Baigę dienos pamokas, Gvidas su Tonijum jausdavosi visiškai laisvi. Ir jeigu Tonijus nenorėdavo lydėti mokytojo į įvairius vakarus bei koncertus, Gvidas nereikalaudavo.
Tonijus įtikinėjo save esąs laimingas. Tačiau iš tiesų taip nebuvo. Gvido nepriklausomybė jį trikdė. Grafienės dosnumo dėka maestro dabar rengėsi kur kas geriau negu Neapolyje ir beveik visuomet nešiojo peruką. Baltai įrėmintas jo veidas įstabiai pasikeisdavo, atrodydavo kilnesnis bei labiau oficialus, o neįprasti Gvido bruožai — stulbinamai didelės akys, plokščia, grubi nosis, taip dažnai jausmingai besišypsančios lūpos — paversdavo jį tikru traukos centru net perpildytame kambaryje. Tereikėdavo Tonijui pamatyti, kaip Gvidui ant rankos pakimba kokia nors moteris, kartkartėmis vis krūtimis prisispaudžianti prie maestro rankovės, ir jo viduje užkunkuliuodavo įniršis, kurį nukreipti galėdavo tik į save patį.
„Viskas keičiasi, — galvojo Tonijus. — Ir tu nieko negali padaryti. Esi toks pat sugedęs, ištroškęs garbės, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tave tuo apkaltins, jei tik sumanysi papriekaištauti.“
Vis dėlto jis džiaugėsi kartais galėdamas pasprukti iš viešų susibūrimų. Dainuoti negalėjo, o nuolatiniai pašnekesiai jį išsekindavo. Tonijus karčiai galvodavo apie tai, jog Gvidas „atidavė“ jį kardinolui. Vis dar norėjosi pykti ant mokytojo. Kartais buvo linkęs apskritai dėl visko kaltinti Gvidą.
Bet vos prisiartinęs prie kardinolo rūmų vartų išsyk savo apmąstymus pamiršdavo.
Galvoje sukdavosi tik viena mintis: greičiau atsidurti kardinolo lovoje.
Kai jo eminencija neturėdavo svečių, judviejų pasimatymai prasidėdavo anksti. Tonijus visuomet patikrindavo, ar Paolas kietai įmigęs. Paskui prasmukdavo į kardinolo apartamentus apie save pranešdamas tik trumpu beldimu į duris ir tyliu atsakymu į klausimą „Kas ten?“
Kalvinas jo laukdavo degdamas aistra. Paprastai pirmiausia jis nurengdavo Tonijų. Kardinolas norėjo, kad šis elgtųsi kaip vaikas, ir pats grumdavosi su sagomis, raišteliais bei kabliukais, net jei šie jį siutindavo.
Sykį jis išgirdo, jog Tonijus kartais traukia į miestą vilkėdamas moterišką suknelę. Nė trupučio nenustebęs, kardinolas panoro pamatyti šį kostiumą, ir dabar Tonijus retsykiais atsinešdavo violetinę suknelę, išpuoštą balkšvais kaspinais, o jo eminencija, jei panorėdavo, vaikiną aprengdavo, jei panorėdavo, nurengdavo.
Kartais atrodydavo, kad kardinolą labiausiai jaudina Tonijaus oda. Nustūmęs marškinių audinį, jis tarsi ragaudavo odą liežuviu bei lūpomis.
Jo rankose Tonijus tapdavo toks pat nuolankus, koks kadaise jam buvo Domenikas. Švelniai šypsodamasis žiūrėdavo, kaip kardinolas nuplėšia visus balkšvus raukinukus, idant uždėtų ranką ant plokščios krūtinės, slypinčios po jais. Paskui grubiai sužnybęs Tonijui spenelius — šis vos užgniauždavo riksmą — bučiuodavo vaikiną, lyg atsiprašydamas, ir užvertęs sijonus subrukdavo savąjį ragą. Kiekvieną sykį bauginantis jo dydis sukeldavo stiprų skausmą, bet kardinolas uždengdavo Tonijaus burną savąja, lyg sakydamas: „Jeigu rėksi, rėk į mane.“
Kad ir ką darytų Kalvinas — ar taršytų Tonijui plaukus, ar bučiuotų blakstienas — visi jo veiksmai tryško džiaugsmu, įkarščiu, susižavėjimu.
Bet visai ne švelnios glamonės, ne bučiniai versdavo Tonijų liepsnoti aistra. Jį jaudino pats Kalvinas. Aistra užkunkuliuodavo, kai suspausdavo to vyro šlaunis, suimdavo burna jo šaknį, jusdavo, kaip kardinolas siunčia jam į burną savo sėklą, kartu ir aitrią, ir saldoką it grietinėlė. Kaip tik tokiais momentais jo kūną sukrėsdavo ekstazė.
Ne mažiau jaudindavo ir neišvengiamas išprievartavimas, kuriam kardinolas visuomet teikė pirmenybę: geležis, sunkiai įsiskverbianti jam tarp kojų.
Todėl jis iškęsdavo viską, pakerėtas minties, jog ne kas kitas, o šis žmogus visa tai daro; galvodavo: „Taip, čia kardinolas Kalvinas, Bažnyčios princas, jis artimas Šventajam Tėvui, jis posėdžiauja Šventojoje Kolegijoje, ir šiam galingam žmogui aš paklustu, jį aš glamonėju.“ Jo delnai ilgėdavosi tų sunkių sėklidžių, neapsakomai norėjosi vėl įkvėpti jų šilumos, paliesti minkštą plaukuotą apvalkalą ir švelniai suspausti, tarsi grasinant, bet tik tam, kad pajustų, kaip kardinolo organas pavirsta neįtikėtina, nuožmia ietimi.
Bet jis pradėjo suprasti, kad Kalvinui net švelnus žaidimas virsdavo savotiška išprievartavimo forma. Jis troško parblokšti Tonijų ant paklodės po savimi ir kartu geidė matyti Tonijų vaitojantį iš pasitenkinimo. Norėjo pavergti mylimąjį pasitenkinimu ne mažiau nei skausmu.
Paskui stebeilydamas stikliniu neregio žvilgsniu Tonijus gulėdavo šalia kardinolo apimtas malonaus silpnumo.
Tačiau jų santykiai tuo nesibaigdavo. Išsyk po pirmosios nakties prasidėjo ir šiek tiek kitoks bendravimas.
Pasimylėję juodu apsirengdavo. Kartais vakarieniaudavo. Kardinolo rūmų rūsiuose gulėjo daugybė įvairiausių puikiausios kokybės vynų. Kalvinas vaišindavo jais Tonijų. Paskui, pasikvietę senąjį Niną, nešina fakelu, traukdavo pasivaikščioti po sales.
Sustodavo prie mirguliuojančios fakelo šviesos nutviekstų statulų, kurios, jo paties prisipažinimu, ilgus metus kardinolui visai nepatiko. „Aš taip mylėjau šią mažą nimfą, — kalbėjo jis apie vieną romėnišką statulą. — Ji iškasta mano vilos sode įrenginėjat fontanus. O štai šis gobelenas prieš daugelį metų man atsiųstas iš Ispanijos.“
Nino fakelas dusliai ūžė ir skleidė visur prasiskverbiantį kvapą. Žvelgiant į pilkas kardinolo akis, liesą, bet šiltą, ranką bronzinės antikinės statulos fone Tonijų apimdavo ypatinga ramybė.
Jis eidavo paskui Kalviną į sodą, kur švelniai pliuškeno fontanai bei kvepėjo ką tik nupjauta žole.
Paskui, tarsi į šventyklą, juodu traukdavo į biblioteką, kur odiniai knygų viršeliai kilo pačion palubėn, net nelygi fakelo šviesa ten jų nepasiekdavo.
— Paskaityk man, Markai Antonijau, — sakydavo kardinolas, pasirinkdamas vieną iš mylimiausių savo poetų, Dantę arba Tašo.
Ir sėdėdavo pasidėjęs rankas ant poliruoto stalo paviršiaus, patylom judindamas lūpas, o Tonijus lėtai, žemu balsu jam skaitydavo.
Tonijų apimdavo malonus stingulys. Prieš daugelį metų, visai kitame gyvenime, pasitaikydavo valandų, kai užliūliuotas kalbos skambėjimo jis pasiklysdavo grakščiai perteiktų vaizdų bei idėjų visatoje. Ūmai jį užplūsdavo žodžiais neapsakomas švelnumas kardinolui; šioje karalijoje su Gvidu jam neteko lankytis.
Kartu Tonijus norėjo ir pats šiek tiek atsiskleisti. Jis buvo pakankamai protingas bei suprato, jog jo eminencija įžvelgia jame tik muzikantu išauklėtą gatvės berniūkštį, ir tegalėjo trokšti, jog taip ir būtų. Kalvino akyse kartais atsispindėdavo kančia, o dažnai netgi liūdesys. Kardinolas kankinosi dėl nuodėmingos savo aistros Tonijui. Šis žmogus maištavo pats prieš save.
Tonijus jautė, jog tam tikru požiūriu visus šiuos malonumus — poeziją, dailę, muziką bei karštligiškas sueitis — kardinolas laikė sielos priešais: pasaulietiniais bei kūniškais.
Sykį kardinolas paprašė:
— Papasakok man apie operą, Markai Antonijau. Pasakyk, kas joje gero? Kodėl žmonės ten eina?
Koks naivus jis atrodė tuo momentu! Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Jam nereikėjo pasakoti apie tai, kaip ilgai Bažnyčia kovojo su teatru bei aktoriais, su bet kokia muzika, išskyrus bažnytinę, ir apie tai, jog ne kas kitas, o Bažnyčios baimė išleisti į sceną moteris sukūrė kastratus. Visa tai kardinolas ir pats žinojo.
— Kur slypi operos vertė? — prisimerkęs pašnibždom klausė Kalvinas.
„Aišku, — pagalvojo Tonijus. — Jis mano paėmęs į nelaisvę velnio emisarą, kuris, pats to nesuvokdamas, išsiplepės ir pasakys jam tiesą.“ Vaikinui teko susitvardyti, kad nepasirodytų įžūlus.