patį karalių Robertą. Jis tvirtino, kad jie abu labu tokiu — abu rajūnai ir girtuokliai.
— Tau nederėtų vadinti karaliaus girtuokliu.
Galbūt karalius Robertas iš tiesų daug gerdavo, bet vis tiek buvo jos tėvo draugas.
— Kalbėjau apie Torą. — Gendris kyštelėjo prie Arijos reples tarsi norėdamas sugnybti jai veidą, bet Arija ranka nustūmė jas į šalį. — Jiems abiem patiko puotos ir turnyrai, todėl karalius Robertas jį taip ir mėgo. Be to, Toras buvo narsus. Kai buvo pramuštos Paiko gynybinės sienos, jis pirmas įlindo pro atsiradusią spragą. Jis kovojo su vienu iš savo liepsnojančių kalavijų, kiekvienu kirčiu padegdamas geležinių karių drabužius.
— Gaila, kad aš neturiu liepsnojančio kalavijo. — Arija galėjo išvardyti daugybę žmonių, kuriuos troško sudeginti gyvus.
— Jau sakiau tau, kad tai tik triukas. Laukinė ugnis kenkia plienui. Po kiekvieno turnyro mano mokytojas Torui parduodavo naują kalaviją. Ir kiekvieną kartą jiedu pašėlusiai derėdavosi. — Gendris pakabino reples į vietą ir paėmė sunkų kalvio kūjį. — Ginklininkas Motas sakė, kad man jau pats laikas nusikaldinti pirmą ilgąjį kalaviją. Davė man puikaus plieno, o aš jau žinojau, kokios geležtės noriu. Bet tada pasirodė Jorinas ir pasiėmė kartu į Nakties sargybą.
— Jei nori, vis tiek gali kaldinti kalavijus, — pasakė Arija. — Kai grįšime į Riveraną, galėsi juos kaldinti mano broliui Robui.
— Į Riveraną… — Gendris padėjo kūjį ir pažvelgė į ją. — Dabar tu atrodai visai kitaip. Kaip tikra jauna ledi.
— Su tomis kvailomis gilėmis atrodau kaip ąžuolas.
— Bet gražus. Gražus ąžuolas. — Gendris žingtelėjo arčiau ir ją pauostė. — Bent kartą ir kvepi maloniai.
— O tu nekvepi. Tu dvoki.
Arija stumtelėjo vaikiną link priekalo ir leidosi bėgti, bet Gendris sučiupo ją už rankos. Ji kyštelėjo koją ir jį pargriovė, bet jis virsdamas kartu nusitempė ir Ariją, jiedu ėmė raičiotis ant kalvės grindų. Gendris buvo labai stiprus, bet Arija — vikresnė. Kaskart, kai jis mėgindavo ją sučiupti, ji išsilaisvindavo ir jam smogdavo. Tie smūgiai Gendriui kėlė juoką, o tai Ariją siutino. Pagaliau Gendriui pavyko viena ranka suspausti abu jos riešus, ir kita jis ėmė mergaitę kutenti, bet Arija keliu spyrė jam į tarpkojį ir vėl išsivadavo. Jie abu buvo išsipurvinę, o viena Arijos paikos, gilėmis siuvinėtos suknios rankovė nuplyšusi.
— Galiu lažintis, kad dabar taip gražiai jau neatrodau! — šūktelėjo ji.
Grįžę į menę, Tomą jiedu rado dainuojantį:
Pažvelgęs į juodu, Harvinas pratrūko juoktis, o šlakuotasis Engvis kvailai šyptelėjo ir tarė:
— Ar ji tikrai kilminga ledi?
Bet Lemas Geltonasis Apsiaustas tėškė Gendriui per ausį.
— Jei nori muštis, muškis su manimi! Ji mergaitė ir du kartus jaunesnė už tave! Nekišk prie jos nagų, supratai?
— Aš pati pradėjau, — pasakė Arija. — Gendris tik šnekėjo.
— Palik vaikinuką ramybėje, Lemai, — sudraudė bendrą Harvinas. — Neabejoju, kad muštis pradėjo Arija. Ji ir Vinterfele taip elgdavosi.
Tomas pamerkė jai akį ir uždainavo:
— Suknios iš lapų neturiu, — meiliai šypsodamasi tarė ledi Smolvud, — bet Karelena išvykdama paliko ir daugiau suknelių, kurios tikriausiai tiks. Eikš, mergaite, lipkime į viršų ir pažiūrėkime, ką rasime.
Šį kartą viskas buvo net blogiau nei pirma. Ledi Smolvud užsispyrė, kad Arija vėl išsimaudytų, be to, pakirpo ir sušukavo jai plaukus. Šį kartą ji apvilko Ariją alyvų spalvos suknele, papuošta smulkiais stiklo karoliukais. Vienintelė paguoda buvo ta, jog suknia atrodė tokia puošni, kad niekas ir nesitikėjo taip apsirengusios Arijos pamatyti ant žirgo. Tad kitą rytą, po pusryčių, ledi Smolvud davė jai kelnes, diržą, tuniką ir rudą elnio odos švarką be rankovių, papuoštą geležinėmis smeigėmis.
— Šiuos drabužius dėvėjo mano sūnus, — pasakė ji, — bet mirė būdamas septynerių.
— Užjaučiu, miledi. — Staiga Arijai pagailo šios moters, be to, ji susigėdo. — Ir atsiprašau, kad suplėšiau suknelę su gilėmis. Ji buvo graži.
— Taip, vaike. Graži kaip ir tu. Laikykis.
Daneiris
Didybės aikštės viduryje dunksojo iš raudonų plytų sumūrytas fontanas, kurio vanduo dvokė sieros akmeniu, o jo viduryje stovėjo milžiniška, iš bronzos nukaldinta harpijos statula. Jos aukštis buvo dvidešimt pėdų. Harpija buvo moters veidu, paauksuotais plaukais, dramblio kaulo akimis ir smailiais dramblio kaulo dantimis. Per stambias jos krūtis sruvo gelzganas vanduo. Tik vietoj rankų ji turėjo sparnus, panašius į šikšnosparnio ar drakono, jos kojos buvo kaip erelio, o iš pasturgalio stirksojo suriesta ir nuodinga skorpiono uodega.
Giso harpija, dingtelėjo Dani. Jei atmintis jos neapgavo, Senasis Gisas žlugo prieš penkis tūkstančius metų; jo kariuomenė neatsilaikė prieš jaunos Valyrijos galybę, jo mūro sienos buvo sugriautos, užleidus drakonų ugnį jo gatvės ir namai virto pelenais ir žarijomis, o laukus nuklojo druskos, sieros ir žuvusiųjų kaukolių sluoksnis. Giso dievai mirė, tas pats likimas ištiko ir jo gyventojus; seras Džora sakė, kad šie astaporiečiai — mišrūnai. Net giskarų kalba jau buvo beveik pamiršta: vergų miestuose buvo šnekama užkariautojų valyrų kalba ar bent jau su giskarų kalbos likučiais sumišusia jos atmaina.