Ir vis dėlto senosios imperijos simbolis liko, nors dabar ant paukštiškų šios bronzinės pabaisos nagų kabojo sunki grandinė su abiejuose galuose tabaluojančiais atrakintais antrankiais. Giso harpija naguose laikė žaibą. Čia — Astaporo harpija.
— Pasakyk tai Vesteroso ištvirkėlei, kad žvelgtų žemiau, — nepatenkintas vergų pirklys Kraznis Mo Naklozas paragino jo vardu kalbančią vergę mergaitę. — Prekiauju gyva mėsa, o ne metalu. Bronza neparduodama. Pasakyk, kad pažvelgtų į kareivius. Net apsiblaususios ir paraudusios šios, iš vakarų atkeliavusios laukinės akys turi matyti, kokie puikūs mano vyrai.
Kraznis šnekėjo iškraipyta valyrų kalba, apsunkinta Gisui būdingo niurnėjimo ir praturtinta vienu kitu žodžiu iš vergų pirklių žargono. Dani jį puikiai suprato, bet šypsodamasi klausiamai pažvelgė į vergę mergaitę, tarsi svarstydama, ką pirklys pasakė.
— Gerasis ponas Kraznis klausia, argi jo vyrai ne puikūs?
Bendrąja kalba mergaitė šnekėjo puikiai, juolab kad į Vesterosą niekada nebuvo įkėlusi kojos. Ji atrodė ne vyresnė nei dešimties metų, jos veidas buvo apskritas ir suplotas, oda tamsi, o akys — aukso spalvos, kaip ir daugumos Naato salos gyventojų. Jos tauta buvo vadinama „taikiaisiais žmonėmis“. Visi žinojo, kad naatiečiai — patys geriausi vergai.
— Galbūt jie man ir tiktų, — atsakė Dani. Seras Džora jai patarė Astapore kalbėti tik dotrakių ir bendrąja kalba. Rodos, mano lokys gudresnis už šį pirklį. — Papasakok, kaip jie buvo ugdomi.
— Vesteroso moteriai jie patinka, bet pagyrų ji nežarsto, kad nekeltum kainos, — tarė vertėja savo šeimininkui. — Be to, ji norėtų sužinoti, kaip kariai buvo ugdomi.
Kraznis Mo Naklozas linktelėjo. Šis vergų pirklys kvepėjo taip, tarsi ką tik būtų išsimaudęs aviečių nuovire, o jo atsikišusi raudona juoda barzda blizgėjo sutepta aliejumi. Jo krūtys didesnės už manąsias, pagalvojo Dani. Ji matė jas per ploną dulsvai žalią tokaro šilką aukso spalvos kraštais, kuriuo pirklys buvo apsivyniojęs kūną ir kurio kraštas kybojo permestas jam per petį. Vaikščiodamas kaire ranka jis prilaikė savo tokarą, kad drabužis nenuslystų, o dešinėje spaudė trumpą odinį rimbą.
— Ar visos Vesteroso kiaulės tokios neišmanėlės? — vėl nepatenkintas paklausė jis. — Visas pasaulis žino, kad Grynuoliai tobulai valdo ietį, skydą ir trumpą kalaviją. — Jis plačiai nusišypsojo Dani. — Atsakyk tai moteriai, verge, ir paskubėk. Diena labai karšta.
Bent jau tai nėra melas. Jiems už nugarų stovėjo dvi kaip du vandens lašai panašios vergės mergaitės, laikydamos virš galvų ištemptą šilkinę uždangą, bet net ir pavėsyje Dani truputį svaigo galva, o Kraznis gausiai prakaitavo. Didybės aikštėje nuo pat aušros plieskė saulė. Net per storus savo sandalų padus Daneiris po kojomis jautė įkaitusias raudonas plytas. Nuo jų mirguliuodamas kilo karštas oras ir laiptuotos, aikštę supančios Astaporo piramidės atrodė tarsi miražas.
Bet Grynuoliai, net jei ir jautė karštį, visiškai neišsidavė nuo jo kenčiantys. Matydama, kaip tie vyrai čia stovi, gali pamanyti, kad jie patys sumūryti iš plytų. Daneiris parodyti iš kareivinių buvo atvesta tūkstantis Grynuolių. Tvarkingai išsirikiavę šimtinėmis gretomis priešais fontaną ir didžiulę bronzinę harpiją, jie stovėjo sustingę, tarsi gavę komandą „ramiai“, pastėrusiomis akimis spoksodami į priekį. Kariai vilkėjo vien baltus lininius drabužius, surištus apie strėnas, o ant galvų buvo užsidėję kūgiškus bronzinius šalmus su pėdos aukštumo smaigu viršuje. Kraznis įsakė jiems padėti ietis bei skydus, nusisegti kardasaičius ir nusivilkti dygsniuotas tunikas, kad Vesteroso karalienė galėtų geriau matyti, kokie liekni ir raumeningi jų kūnai.
— Tarnybai jie parenkami visai jauni pagal kūno sudėjimą, vikrumą ir jėgą, — ėmė jai pasakoti vergė mergaitė. — Karo tarnybai jie ruošiami nuo penkerių. Jie kasdien praktikuojasi nuo aušros iki sutemos, kol įgunda valdyti trumpą kalaviją, skydą ir tris ietis. Pratybos labai sunkios, jūsų malonybe. Tik vienas iš trijų berniukų per jas nepalūžta. Visi tai žino. Tarp Grynuolių paplitusi nuomonė, jog, kai gauna kūgišką šalmą, blogiausia jau būna praeityje, nes, kad ir kokia užduotis jų lauktų, ji negali būti sunkesnė už pratybas.
Bendrąja kalba Kraznis Mo Naklozas apsimetė nemokantis pasakyti nė žodžio, bet klausydamasis linksėjo galvą ir kartais bakstelėdavo vergei mergaitei rimbo galu.
— Pasakyk jai, kad šitie stovi čia jau visą dieną ir naktį be trupinėlio maisto ir be lašelio vandens. Pasakyk, kad mano paliepimu jie čia stovės, kol nugrius, o kai devyni šimtai devyniasdešimt devyni bus susmukę ant šių plytų ir mirę, likęs paskutinis vis tiek stovės, kol mirtis pasiglemš ir jo gyvybę. Štai kokie jie drąsūs. Pasakyk jai.
— Aš tai vadinu beprotybe, o ne drąsa, — prabilo Arstanas Žilabarzdis, kai mažoji vertėja baigė savo kalbą.
Kietmedžio lazda jis ėmė bilsnoti į plytas — bum, bum, bum! — tarsi taip norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą. Senis apskritai nenorėjo plaukti į Astaporą ir nepritarė vergų kariuomenės pirkimui. Prieš nusprendžiant karalienei derėjo išklausyti visų patarėjų nuomonę. Dėl to Dani ir atsivedė jį į Didybės aikštę, — ne kad saugotų, o kad patartų. Jos saugumu kuo puikiausiai rūpinosi kraujo raiteliai. Serą Džorą Mormontą ji paliko „Balerione“ rūpintis jos įgula ir drakonais. Kad ir labai nenoromis, drakonus Dani uždarė triume. Leisti jiems laisvai skraidyti virš miesto buvo per daug pavojinga; pasaulyje buvo per daug vyrų, kurie mielai būtų juos nudobę vien tam, kad galėtų vadintis drakonžudžiais.
— Ką sako tas dvokiantis senis? — pasiteiravo vergų pirklys savo vertėjos. Kai mergaitė paaiškino, jis nusišypsojo ir tarė: — Perduok tiems laukiniams, kad mes tai vadiname klusnumu. Kiti kariai už Grynuolius galbūt stipresni, vikresni ir stambesni. Vienas kitas gal net geba taip pat gerai valdyti kalaviją, ietį ir skydą. Bet, kad ir kur plauksi, niekur nerasi klusnesnių karių už Grynuolius.
— Avys irgi klusnios, — išklausęs vertimo atšovė Arstanas. Jis taip pat truputį suprato valyriškai, nors ir ne taip gerai kaip Dani, bet, kaip ir ji, apsimetė nesuprantąs nė žodžio.
Kai vergė mergaitė išvertė senio žodžius, Kraznis Mo Naklozas išsišiepė parodydamas savo didelius baltus dantis.
— Pakaks vieno mano žodžio, ir tos avys išvers senas dvokiančias jo žarnas ant grindinio, — pagrasino jis, — bet šito neversk. Pasakyk jiems, kad šios būtybės panašesnės į šunis, o ne į avis. Ar tose savo Septyniose Karalystėse jie valgo šunieną arba arklieną?
— Jie mieliau renkasi kiaulieną ir jautieną, šeimininke.
— Jautieną… Fe… Šis maistas tinka tik nepraustaburniams laukiniams.
Numojusi į juos visus ranka, Dani neskubėdama nužingsniavo palei vergų karių gretą. Jaunosios vergės nusekė paskui ją, laikydamos virš galvos nuo saulės saugančią uždangą, bet tūkstantis prieš Dani stovinčių vyrų apie tokią apsaugą galėjo tik svajoti. Daugiau nei pusės jų veido oda buvo vario spalvos, akys šviesiai rusvos, kaip įprasta dotrakiams ir lazarinams, bet Grynuolių gretose Dani taip pat matė vyrų iš laisvųjų miestų, taip pat išblyškusių kvartiečių, žmonių iš Vasaros salų tamsiais kaip juodmedis veidais ir kitų, kurių kilmės nebūtų drįsusi spėti. Vieno kito Grynuolio oda buvo tokia pat rusvai gelsva kaip ir Kraznio Mo Naklozo, o plaukai tokie pat raudoni juodi — tie vyrai priklausė senajai Giso tautai, vadinusiai save harpijos sūnumis. Jie pardavinėja net saviškius. Tačiau Dani nebuvo ko stebėtis. Dotrakiai elgėsi taip pat, kai žolės jūroje chalasaras sutikdavo kitą chalasarą.