Tuo metu jis išsitraukė durklą, kurį pamačiusi siuvėja sustojo.
Įsikišęs ledinį ginklą tiesiog tarp „krūtų“, Tonijus jai nusišypsojo.
Moteris staigiai apsisuko, ištraukusi iš vazos nedidelę rožę pakėlė ją prieš šviesą, pažvelgdama į plaukuotą kotuką, įmerktą stiklinėn kolbelėn, ir įbruko rožę jam už korsažo, šalia durklo rankenos, taigi matomas liko tik rožės žiedas.
Paskui glostydama jo pirštus užmovė žiedus su brangakmeniais ir pagaliau uždėjo jo pirštus ant tos mažutės, bet kvapnios bei puikios rožės.
— Pajuskite jos švelnumą, — sušnibždėjo moteris. — Štai koks jūs turite atrodyti. — Ir vėl šiurkščios jos lūpos palietė skruostą. Pamačiusi, kad jis nusišypsojo, ji prigludo prie jo lūpų. — Aš baigiu jus įsimylėti! — ištarė žemu krūtininiu balsu ir santūriai nusišypsojo, parodydama dailius smulkius dantis.
Karieta nuolat stabčiodama pamažu važiavo Via Veneto paskui procesiją. Naktį lijo, todėl važiuojamoji dalis virto purvynu. Pėsčiųjų minia lipo ant kulnų šnarpščiantiems bei galvas kratantiems nekantraujantiems arkliams.
Uždėjęs balta pirštine apmautą ranką ant apatinio langelio krašto, Tonijus nenuleido akių nuo atvirų kavinių ir staiga pabarškino į karietos stogą. Ir tuojau pat pajuto, kaip ši nerangiai, girgždėdama suka į kelkraštį.
Bedantis senas liokajus nušokęs ant žemės atidarė duris. Laikydamas rankose Tonijaus špagą, kaip kad šis įsakė, senukas nusekė „poniai“ įkandin per minią, lydinčią gražuolę santūriais, bet susižavėjusiais žvilgsniais iki pat kavinės durų, pro kurias toji įėjo.
Į dešinę nuo įėjimo, nors ir ne prie pat sienos, alkūnėmis pasirėmęs į stalą sėdėjo Gvidas. Priešais maestro stovėjo nepaliesta vyno taurė. Mokytojo akys buvo primerktos. Atrodė labai pavargęs. Bet apsunkęs veidas išliko nepaprastai jaunas, tarsi nuovargis būtų susilpninęs jo savikontrolę, o neviltis bei nerimas suteikę jo išorei natūralaus berniokiškumo.
Jis nė nepastebėjo šalimais pastatyto suolelio ir ne išsyk pamatė, kaip ten atsisėdo dama.
Paskui krūptelėjęs pasitempė. Turbūt pirmiausia išvydo violetinį šilką. Tonijus, nejudrus it lėlė, sėdėjo tarp pasipūtusių sijonų bei ramiai žvelgė į gatvę.
Oras buvo šiltas, švelnus ir kai lengvas šalikėlis slystelėjo jam nuo krūtų, Tonijus jo nepasitaisė. Į jį spoksojo visi. Kavinės darbas sutriko. Net berniukas padavėjas nežinojo, ar prieiti, ar nusilenkti, ar kažkaip įsigudrinti atlikti abu veiksmus, ir tik nerangiai vaikštinėjo aplinkui, laikydamas rankose padėklą. Pajutęs Gvido žvilgsnį, Tonijus lėtai palenkė galvą bei nusisuko. Todėl, kai vėl pakelė akis į mokytoją, žvelgė iš apačios į viršų.
Gvido veidas nustebino nepaprasta akių išraiška, keistu lūpų išlinkimu. Ir netikėtas suvokimas užplūdo it palaimos banga. Gvidas nesuprato, ką regi prieš save! Tada Tonijus paėmė vėduoklę, kaip mokė senoji moteris, ir išskleidė taip, tarsi šiuo judesiu atskleistų nuostabiausią paslaptį, o paskui, vėduokle prisidengęs lūpas, nuleido bei vėl pakėlė blakstienas. 7
Nugrimzdęs į savas mintis jis bemaž negirdėjo Gvido kalbų, mielo čiauškėjimo, būdingo mokytojui tomis retomis akimirkomis, kai jis kuo nors susižavėdavo. Tonijus leido maestro šnekas negirdomis, tik kartais mandagiai linktelėdavo.
Nepaisydami kaitros, juodu pasisamdė atvirą ekipažą ir važinėjo po miestą — žavinga senjora ir įsimylėjęs jos palydovas, kuriam ji nuolat priekaištavo dėl įžūlaus meilinimosi, bet galų gale maloningai atleisdavo. Juodu susikibę už parankių apėjo gal penketą bažnyčių, ir poniutė nuolat išskleisdavo savo skėtį, ilgesingai dūsaudama nuo karščio. Juodu dar su šviesa papietavo Via Condotti ir po privalomojo pasivaikščiojimo nuo vieno Corso galo iki kito sugrįžo namo.
Bet prieš grįždami užsuko pas siuvėją, senjorą Bjanką, ir pasiūlė jai padirbėti užkulisiuose, kol bus demonstruojama Gvido opera, kuri, kaip buvo nuspręsta, vadinsis „Achilas Skire“ ir bus sukurta pagal naująjį populiariojo Pjetro Metastazio libretą — poeto, kurio eiles Gvidas taip svajojo panaudoti.
— Tau bus tiesiog idealu, — kalbėjo Maestro. — Achilo motina nori jį apsaugoti nuo Trojos karo ir siunčia į Skiro salą perrengtą jauna mergina, vardu Pirą. Dalį operos tu vaidinsi Pirą. O paskui, vystantis siužetui, atsiskleis tikra tavo esybė, ir tu pasirodysi įkūnijęs Achilą auksiniais šarvais. Kaip matai, liksi vyru, kuris vaidina moterį!
— Taip, išties puiku! — sumurmėjo Tonijus šyptelėdamas.
Bet jis tarytum skrajojo kažkur toli, tik kartais sugrįždamas į realybę, galbūt tam, kad vėl pasinertų į malonius prisiminimus apie tai, kaip mėgavosi savo maskaradu, gaudė susižavėjusių vyrų žvilgsnius ir patyrė miglotą keršto jausmą, užgožusį visa, kas atrodė juokinga bei apgailėtina ir kartu beprotiška bei vaikiškai nekalta. Rankose jis laikė iš siuvėjos gautąją rožę. Pamerktas žiedas puikiai išsilaikė. Apsitaisęs patogesniais marškiniais bei bridžiais, užsikėlęs kojas ant priešais stovinčios kėdutės, Tonijus grubiai pašė rožės žiedlapius, stengdamasis ją praskleisti.
— Kaip matai, tu traukei visų žvilgsnius, mėginančius suprasti, kas esi...
— Gvidai, švento Karlo teatre sezonas jau prasidėjo Sario opera tokiu pat siužetu. Juk mudu drauge ją žiūrėjome, — tyliai pastebėjo Tonijus.
— Tiesa, bet juk tu neatkreipei ypatingo dėmesio į libretą, ar ne? Be to, aš gerokai jį pakeičiau. Turi išguiti tokias mintis iš galvos. Aš žinau, ko nori romiečiai. Į valias prisižiūrėjau. Jiems reikia tikslaus originalo atkartojimo, paįvairinto itin atsargiomis naujovėmis. Jie trokšta solidumo, prabangos ir tobulo atlikimo.
„O juk čia iššūkis, — galvojo Tonijus. — Štai kas čia.“ Tapti neatpažįstamu, pasislėpus po maskarado drabužiais ir stebėti, kaip jie apsikvailina atsargiai į jį dirsčiodami arba netgi atvirai kviesdami. „Įdomu, kada įvyko tasai posūkis, kada jisai tapo veikiau begėdiško įsikūnijimo kaltininku nei auka? Kada ankstesnis nesaugumo jausmas virto galios pojūčiu?“ Šito pasakyti jis negalėjo.
Jau gerokai po pietų Gvidas pakilo nuo krėslo, stovinčio prie lango, paimti iki vartų pristatyto laiško.
Paolas nuėjo gulti. Tonijus snūduriavo, laikydamas rankoje taurę vyno.
— Kas čia? — mieguistas paklausė pamatęs Gvidą sunkiai žnektelint savo vieton ir nušveičiant į šalį sulamdytą lapelį. Maestro veidas buvo neperžvelgiamas.
— Rudžerius pasamdė dar du kastratus. Jie turės pasirodyti kartu su tavimi, — pranešė Gvidas. Jis vėl atsistojo ir sustingo susikišęs rankas į atlasinio chalato kišenes. Atrodė užsigalvojęs. — Galėjo būti ir... blogiau.
— Kas jie?
— Vienas — Rubinas, senas dainininkas, puikus meistras, bet jo stilius jau pasenęs. Anksčiau romiečiai jį mėgo. Rubino tikrai neverta bijoti. Tačiau reikia melstis, kad jis neprarastų balso, — Gvidas susimąstė, tarsi nė nepastebėdamas Tonijaus.
— O kitas? — nesulaukęs tęsinio paklausė Tonijus.
— Betikinas, — atsakė Gvidas.
— Betikinas! — sukuždėjo Tonijus. Pastarąjį pažinojo visi. — Vienoje scenoje su Betikinu!
— Prisimink! — šiurkščiai pertraukė Gvidas. — Aš sakiau, jog galėjo būti ir blogiau. — Bet, atrodo, jo įsitikinimas čia pat ištirpo. Maestro, žengęs, kelis žingsnius, atsisuko. — Jis šaltas, valdingas, elgiasi lyg koks karalius, nors iš tiesų iškilo iš purvo, kaip ir mes visi... tiksliau, kaip kai kurie iš mūsų, — mokytojas ironiškai žvilgtelėjo į Tonijų. — Ir, be abejo, jis turi ne balsą, o ištisą orkestrą. Šnekama, esą jis kartais pritaria kitiems dainininkams, jei mano, jog šito reikia...
— Bet jis geras dainininkas, didis dainininkas, — negalėjo nurimti Tonijus. — Kaip tik šito ir reikia operai, ir tu tą žinai...