Vieni kariai buvo aukšti, kiti žemesnio ūgio. Pažvelgusi į vyrus, ji įvertino, kad jų amžius — nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų. Visų jų — juodaodžių, rudaodžių, mėlynodžių, pilkaodžių ar geltonodžių — skruostai buvo glotnūs, akys žvitrios. Šie vyrai atrodo kaip vienas, pagalvojo Dani ir tik tada prisiminė, kad Grynuoliai apskritai nėra vyrai. Grynuoliai buvo eunuchai. Visi iki vieno.
— Kodėl juos nupjaustote? — per vergę mergaitę paklausė ji Kraznio. — Daug kartų girdėjau sakant, kad tikri vyrai stipresni už eunuchus.
— Tiesa, ankstyvoje jaunystėje nupjaustytas eunuchas niekada neturės tokios laukinės jėgos, kokia pasižymi Vesteroso riteriai, — atsakė Kraznis Mo Naklozas, išgirdęs klausimo vertimą. — Ir buliai stiprūs, bet jie kasdien žūsta kovos duobėse. Vos prieš tris dienas Džotjielio duobėje vieną tokį bulių nudėjo devynerių metų mergaitė. Pasakyk jai, kad Grynuoliai turi kai ką daugiau nei vien jėgą. Jie drausmingi. Taip, mes tęsiame geriausias senosios imperijos karybos tradicijas. Grynuoliai — tai atkurti tvarkingai žygiuojantys Senojo Giso legionai, klusnūs, ištikimi ir bebaimiai.
Dani kantriai išklausė vertimo.
— Net narsiausi vyrai bijo mirties ir kankinimų, — vergei mergaitei nutilus tarė Arstanas.
Išgirdęs šiuos žodžius, Kraznis vėl šyptelėjo.
— Pasakyk tam seniui, jog jis dvokia šlapimu ir jam reikia lazdos, kad apskritai išsilaikytų ant kojų.
— Tikrai pasakyti, šeimininke?
Pirklys bakstelėjo jai botago galu.
— Aišku, kad ne, ar tu mergaitė, ar ožka, kad klausinėji tokių kvailysčių?! Pasakyk, kad Grynuoliai nėra vyrai. Sakyk, kad mirtis jiems nieko nereiškia, o kankinimai — juo labiau. — Jis stabtelėjo priešais kresną vyrą, iš pirmo žvilgsnio lazariną, staiga pakėlė botagą, smarkiai pliaukštelėjo ir ant vario spalvos vyro skruosto atsirado krauju srūvantis rumbas. Eunuchas sumirksėjo, bet nekrustelėjo ir tebestovėjo kraujuodamas. — Nori dar? — paklausė jo Kraznis.
— Kaip šeimininkas pageidaus…
Sunku buvo dėtis, kad šio pokalbio nesupranti. Krazniui nespėjus vėl pakelti rimbo, Dani uždėjo delną jam ant dilbio.
— Pasakyk gerajam šeimininkui, kad matau, kokie Grynuoliai stiprūs ir kaip narsiai kenčia skausmą.
Išgirdęs valyriškus žodžius, Kraznis patenkintas sukikeno.
— Pasakyk tai neišmanėlei kekšei iš Vesteroso, kad narsa čia niekuo dėta.
— Gerasis šeimininkas sako, kad tai dar ne narsa.
— Tegul plačiai atmerkia savo kekšės akis.
— Jis nuolankiai prašo atidžiai stebėti, ką dabar darys, jūsų malonybe.
Kraznis žengė prie pirmo toliau gretoje stovinčio eunucho, — augaloto jaunuolio žydromis akimis ir gelsvais lysiečio plaukais.
— Duok kalaviją, — liepė.
Eunuchas priklaupė, ištraukė iš makšties kalaviją ir ištiesė jo rankeną šeimininkui. Tai buvo trumpas kalavijas, daugiau skirtas durti, o ne kirsti, bet jo ašmenys vis tiek atrodė aštrūs kaip skustuvo.
— Atsistok, — įsakė Kraznis.
— Klausau, šeimininke.
Eunuchas atsistojo ir Kraznis Mo Naklozas neskubėdamas kalavijo geležtės smaigaliu perbraukė jam per krūtinę ir juosmenį, ant pilvo ir krūtinės ląstos palikdamas ploną raudoną dryžį. Paskui jis staiga bedė kalavijo smaigalį į krūties spenelį ir ėmė sukioti.
— Ką jis daro? — kraujui tekant per vyro krūtinę, paklausė Dani vergės mergaitės.
— Pasakyk tai karvei, kad liautųsi baubti, — nelaukęs vertimo pasakė Kraznis. — Nieko bloga jam nenutiks. Vyrams krūtų speneliai nereikalingi, o eunuchams — juo labiau. — Spenelis laikėsi ant siaurutės odos atplaišos. Kraznis mostelėjo kalaviju ir mėsgalis šleptelėjo ant grindinio plytų, o ant krūtinės liko apskrita raudona akis, gausiai verkianti krauju. Bet eunuchas nė nekrustelėjo, kol Kraznis, kyštelėjęs rankeną, neatidavė jam kalavijo. — Imk, su tavimi reikalus baigiau.
— Šiam buvo malonu tau pasitarnauti.
Kraznis vėl kreipėsi į Dani:
— Matai, skausmo jie nejaučia.
— Kaip taip gali būti? — paklausė ji per vertėją.
— Visa paslaptis — drąsinantis vynas, — paaiškino jai vergų pirklys. — Nors, tiesą pasakius, tai visai ne vynas, o šunvyšnių, musių kraujasiurbių lervų, juodojo lotoso šaknų ir kitų slaptų sudedamųjų dalių nuoviras. Nuo tos dienos, kai yra nupjaustomi, Grynuoliai geria jį kaskart, kai valgo, ir kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau bejaučia skausmą. Todėl mūšyje narsa niekas jiems neprilygsta. Ir kankinti jų nėra prasmės. Pasakyk tai laukinei, kad gali nesibaiminti: jos paslapčių Grynuoliai tikrai neišduos. Jie gali eiti sargybą per jos pasitarimus ir net budėti prie miegamosios menės durų, ir jai niekada nereikės jaudintis, kad šie vyrai ko nors nenugirstų.
Junkajaus ir Mirino uostuose eunuchams dažnai dar vaikystėje pašalinamos sėklidės, bet paliekamas penis. Tokia būtybė nevaisinga, nors lytinį aktą vis tiek gali atlikti. Iš tokio pjaustymo nebūna nieko gero. Mes nupjauname ir penį, apskritai nieko nepalikdami. Grynuoliai — tyriausios būtybės pasaulyje. — Ir vergų pirklys dar kartą plačiai nusišypsojo Dani ir Arstanui. — Girdėjau, kad Saulėlydžio Karalystėse vyrai iškilmingai pasižada likti skaistūs, nepradėti vaikų ir gyventi vien tam, kad vykdytų savo pareigą. Argi ne tiesa?
— Tiesa, — atsakė Arstanas, kai klausimas buvo išverstas. — Tokių ordinų ir brolijų yra nemažai. Citadelės meisteriai, Septynetui tarnaujantys septonai ir septonės, tyliosios mirusiųjų seserys, karaliaus sargybos ir Nakties sargybos vyrai…
— Vargšeliai, — išgirdęs vertimą burbtelėjo vergų pirklys. — Vyrai nesukurti tokiam gyvenimui. Jų dienos persmelktos pagundų ir kančių, kiekvienas kvailys tai supranta, ir, be abejo, dauguma jų anksčiau ar vėliau pasiduoda savo prigimčiai. Bet mūsų Grynuoliai ne tokie. Jie vedę savo kalavijus ir, panašiai kaip jūsų prisiekę broliai, negali tikėtis kada nors susituokti. Jų niekada nesugundys nei moteris, nei vyras.
Vergė mergaitė šeimininko kalbos esmę perteikė gerokai mandagiau.
— Vyrus galima sugundyti ne tik kūniškais malonumais, — jai nutilus, paprieštaravo Arstanas Žilabarzdis.
— Vyrus — taip, bet ne Grynuolius. Karo grobiui jie tokie pat abejingi kaip ir prievartavimui. Be savo ginklų, daugiau jie nieko neturi. Mes net neleidžiame jiems turėti vardų.
— Grynuoliai neturi vardų? — nustebo Dani ir suraukusi antakius pažvelgė į vertėją. — Ar tai, ką sako gerasis šeimininkas, gali būti tiesa? Jie neturi vardų?
— Neturi, jūsų malonybe.
Kraznis priėjęs sustojo prie giskariečio, galinčio būti jo aukštesniu ir stipresniu broliu, ir rimbu pliaukštelėjęs per nedidelį, prie kardasaičio prikabintą bronzinį diską numetė jį Grynuoliui prie kojų.
— Štai jo vardas. Paklausk tos Vesteroso ištvirkėlės, ar moka skaityti giskariečių glifus. — Kai Dani prisipažino nemokanti, vergų pirklys kreipėsi į Grynuolį: — Kuo tu vardu? — įsakmiai paklausė.
— Šio vardas — Raudona Blusa, šeimininke.
Mergaitė išvertė jųdviejų pokalbį į bendrąją kalbą.
— O kuo vardu buvai vakar?
— Juoda Žiurkė, šeimininke.