Kambaryje buvo karšta, už uždarų langinių skambėjo ir ūžė Roma, nuostabų šilko sijoną išmargino šviesos juostos.
Atrodo, siuvėja pajuto jo abejones. Pliaukštelėjo delnais atkreipdama dėmesį ir išsiuntė visas padėjėjas iš kambario.
— Senjore, — siuvėja pasilenkė ir ištiesė rankas prie jo apsiausto. Jis pajuto, kaip išnyko drabužio svoris. — Aš rengiau pačius garsiausius pasaulio dainininkus. Aš ne šiaip siuvu kostiumus! Aš kuriu iliuzijas! Leiskite man parodyti jums savo meną, senjore. Kai dar sykį pažvelgsite į veidrodį, nepatikėsite savo akimis. Ak, jūs toks dailus, senjore! Jūs tas, apie kurį aš svajoju siūdama.
Tonijus tik abejingai nusijuokė.
Jis atsistojo apstulbindamas moterį aukštu savo ūgiu ir šypsodamasis pažvelgė iš viršaus apačion į rusvą raukšlėtą veidą. Jos akys panėšėjo į du mažus slyvos kauliukus, ką tik ištrauktus iš burnos bei dar blizgančius nuo drėgmės.
Siuvėja nuvilko jo surdutą ir bemaž susižavėjusi padėjo į šalį glostinėdama audinį kaip pardavėjas, giriantis vertingą prekę. Tačiau meiliausius gestus pataupė daiktams, kuriais ketino jį apvilkti.
— Bridžius irgi nusimaukite, senjore. Būtinai reikia, — ji raminamai mostelėjo ranka jusdama jo dvejonę. — Nesidrovėkite manęs. Šiuo atžvilgiu jauskitės taip, lyg būčiau jūsų motina. Matote, norėdamas elgtis kaip moteris, jūs turite ir pasijusti moterimi po visais šitais drabužiais.
— O gal kentauru, senjora? — tyliai paklausė jis. — Pasirengusiu kiekvienu momentu sutrypti nėrinius bei raukčius ir sukelti siaubą švelnioms mergelėms pirmoje eilėje.
Moteris nusijuokė.
— Turite aštrų liežuvį, senjore, — pakomentavo numaudama kojines bei nuaudama batus.
Jis lėtai atsiduso primerkdamas akis.
Ir sustingo kambario viduryje jusdamas savo kūno nuogumą, tarsi patalpos oras, nors ir šiltas, dvelktų į jį šalčiu. Siuvėja prisiartinusi paglostė jo odą taip pat, kaip glostė audinį, akivaizdžiai žavėdamasi jos glotnumu. Paskui užsegė jam drobinį apatinį sijoną plačiais krinolinais ir užrišo juosteles už nugaros. Papureno krinolinus bei užmetė ant viršaus plonytį pavilkinį. Paskui atėjo prašmatnaus smulkiomis rožinėmis gėlytėmis išmarginto alyvinio šilko sijono eilė. Puiku, puiku! O viršuje — gausiai nėriniuota palaidinė, kurią ji vikriai susagstė priekyje iki pat apačios.
Dabar jos judesiai sulėtėjo. Ji, rodos, suprato, jog korseto matavimasis — lemtingas etapas. Juk svarbiausia, kad šis tiktų per pečius. Tamsiai alyvines korseto rankoves puošė krintančios mezginių kaskados. Siuvėja išskleidė drabužį priešais Tonijų ir, kai šis įkišo į rankoves rankas, pradėjo varstyti, visų pirma suverždama juosmenį.
— Ak, bet jus išties pasiuntė Viešpats atsiliepdamas į mano maldas, — ištarė ji susegdama kilpelę.
Tonijus pajuto į korsetą įsiūtas banginio ūsų plokšteles. Jos sukaustė kūną, bet kartu išliko vėsios ir stangrios. O kai siuvėja ėmė vis stipriau bei stipriau veržti korsetą, jis patyrė keistą jausmą, bemaž malonumą, tarsi šis apdaras jį prilaikytų, suteiktų jam tvirtumo, suformuotų.
Akimirksniui jos rankos stabtelėjo ant apnuoginto jo kaklo, glotnios odos, besileidžiančios link gilios nėriniuotos iškirptės, kuri horizontalia juosta kirto krūtinę. Paskui nepaprastai konfidencialiai šnipštelėjo:
— Leiskite, senjore...
Ir skubiai šmurkštelėjusi grubiomis šiltomis rankomis po audiniu, kurį ką tik užveržė, kilstelėjo odą bei vikriai suteikė jai tam tikrą formą, tad nuleidęs akis jis pamatė ten švelnų pakilimą ir ankštą griovelį, moteriškos krūtinės iliuziją.
Seilės burnoje apkarto. Jis nežiūrėjo į veidrodį. Stovėjo nejudėdamas bei buku žvilgsniu spoksojo į šalį. Moteris pataisė pasipūtusį violetinį sijoną ir suglostė korsetą, o paskui pasiūlė jam atsisėsti. Jis įsistebeilijo į savo rankas.
— Senjore, jūsų veido nė nereikia grimuoti, — pratarė ji. — Ak, atsirastų moterų, pasirengusių jus nužudyti už tokias blakstienas ir plaukus! Kokie puikūs jūsų plaukai!
Vis dėlto siuvėja šukomis juos subraukė atgal, sulygino, o tada uždėjo ant galvos peruką. Ne itin didelį, baltutėlį, nusagstytą mažais perliukais, suimtą ties kaklu ir krintantį ant nugaros minkštomis garbanomis. Apglėbusi kaklą po plaukais ji atsuko Tonijų į save taip, kad jo veidas nežymiai palietė putlias moters krūtis.
— Tik truputėlis dažų, senjore. Juodoji magija, — nusijuokė ji, — akims.
— Aš galiu ir pats, — jis pamėgino paimti iš jos teptuką.
— Senjore, jūs mane baudžiate. Aš noriu šį darbą atlikti pati, — paerzino siuvėja bei nusijuokė kimiu senutės juoku. — Ne, ne, kol kas nežiūrėkite į veidrodį, — perspėjo ištiesusi rankas, lyg jis ketintų pabėgti.
Moteris pasilenkusi palietė akis įgudusiu judesiu, kas jam pačiam, aišku, nebūtų pavykę. Blakstienas padengė plonytis dažų sluoksnis, paskui ji suglostė bei paryškino antakius.
— Tarsi auksu siuvinėčiau leliją! — sukikeno, palingavo galvą ir staiga netikėtai, tarsi nesusilaikiusi, pabučiavo jį į abu skruostus.
Tonijus palenkęs galvą į šoną susimąstė: „Kai iš čia išeisiu, tarnui teks nešti mano špagą. O juk jis toks avigalvis. Man apskritai susidaro įspūdis, jog kardinolas linkęs suburti aplink save gryniausius puspročius. O gal ir aš esu toks pat pusprotis.“ Jis ranka prisidengė akis nugrimzdamas į liūdnas mintis. Tuo metu siuvėja atvėrė langines, ir šilta saulės šviesa užliejo kambarį. Tonijus pajuto šviesą anksčiau, nei ją pamatė, o moteris pratarė:
— Mielas vaikeli, — ir suspaudė rankomis jo pečius.
„Vėl šitie žodžiai“, — pagalvojo jis susierzinęs.
— Atsistokite ir pasižiūrėkite į veidrodį. Argi aš neištesėjau pažado? — sukuždėjo ji. — Jūs — įsikūnijusi tobulybė. Vyrai kris po jūsų kojomis.
Tonijus stovėjo ir žiūrėjo. Tylėdamas.
Jis nesuprato, kokią būtybę regi priešais save. Ar ji graži? Taip, ji buvo graži. Ir nekalta, visiškai nekalta. Didelės tamsios akys žvelgė į jį griežtai, tarsi kaltindamos nedoromis mintimis. Ties juosmeniu siauras korsetas kilo kreminės spalvos raukčių bei kaspinų eilėmis iki baltos glotnios odos, sudarančios puikiausią moteriškų krūtų iliuziją. Domenikas sprogtų iš pavydo!
O peruko dėka veidas tapo trapus bei smulkus, paversdamas jo bruožus naivios jaunos mergaitės bruožais. Balti plaukai kilo nuo lygaus užlanko ant kaktos ir garbanomis krito ant žvilgančio ilgų purių rankovių šilko.
Moteris abiem rankom jį apgręžusi pasistiebė, tarsi norėdama įžiūrėti reikšmingą detalę, o paskui pamerkusi pirštą į raudonų dažų indelį perbraukė jam per lūpas.
— Ak! — ji žengtelėjo atgal gėrėdamasi rezultatu. — O dabar duokite man koją, — paprašė atsisėsdama ir užversdama šiugždančius sijonus.
Jis padėjo koją jai ant kelių. Jinai suraitė kojinę bei pradėjo mauti kildama aukštyn, aukštyn, kol sutvirtino raiščiu prie kelio.
— Taip, viskas ir viduje, ir išorėje turi būti tobula, — ištarė, tarytum primindama pati sau. Ji laikė baltus odinius batelius taip, lyg būtų pristigus oro.
— Senjore! — moteris prisimerkė. — Prisiekiu Dievu, jūs įstengtumėte apgauti net mane!
Ir toliau žiūrėjo į jį taip, lyg nenorėtų, kad jis pajudėtų.
— Pamenate, ką jums sakiau, — pratarė, kai jis priėjo prie kablio, ant kurio kybojo jo surdutas. — Judėkite pamažu, visai ne taip, kaip juda moterys, nes jeigu jūs nenustygsite vietoje, kaip kad elgiasi moteriškės, iliuzija išsisklaidys. Judėkite netgi lėčiau, nei žmonės paprastai juda, ir laikykite rankas arčiau kūno.
Jis linktelėjo. Tonijus apie tai jau galvojo; negana to, stebėjo kiekvieną sutiktą moterį taip ilgai ir susikaupęs, jog rizikavo pasirodyti nemandagus.
— Bet ką jūs darote? — siuvėja priėjusi atitraukė jo rankas nuo senų drabužių.