Jis nusijuokė, ir mergina, tarsi gavusi jo sutikimą, taip pat prajuko kaip vaikas, nes absoliučiai visais atžvilgiais judviejų kūnai skyrėsi. Vaikinas pabučiavo jos šilkinę apatinę lūpą, glostė glotnų apskritą pilvą bei švelnią odą vidinėje kelių pusėje, o paskui pagriebęs ant rankų vėl nusinešė į lovą, idant surastų visus tuos drėgnus plyšelius, pūkuotas klosteles, šiltus virpančius taškus, kurie priklausė tiktai jai. O pro langus tuo metu jau dirsčiojo rytas.
Išaušo. Saulės šviesa skverbėsi į kambarį. Tonijus atsisėdo prie lango pasidėjęs rankas ant palangės ir staiga, pats nusistebėjęs, pradėjo galvoti apie Domeniką, Rafaelę, kardinolą Kalviną, kurį prisiminus širdį vis dar persmelkdavo skausmas, panašus į smuikų skambesį.
Kadaise mylėjo juos visus, štai kas įdomu. Tačiau šią tylią minutę iš tos meilės nebeliko ničnieko, kas jį kamuotų. O Gvidas? Gvidą dabar mylėjo labiau nei kada nors anksčiau, bet šita meilė buvo gili, rami ir nebereikalavo aistros.
Tačiau ką jautė dabar?
Jam atrodė, jog kraustosi iš proto. Ir toji ramybė, apgaubusi penketą minučių trukusiame sapne apie sniegą, dabar pasitraukė.
Jis pažiūrėjo į Kristiną.
Mergina ramiai miegojo savo lovoje. Jis jautėsi esąs vyras, brolis, tėvas. Norėjosi pasiimti ją iš čia ir išsigabenti toli toli — tiktai kur? Kur nors, kur krinta sniegas? Arba atgal į tą vilą už vartų, kur juodu galėtų amžiams įsikurti dviese. Užvaldė siaubingas fatališkumo jausmas. Ką jis iškrėtė? Ko iš tiesų nori? Argi jis laisvas? Ne, jam negalima nieko mylėti, jam nevalia mylėti net paties gyvenimo.
Ir staiga suvokė: jeigu nepaliks Kristinos dabar, ji amžiams jo neteks. Bet kadangi jautė begalinę šios moters galią, norėjosi verkti. Arba tiesiog gulėti šalia ir laikyti ją apkabinus.
Jis taip beprotiškai mylėjo Kristiną, jog suprato: netrukus ji galės su juo daryti ką tik panorėjusi, net ir iškrėsti kažką žiauraus. O dar jis suprato, jog anksčiau mylėdamas niekada nebijojo, nebijojo net ir Gvido. O jos bijojo ir pats nežinojo kodėl. Žinojo tik tiek, kad baimė susijusi su skausmu, kuris laukia, kai mylimoji tiesiog privalės jį atstumti.
Bet ji niekada taip nepasielgs su juo. Tonijus pažinojo Kristiną. Žinojo slaptąsias jos vietas. Jautė jos širdyje slypintį didį, paprastą gėrį, kurio ilgėjosi jo siela.
Skubiai priėjęs prie lovos apkabino Kristiną ir suspaudė glėbyje. Jos akys lėtai prasivėrė, ji sumirksėjo, žvelgdama į viršų neregės žvilgsniu.
— Ar tu mane myli? — sušnibždėjo jis. — Ar myli mane?
Staiga išsiplėtusias jos akis užpildė švelnumas ir liūdesys, kai pamatė, kokia jo būsena. O Tonijus suprato, kad mergina permato jį kiaurai.
— Taip! — atsakė ji, tarsi ką tik tai suvokusi.
Vieną vidudienį po keleto dienų, kai, rodos, pusė Romos susirinko jos studijoje, saulė liejosi pro nepridengtus langus, ponios ir ponai plepėjo, gėrė vyną bei anglišką arbatą, skaitė angliškus laikraščius, Kristina stovejo palinkusi prie molberto, išsitepusi skruostą kreida, nerūpestingai persirišusi plaukus violetiniu kaspinu. O Tonijus, žvelgdamas į dailininkę kažkur iš šono, suprato priklausąs jai. „Koks tu kvailys, — galvojo jis, — tu tik didini savo skausmą.“ Tačiau šis suvokimas nieko nekeitė. 4
Gvidas jautė: kažkas nutiko, bet buvo tikras, jog Kristina čia niekuo dėta.
Sparčiai artinosi Romos karnavalas. Opera sėkmingai vyko jau keletą savaičių, bet Tonijus vis tiek kaip įmanydamas vengė aptarinėti būsimuosius angažementus. Nepaisant Gvido spaudimo, jaunuolis meldė palikti jį vieną.
Dainininkas skundėsi esąs be galo pavargęs, prastai nusiteikęs, įtikinėjo privaląs skubiai susitikti su Kristina. Tvirtino, jeigu jau juodu abu trečiai valandai pakviesti į pobūvį, apie nieką daugiau tiesiog neįmanoma galvoti.
Atsiprašymų ir pretekstų atsirado begalė. O kai Gvidas kartais tiesiog priremdavo Tonijų prie sienos kur nors nuošaliame teatro grimo kambario kampe, vaikino veidas tuojau pat suakmenėdavo sukaustytas šalčio, kuris maestro visuomet keldavo siaubą. Tokiomis akimirkomis Tonijus tik piktai burbtelėdavo:
— Aš negaliu dabar apie tai galvoti, Gvidai. Nejaugi viso to nepakanka?
— Pakanka? Bet juk čia tik pradžia, Tonijau, — paprastai atsakydavo Gvidas.
Iš pradžių maestro nusprendė, jog dėl visko kalta Kristina.
Visų pirma, jis niekada nematė Tonijaus tokio, koks šis tapo dabar: visiškai pasinėrusio į meilę, užimančią visą laiką už teatro ribų.
Bet sykį, pasinaudojęs tuo, kad Tonijus išvyko į priėmimą, kurio niekaip negalėjo išvengti, Gvidas pagaliau aplankė Kristiną ir ne itin nustebo pamatęs nuoširdžią merginos nuostabą.
Suprantama, dailininkė nė neketino įkalbinėti Tonijaus atsisakyti velykinės sutarties Florencijoje. Juodu apskritai apie tai nesišnekėję.
— Gvidai, aš pasirengusi sekti paskui jį bet kur, — paprastai pasakė Kristina. — Tapyti aš laisvai galiu bet kurioje kitoje vietoje. Man reikia tik molberto, dažų ir drobės. Man nieko nereiškia patraukti net į pasaulio kraštą, — merginos balsas virptelėjo, — kol jis su manimi.
Seimininkė ką tik išlydėjo paskutiniuosius svečius. Kambarinės rinko taures ir arbatos puodelius. O dailininkė, pasiraitojusi rankoves, ruošė aliejų bei dažiklius. Priešais ją stovėjo karmazininių dažų, cinoberio ir ochros stiklainėliai. Merginos pirštų galiukai buvo raudoni.
— Bet kodėl, — paklausė ji nusibraukdama nuo kaktos plaukus, — kodėl jis nenori kalbėti apie ateitį, Gvidai? — jam pasirodė, jog Kristina bijo išgirsti atsakymą. — Kodėl jis primygtinai reikalauja viską slėpti, kad visi mus laikytų tiesiog gerais bičiuliais? Aš jam sakiau esanti laisva ir galinti elgtis taip, kaip man šaus į galvą, jog jis privalo persikraustyti pas mane! Gvidai, visi, kuriems įdomu, puikiai žino, kad jis — mano meilužis. Bet žinai, ką jis man ne per seniausiai pasakė? Buvo jau vėlu, o jis išgėrė pernelyg daug vyno. Tai štai, Tonijus pasakė nė kiek neabejojąs, jog nepaisant to, ką tu esi jo labui padaręs, tau padam būtų geriau, jeigu tu jį suprastum. „Štai tuomet vėjas išpūs Gvido bures“, — pareiškė jis. O apie mane pasakė, girdi man visai nebūsią gerai, jei jisai mane paliks suteršęs reputaciją ir jog nė už ką pasaulyje negalėtų to leisti. Bet kodėl jis kalba apie pasitraukimą, Gvidai? Iki šios nakties maniau, kad kaip tik tu reikalauji, jog mes išsiskirtume.
Žinodamas, kad Kristina žiūri į jį neatitraukdama akių, Gvidas dar stipriau suspaudė merginos ranką, bet nebeturėjo ką jai pasakyti. Jis žvelgė į stogus pro aukštus atvirus langus ir jautė širdyje nubundantį seną priešą, seną savo košmarą.
Jis nepasakė merginai nieko daugiau, tik pažadėjo pasikalbėti su Tonijumi ir švelniai palietęs lūpomis jos skruostą išėjo už durų.
Pamiršo Kristinos studijoje trikampę skrybėlę, bet negrįžo pasiimti, nusileido nykiais laiptais bei išėjo į žmonių užtvindytą Ispanijos aikštę, o paskui pasuko link Tiberio ir, nuleidęs galvą, sunėręs už nugaros rankas, nukiūtino šalin.
Roma apraizgė jį tinklu kreivų gatvelių, kurios vedė nuo vienos nedidukės aikštės iki kitos, pro milžiniškas statulas, žėrinčius fontanus, o jis bergždžiai stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta.
Po keleto valandų pastatė koją ant nuostabių įvairiaspalvių Vatikano Šventojo Petro bazilikos grindų. Praėjo pro didingus popiežių kapus. Meistriškai nukaltos akmeninės skulptūros viršum antkapių tarytum šaipėsi iš jo. Tikintieji pasauliečiai stumdėsi iš visų pusių.
Gvidas žinojo, kas darosi Tonijui. Žinojo dar prieš aplankydamas Kristiną, bet privalėjo įsitikinti.
Lakia vaizduote nepasižyminčioje, įpratusioje viską tiesiogiai suvokti sąmonėje vėl iškilo tasai vaizdas, kurį nupiešė šnekusis maestro Kavala: Tonijus, pamažu plėšiamas perpus.