— O užvakar?
— Šis neprisimena, kuo vardu buvo užvakar, šeimininke. Tikriausiai Mėlyna Rupūžė. Arba Mėlynas Kirminas.
— Pasakyk jai, kad visi Grynuolių vardai tik tokie, — įsakė Kraznis savo vergei. — Grynuoliams tai primena, kad šiaip jau jie yra tuščia vieta. Tarnybos dienai pasibaigus vardų diskai sumetami į tuščią šalmą, o kitą dieną, auštant, traukiami iš naujo tarsi burtai.
— Dar viena kvailystė, — tai išgirdęs pasakė Arstanas. — Argi įmanoma, kad žmogus kasdien prisimintų vis naują vardą.
— Tie, kurie negali prisiminti, dar besirengiantys tarnybai išbrokuojami kartu su tais, kurie negeba visą dieną bėgti su apranga ir kuprine, nakties tamsoje įkopti į kalną, pereiti per žioruojančias žarijas arba papjauti kūdikį.
Išgirdus paskutinius žodžius Dani perkreipė lūpas. Ar jis tai matė? O gal yra ne tik žiaurus, bet ir aklas? Ji paskubomis nusisuko norėdama išlaikyti abejingą veido išraišką bent jau tol, kol išgirs vertimą. Ir tik jo sulaukusi leido sau ištarti:
— Kieno kūdikius jie žudo?
— Kad pelnytų smailėjantį šalmą, Grynuolis turi nueiti į vergų turgų pasiėmęs sidabrinę monetą, rasti naujagimį ir nužudyti jį mažylio motinos akyse. Taip įsitikiname, kad Grynuolių širdyje neliko nė lašo silpnumo.
Dani pajuto, kad jai svaigsta galva. Tai dėl karščio, raminosi ji.
— Jis paima kūdikį iš motinos glėbio, jos akyse jį nužudo ir atsilygina už vaiką sidabrine moneta?
Kai vergė mergaitė išvertė Dani jo žodžius, Kraznis Mo Naklozas garsiai nusijuokė.
— Kokia ji jautruolė, verksnė ir kvailė. Pasakyk tai Vesteroso ištvirkėlei, kad moneta skirta vaiko savininkui, o ne jo motinai. Grynuoliams vogti draudžiama. — Jis pabaksnojo rimbo kotu sau į koją. — Paaiškink jai, kad su šiuo išmėginimu beveik visi susitvarko. Tiesą sakant, su šunimis jiems sunkiau. Tą dieną, kai būna nupjaustytas, kiekvienas berniukas gauna po šunytį. O baigiantis pirmiesiems metams privalo jį pasmaugti. Tie, kurie negeba to padaryti, nužudomi, o jų lavonai sušeriami gyviems likusiems šunims. Manome, kad kitiems tai įsimintina pamoka.
Klausydamasis vergų pirklio, Arstanas Žilabarzdis lazdos galu tukseno į grindinio plytas. Tuk, tuk, tuk. Lėtai ir ritmingai. Tuk, tuk, tuk. Dani matė, kaip jis nusuko akis, tarsi daugiau nebegalėdamas žiūrėti į Kraznį.
— Gerasis šeimininkas sakė, kad šių eunuchų nesugundys nei moneta, nei kūniški malonumai, — tarė Dani mergaitei, — bet jei kuris nors iš mano priešų už tai, kad mane išduos, Grynuoliams pasiūlytų laisvę…
— Grynuoliai nė nemirktelėję jį nužudytų ir atneštų to niekšo galvą, taip jai ir pasakyk, — atsakė vergų pirklys. — Kiti vergai galbūt vogtų ir kauptų sidabrą, tikėdamiesi nusipirkti laisvę, bet Grynuolis sidabro neims, net jei ta kumelė prašytų priimti jį kaip dovaną. Jie neturi savo gyvenimo, tik pareigą. Jie kareiviai. Ir niekas kitas.
— Tokių karių man ir reikia, — pripažino Dani.
— Pasakyk jai, kad tuomet puiku, jog atvyko į Astaporą. Ir paklausk, ar didelės kariuomenės jai reikia.
— Kiek turi parduodamų Grynuolių?
— Šiuo metu — aštuonis tūkstančius puikiai parengtų ir pasiruošusių tarnybai. Bet jai derėtų žinoti, kad parduodame juos tik daliniais. Po tūkstantį arba po šimtą. Anksčiau pardavinėjome ir dešimtimis, kaip namų sargybinius, bet tai buvo klaida. Dešimt — per mažai. Tuomet jie susimaišo su kitais vergais ir net laisvais tarnais ir palengva pamiršta, kas jie tokie. — Kraznis palaukė, kol visa tai bus išversta į bendrąją kalbą, o tada aiškino toliau: — Ši karalienė elgeta turi suprasti, kad tokie stebuklai nepigūs. Junkajuje ir Mirine vergų karių galima nusipirkti pigiau, nei verti jų kalavijai, bet Grynuoliai — rinktiniai, geriausi pasaulyje pėstininkai, kiekvienas iš jų daug metų liejęs prakaitą pratybose. Pasakyk jai, kad Grynuoliai — tarsi Valyrijos plienas, daugybę kartų grūdintas ir daug metų kaltas, kol tapo stipresnis ir atsparesnis už visų kitų šioje žemėje esančių rūšių plieną.
— Apie Valyrijos plieną girdėjau, — tarė Dani. — Paklausk gerojo šeimininko, ar Grynuoliai turi savo vadus.
— Tau reikės parūpinti jiems savų vadų. Mokome juos paklusti, o ne mąstyti. Jeigu jai reikia smegenų, tegul perka vergus raštininkus.
— Ar jie turi ginklus ir aprangą?
— Kiekvienam pridedame po kalaviją, skydą, ietį, sandalus ir dygsniuotą tuniką, — atsakė Kraznis. — Ir, žinoma, į viršų smailėjančius šalmus. Jei nori, jie dėvės ir šarvus, bet turėsi pati jų parūpinti.
Dani nesugalvojo, ko dar paklausti. Žvilgtelėjo į Arstaną.
— Tu jau ilgai gyveni pasaulyje, Žilabarzdi. Tad dabar, kai juos pamatei, ką man pasakysi?
— Pasakysiu: „Ne“, tavo malonybe, — nedvejodamas tarė senis.
— Kodėl? — paklausė ji. — Kalbėk atvirai.
Dani nujautė, ką jis pasakys, bet norėjo, kad tuos žodžius išgirstų vergė vertėja, o paskui ir Kraznis Mo Naklozas.
— Mano karaliene, — prabilo Arstanas, — tūkstančius metų Septyniose Karalystėse nebuvo nė vieno vergo. Ir senieji, ir naujieji dievai vergovę laiko šlykščiu reikalu. Blogiu. Jei išsilaipinsi Vesterose vesdama paskui save vergų kariuomenę, daug gerų vyrų eis prieš tave vien dėl to. Taip pasielgusi labai pakenksi sau ir paminsi savo giminės garbę.
— Ir vis dėlto man reikia kariuomenės, — tarė Dani. — Tas berniukas, Džofris, neužleis man Geležinio sosto vien mandagiai paprašytas.
— Kai ateis diena ir pakelsi savo vėliavas, pusė Vesteroso eis su tavimi, — pažadėjo Žilabarzdis. — Tavo brolį Reigarą visi dar prisimena su didžiule meile.
— O mano tėvą? — paklausė ji.
Padvejojęs senis atsakė:
— Karalių Eirį Vesterose irgi prisimena. Jo dėka karalystėje daug metų viešpatavo taika. Tavo malonybe, tau vergų nereikia. Kol užaugs drakonai, tavo saugumu pasirūpins magistras Ilyrijus ir slapta išsiųs pasiuntinius į kitą Siaurosios jūros krantą, kad šie įkalbėtų aukštuosius lordus tave paremti.
— Tuos pačius aukštuosius lordus, kurie paliko mano tėvą vieną kautis su Karalžudžiu ir prisiekė ištikimybę Robertui Grobikui?
— Galbūt net ir tie, kurie prisiekė jam ištikimybę, giliai širdyje ilgisi grįžtant drakonų.
— Galbūt… — tarstelėjo Dani. „Galbūt“ buvo toks slidus, toks nekonkretus žodis. Kad ir kokia kalba jį ištarsi. Ji vėl kreipėsi į Kraznį Mo Naklozą ir jo vergę mergaitę: — Man reikia gerai pagalvoti.
Vergų pirklys gūžtelėjo.
— Pasakyk jai, kad galvotų greitai. Turiu daug kitų pirkėjų. Vos prieš tris dienas tuos pačius Grynuolius rodžiau piratų karaliui, norinčiam pirkti juos visus.
— Piratui reikėjo tik šimtinės, šeimininke, — išgirdo Dani sakant mergaitę.
Jis bakstelėjo mergaitei botago kotu.
— Visi piratai meluoja. Jis nupirks visus. Pasakyk jai tai, mergaite.
Dani žinojo, kad, jei apskritai pirks Grynuolių, pirks jų ne vieną šimtą.
— Primink savo gerajam šeimininkui, kas aš esu. Primink, kad esu Daneiris Audros Dukra, Drakonų Motina, Nedegančioji, grynakraujė Vesteroso Septynių Karalysčių karalienė. Mano gyslomis teka Eigono Užkariautojo ir senosios Valyrijos kraujas.
Tačiau Daneiris žodžiai, net ir išversti į tą šlykščią kalbą, tuklaus ir išsikvėpinusio vergų pirklio nė kiek nesujaudino.
— Senasis Gisas valdė imperiją dar tais laikais, kai valyriečiai tebekrušo avis, — burbtelėjo jis vargšei vergei vertėjai, — be to, mes esame harpijos sūnūs. — Jis gūžtelėjo. — Bet kalbėti su moterimi — tai tik tuščiai malti liežuviu. Visos jos tokios, ir vakaruose, ir rytuose: nieko negali nuspręsti, kol nepalepinamos, nepamaloninamos ir neprivaišinamos saldėsiais. Ką gi, jei toks mano likimas, tebūnie. Pasakyk tai pasileidėlei, kad jeigu jai reikia žmogaus, kuris parodytų mūsų gražųjį miestą, Kraznis Mo Naklozas mielai suteiks jai ir šią paslaugą, ir visas kitas, jei kartais paaiškėtų, kad ji moteriškesnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.