— Mano pone, — lėtai prabilo jis, — aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Aš pažįstu tik džiaugsmą, kurį man teikia dainavimas. Aš tik žinau, jog muzika tokia graži ir galinga, jog kartais atrodo panaši į pačią jūrą arba į dangaus platybes. Ją neabejotinai sukūrė Dievas. Dievas paleido muziką į pasaulį.
Kardinolą gerokai nustebino vaikino atsakymas. Jis atsilošė kėdėje.
— Kalbi apie Dievą taip, tarytum jį mylėtum, Markai Antonijau, — pastebėjo nuvargusiu balsu.
Atrodo, Kalviną pradėjo griaužti abejonės.
„Ar aš myliu Dievą? — pagalvojo Tonijus. — Taip, tikriausiai myliu. Visą gyvenimą, vos susimąstęs apie jį, pajusdavau meilę: bažnyčioje per mišias, klūpodamas prie lovos... Tačiau prieš trejus metus Flovige? Nemanau, kad tą naktį mylėjau Dievą. Ko gero, tuomet juo nė netikėjau.“
Bet kardinolui Tonijus nieko neatsakė. Jis matė, kaip Kalvinas kenčia. Ir suprato, jog naktis jau baigiasi.
Ir dar suprato, kad kardinolas ilgai neatlaikys šios kovos. Nuodėmė tam žmogui buvo kartu ir bausmė. Ir Tonijui pasidarydavo liūdna, kai suprasdavo, jog judviejų susitikimams lemta netrukus baigtis.
„Anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai jis mane atstums. Tad tegul atstumia gailestingai, nes jeigu pasielgs žiauriai...“ Šito Tonijus neįstengė įsivaizduoti.
Juodu išsiskyrė tamsių miegančių namų viduryje.
Ir staiga, paveiktas iki tol nepažįstamų emocijų, Tonijus suspaudė glėbyje liekną, lanksčią kardinolo figūrą bei prigludo prie jo lūpų ilgu paskutiniuoju bučiniu.
Paskui, prisimindamas šią akimirką, pajuto stiprų susijaudinimą. Jį persmelkė virpulys, kai palietė pirštu savo lūpas. Na kaip jis galėjo mylėti tą, kuris jį patį laikė nešvankybe, regėjo tik kastratą, tam tikrą muliažą, į kurį galima nukreipti savo aistrą, jei negali jos skirti moteriai?
Galų gale jam nerūpėjo.
Širdies gilumoje Tonijus žinojo, kad jam vis vien.
Kiekvieną dieną sklidinas pagarbaus, nebylaus siaubo vaikinas stebėjo, kaip prie Viešpaties altoriaus kardinolas tikintiesiems sukuria virsmo stebuklą. Jis žiūrėdavo, kaip kardinolas vyksta į Kvirinalą, kaip guodžia ligonius bei vargšus.
Jis negalėjo atsistebėti, jog šis žmogus, kad ir kokios stiprios aistros užvaldytas, nė sykio neparodė neryžtingumo. Jis visiems demonstravo meilę Kristui, meilę savo broliams, tarsi nugalėjęs išdidumą žinotų, jog visa, kas dieviška, yra amžina, neturi pabaigos ir pranoksta jo paties silpnybę, jo ydą.
Netrukus nebeliko nė vienos akimirkos, kai matydamas kardinolą — nesvarbu, ar vilkintį tamsiai raudoną mantiją bažnytinių apeigų metu, ar sėdintį vienui vieną savo apartamentų gilumoje — Tonijus patylom neištartų: „Taip, kol mudu drauge, aš myliu jį, iš tiesų myliu, kol jis manęs trokšta, teiksiu jam tokį malonumą, kokio jis panorės.“
Jei tik šito būtų pakakę.
Tuo metu, iš tolo stebėdamas šitaip jį užvaldžiusį žmogų, įsiaudrinęs Tonijus pradėjo atsiduoti paprastiems vyrams, nepažįstamiesiems, su kuriais susidurdavo vidury šviesios dienos kardinolo rūmų apartamentuose, net plėšikams, reikšmingai dirsčiojantiems į jį tiesiog gatvėje.
Fechtavimo salės, kur anksčiau ieškodavo raminančio išsekimo, dabar virto kankinimų kameromis, pilnomis sveikų, pilnaverčių ir kartais grubių jaunų didikų kūnų, nuolatos esančių šalia bei varančių iš proto.
Vyrų krūtinės drėgnai žvilgėjo po atsilapojusiais marškiniais, ant rankų išryškėdavo įsitempę raumenys, aiškiai matėsi kapšelio iškilumas. Net vyriško prakaito kvapas jį kamavo.
Nutraukęs treniruotę, jis nusišluostė kaktą ir užsimerkė. O jau po akimirkos išvydo priešais save jauną florencietį, grafą Rafaelę di Stefaną, patį ištvermingiausią savo priešininką, kuris žvelgė neslėpdamas geismo bei susižavėjimo, o paskui kaltai nusuko akis.
Nejaugi jį visuomet įkaitindavo tik šiems vyrams jaučiama baimė? O gal jautė geismą, kurio pats sau nenorėjo prisipažinti?
Jis ištiesė nugarą, pasirengęs atremti grafo špagą. Ryžtingai artindamasis, privertė grafą atsitraukti. Grafo akys buvo apskritos, tamsios, apsuptos tokių tankių blakstienų, jog atrodė lyg apvestos juodais dažais. Tarp smulkių, dailių bruožų neišryškėjo žandikauliai, o plaukai stulbino juodumu, tarytum pamirkyti rašale.
Fechtavimo mokytojas praskyrė juos į šalis. Grafas patyrė lengvą sužeidimą. Plonyčiai balti marškiniai perplyšo ant peties. Bet Rafaelė nenorėjo baigti kovos.
Kai juodu vėl priartėjo, grafas netryško neapykanta, nesijautė nė paminto išdidumo. Jis tik krutino lūpas, uoliai vengdamas galingo Tonijaus špagos smūgio.
Mūšis buvo baigtas.
Di Stefanas stovėjo sunkiai alsuodamas. Ant krūtinės želiantys plaukai siekė kaklą. O šeriai ant smakro atrodė tokie grubūs, jog veikiausiai galėjo įdurti.
Tonijus atsuko grafui nugarą. Nužingsniavo į poliruotų grindų vidurį ir sustojo, laikydamas špagą prie šono. Visų žvilgsniai įsmigo į jį. Ir štai jis pajuto besiartinantį di Stefaną. Šis žmogus skleidė kažin kokį gyvulišką kvapą — aitrų, karštą. Florencietis palietė Tonijaus petį:
— Papietauk su manimi. Aš Romoje vienas, — grubokai ištarė grafas. — Tu vienintelis fechtuotojas, galintis mane įveikti. Noriu, kad taptum mano svečiu.
Tonijus atsisuko ir pažvelgė į jį. Kvietimo pobūdis nekėlė jokių abejonių, jis viską perskaitė primerktose grafo akyse. Tonijus suabejojo ir nenorom nuleido akis. Ir atsisakymą išbėrė tylia greitakalbe, lyg paskubomis mandagiai atsikalbinėdamas.
Bemaž niršdamas pats ant savęs, apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir ilgai, įnirtingai trynėsi jį rankšluosčiu prieš atsisukdamas į tarną, laikantį paruoštą apsiaustą.
Kai išėjo laukan, grafas, jau atsisėdęs paūžti su draugais priešais įsikūrusioje tavernoje, lėtai kilstelėjo taurę, pasveikindamas jį.
Išsipustę jaunuoliai aplink Rafaelę sulinkčiojo Tonijui. Šis skubiai dingo šurmuliuojančioje minioje.
Bet tą pačią naktį tamsioje klaikiai tvankios vilos alkovoje Tonijus atsidavė bemaž nepažįstamo žmogaus rankoms bei lūpoms.
Kažkur toli kokiai nors nedidukei kompanijai grojo Gvidas, o Tonijus tuo metu vedėsi savo persekiotoją vis toliau ir toliau nuo pavojaus būti aptiktiems, kol nebeįstengė atremti stiprių pirštų spaudimo.
Jis jautė vyro liežuvį, įsiskverbiantį į jo burną, kažkas kietas trynėsi jam į kojas. Pagaliau išvadavo tą daiktą iš kelnių, ir šis įsiskverbė į olą tarp suspaustų jo šlaunų. Tokiais momentais Tonijus tapdavo Ganimedu, nešamu aukštyn, patiriančiu saldų kapituliacijos pažeminimą, bet kartu pasirengusį užkariavimams.
Artimiausiomis naktimis daugeliui pavyko jį turėti, dažniausiai gerokai už Tonijų vyresniems vyrams pačiame jėgų žydėjime, jau šiek tiek žilstelėjusiais plaukais. Visi jie skubėjo pasimėgauti jaunu kūnu, nors kartais ir stebėdavosi, kai jis pats puldavo ant kelių bei suimdavo burnon visą galią, kokią tik įstengė sutalpinti.
O kai jie baigdavo, jisai tebeklūpodavo palenkęs galvą, lyg per pirmąją komuniją prie altoriaus, tarytum jausdamas paties Kristaus artumą.
Žinoma, tokiu elgesiu priblokšdavo savo partnerius, jei juos galima taip vadinti. Jis niekada nelikdavo su jais akis į akį tuose namuose, kur jie buvo šeimininkai. Pasimatymams mieliau pasirinkdavo įvairias slaptas vieteles — užrakintas svetaines arba nenaudojamus kambarius — pageidautina tokias, iš kur girdėjosi puotos muzika, minios šurmulys. Ir durklą visuomet turėjo pasiruošęs, o špaga ištikimai kybodavo prie šono.
Kur benueitų, jį stulbino vyrų ir moterų noras jį suvilioti, bei po visą miestą plintantys pasakojimai apie naivius užsieniečius, kurie įsimylėdavo jį, absoliučiai įsitikinę, jog Tonijus — berniuku persirengusi jauna moteris.