Tačiau labiausiai širdį sužeidė paskutinioji Katrinos laiško dalis.
Mariana meldė Karlą išleisti ją į Romą. Nuo pat pirmo momento, kai motina išgirdo, jog Tonijus pasirašė sutartį su Argentina teatru, ji prašė leidimo važiuoti. Tačiau Karlas visą laiką atkakliai atsakinėjo neigiamai, taigi dabar Mariana sunkiai serganti ir neišeinanti iš savo kambarių.
„Žinoma, teiginys, esą ji serga, dalinai teisingas, — rašė Katrina, — bet, manau, tu supranti, jog ją kamuoja sielos liga. Nepaisant visų tavo brolio trūkumų, jis visuomet buvo be galo dėmesingas Marianai. Taigi čia, ko gero, pirmasis rimtas sutuoktinių nesutarimas.“
Tonijus atidėjo laišką į šalį.
Paolas laukė, berniukas atrodė gerokai išsigandęs, ir Tonijus suprato, jog dabar yra reikalingas mažajam florenciečiui. Tačiau ištisą akimirką jis tiesiog neįstengė kalbėti.
Ji norėjo atvažiuoti! Tonijus niekada, niekada apie tai nesvajojo, ir dabar atrodė, tarsi plonytė membrana, skyrusi jų gyvenimus, staiga įtrūko, o pro atsiradusį plyšį ėmė skverbtis švelnus, šiurpokas, svaiginantis jausmas. Dar niekada per visus tuos metus jis taip aiškiai ir stipriai nejautė Marianos buvimo, odos kvapo, net plaukų švelnumo. Atrodė, tarytum ji verkia jam ant peties, pyksta bei mėgina jį apkabinti.
Pojūčiai buvo tokie stiprūs ir neįprasti, jog jis nejučia pašokęs ėmė žingsniuoti po kambarį.
— Tonijau! — trūktelėjo jį Paolas. — Tu neįsivaizduoji, ką žmonės kalba kavinėse! Tonijau, tai siaubinga...
— Ts-s-s, ne dabar, — sušnibždėjo jis.
Bet membrana jau pamažu užsitraukė, vėl atskirdama motiną nuo jo, nunešdama ją kartu su meile bei kančia kažkur toli, į tą kitą gyvenimą, kuriame jam nebeliko vietos. O jeigu jis būtų vidutinių gabumų dainininkas? Ką tokiu atveju reikštų jos noras atvažiuoti čionai?
„Tu kvailys, — išplūdo save. — Tereikia jiems ištiesti ranką, o tu jau atlapoji širdį!“
Jis nusipurtė šias mintis, atsisukęs į Paolą suėmė berniuką už pečių, o paskui kilstelėjo jo smakrą:
— Nagi, kas ten? Papasakok. Nejaugi viskas taip blogai?
— Tonijau, tu neįsivaizduoji, ką jie šneka! Jie laiko Betikiną pačiu geriausiu dainininku Europoje. Jie sako, esą tavo pasirodymas vienoje scenoje su Betikinu — gryniausias pasityčiojimas!
— Paolai, jie visuomet kalba ką nors panašaus, — švelniai, raminamai ištarė Tonijus ir išsitraukęs nosinę nušluostė ašarotą vaiko veidą.
— Ne, Tonijau! Jie sako, jog esi niekas ir iš niekur! O tvirtinimai, kad tu kilmingas venecijietis — melas. Kalba, girdi tu pasamdytas dėl savo išvaizdos. Atseit Farinelis karjeros pradžioje vadintas berniuku — il ragazzo, o tu būsi vadinamas la ragazzina — mergaite! O jeigu mergiūkštė, sako jie, nesugebės dainuoti, mes sumesime jai pinigėlių ir uždarysime į vienuolyną, kur vis tiek nebus kam jos klausytis!
Tonijus nenorom nusikvatojo.
— Paolai, juk čia tikri paistalai! — šūktelėjo jis.
— Jei tik tu juos išgirstum, Tonijau!
— Visa tai reiškia, — paaiškino Tonijus, nubraukdamas plaukus berniukui nuo kaktos, — kad premjeros metu teatras bus sausakimšas.
— Ne, ne, Tonijau, jie tiesiog tavęs nesiklausys! Šito bijo ir senjora Bjanka! Jie šauks, staugs, tryps kojomis. Jie nenori tau palikti nė menkiausio šanso.
— Mes dar pažiūrėsim! — sušnibždėjo Tonijus, bet vis dėlto sunerimo, ar tik Paolas nepastebėjo, kaip jis išblyško. Jis buvo tikras, jog išblyško.
— Tonijau, ką mums daryti? Anot senjoros Bjankos, kai jie šitaip nusiteikę, lengvai gali uždaryti teatrą! O labiausiai kalta senjora Grimaldi — kam ji visa tai pradėjo? Jinai atvažiavo į miestą ir pareiškė, girdi tu dainavai geriau už Farinelį. Tuomet jie ir pradėjo kalbėti apie Farinelį.
— Senjora Grimaldi? — tyliu balsu paklausė Tonijus. — Kas toji senjora Grimaldi?
— Tu gi ją pažįsti, Tonijau! Ji kraustosi dėl tavęs iš proto! Neapolyje ji visuomet sėdėdavo pirmoje eilėje, kai dainuodavai. O dabar štai užvirė košę. Ir vakar vakare anglų ambasadoriaus namuose ji visiems tvirtino, jog tu pats geriausias dainininkas nuo Farinelio laikų ir kad ji pati girdėjusi Farinelį dainuojant Londone. Taigi suprantama, ką dabar kalba romiečiai: kaip gali kažkokia anglė jiems nurodinėti!
— Palauk, Paolai! Kas jinai? Kaip atrodo?
— Nagi tokia blondinė papurusiais plaukais. Tu ją pažįsti, Tonijau! Ji buvo ištekėjusi už grafienės pusbrolio, o dabar praturtėjo ir nieko daugiau neveikia, tik visą laiką piešia...
Tonijaus veidas taip persimainė, jog Paolas sekundei nutilo. Bet paskui vėl springdamas tęsė:
— Tonijau, jie dar prieš jai atvykstant kalbėjo visokius bjaurius dalykus, o dabar jų tiesiog neįmanoma klausytis! Senjoros Bjankos tvirtinimu, minia gali tiesiog uždaryti teatrą!
— Vadinasi, ji Romoje! — nesiklausydamas berniuko sušnibždėjo Tonijus.
— Na taip, Romoje. Bet verčiau būtų likusi Londone! — pareiškė Paolas. — Dabar ji su maestro Gvidu.
— Ką turi omenyje sakydamas: ji su maestro Gvidu?
— Jie grafienės viloje, — gūžtelėjo pečiais Paolas. — Jinai ten įsikrausto. Bet ką vis dėlto mums daryti?
— Liaukis kvailiojęs, — burbtelėjo Tonijus. — Ji dėl to nekalta. Visi subruzdo dėl operos, štai ir viskas. Jeigu jie šitaip nekalbėtų, tuomet...
Tonijus staigiai apsisuko ir ištiesęs ranką nusikabino apsiaustą. Pasitaisęs nėrinius aplink kaklą, patraukė į ginklinę pasiimti špagos.
— Kur tu susiruošei? — paklausė Paolas. — Tonijau, ką mums daryti?
— Paolai, Betikinas nieku gyvu neleis jiems uždaryti teatro, — konfidencialiai ištarė Tonijus. — Priešingu atveju jis liktų be darbo.
Artinosi vakaras, kai jis pasiekė grafienės Vilą pietiniame Romos pakraštyje.
Sode žirklėmis įnirtingai darbavosi sodininkai, paversdami visžalius krūmus paukščiais, liūtais bei elniais. Vejos saulėtekio šviesoje atrodė žalios ir nepriekaištingai švarios, o visur — nupjautos žolės stačiakampiuose, takelių sankirtose, po mažų, idealiai apskritų medžių vainikais — čiurleno fontanai.
Tonijus patraukė į muzikos saloną naujais apmušalais neseniai išklijuotomis sienomis, ir pamatė klavesiną po sniego baltumo marška.
Akimirksnį stovėjo nejudėdamas, įsistebeilijęs į grindis, ir jau ketino išeiti iš kambario tuo pačiu sparčiu, ryžtingu žingsniu, kaip ir įėjo, kai susidėjęs rankas už nugaros prisiartino senas liokajus.
— Grafienė dar neatvyko, senjore, — pasakė senukas. Garsai švilpdami veržėsi jam iš burnos. — Bet laukiame artimiausiomis dienomis, artimiausiomis dienomis.
Tonijus norėjo kažką burbtelėti apie Gvidą, kai staiga ant tolimosios sienos pastebėjo didžiulę drobę. Visos spalvos bei rateliu šokančios nimfos perregimais švelniais drabužiais buvo jam pažįstamos.
Vaikinas jau žengė kelis žingsnius paveikslo pusėn, kai išgirdo senį už nugaros tyliai sumurmant:
— A, jaunoji senjora! Ji čia, senjore.
Tonijus atsigręžė.
— Ji turėtų tuojau sugrįžti, senjore. Po vidurdienio juodu su maestro Gvidu išvažiavo Ispanijos aikštėn.
— Ispanijos aikštėn? — pasitikslino jis.
Šypsena nušvietė raukšlėtą veidą. Senukas vėl pasisupo ant kulnų neatgniauždamas rankų už nugaros.
— Kaipgi, į jaunosios senjoros studiją, senjore. Juk ji dailininkė, didi dailininkė! — jo tone jautėsi nežymi pašaipa, tačiau tokia švelni ir nesuasmeninta, tarsi skirta visam pasauliui.
— Vadinasi, ji turi studiją... — ši frazė nuskambėjo veikiau konstatuojamai nei klausiamai. Tonijus vėl pažvelgė į nimfų ratelį ant sienos.