Mergina atrėmė mažą galvutę jam į petį, Tonijus pažvelgė jai į akis ir išsigando pražiopsojęs svarbiausią savo gyvenimo momentą. Tikriausiai kažkada padarė kažką siaubingai blogo, priešingu atveju tiesiog negalėjo šitaip nutikti Tonijui Treskiui, gimusiam dideliems darbams!
Kliedesiai.
Tūkstančius piktadarysčių įvykdė tie, kurie niekada nebuvo nei apkaltinti, nei nubausti; nepaisant didingų pažadų, niekada nebuvo nieko daugiau, tik nelaimės bei nepritekliai — štai kur slypėjo šio pasaulio siaubas. Vaikai, suluošinti tam, kad būtų paversti serafimų choru, jų daina virto rauda, nukreipta į dangų — į dangų, kuris jų negirdi.
O jam pačiam visa tai nutiko gryno atsitiktinumo dėka — įstabaus atsitiktinumo — tik todėl, kad vieną tolimą žiemą naktimis dainuodavo siaurose Venecijos gatvelėse, apnuogindamas širdį po tokiomis pat kaip ir šios žvaigždėmis.
„O jeigu vis dėlto įsivaizduočiau, kad išties yra taip, kaip pasakė ji...“ Tonijus stovėjo tamsoje ir žiūrėjo į Kristiną, į jos galvos linkį, nuogus pečius po laisvai krintančiu apklotu, kuriuo ji apsigaubė, o kai mylimoji pakėlė į jį akis, jis pamatė kaktos baltumą bei tamsius veido kontūrus.
„Jeigu įsivaizduočiau, jog visa tai išties įmanoma... Jog kažkur žemės pakrašty, žėruojančiame jų pačių pasaulio kampelyje, juodu galėtų gyventi drauge ir mylėti vienas kitą, o visa kita — tai, kas duota kitiems — teprasmenga skradžiai!“
— Aš myliu tave, — pasakė jis bei pagalvojo: „Ir tu beveik privertei mane tuo patikėti.“
Tonijaus balsas virptelėjo. Tačiau kaip jis gali ją palikti? Kaip gali palikti Gvidą? Kaip gali išsiskirti pats su savimi?
— Taigi kada tu išvyksti? — paklausė Kristina. — Jei jau nusprendei taip pasielgti ir niekas pasaulyje negali tavęs sulaikyti...
Tonijus papurtė galvą. Kad tik ji daugiau nieko nesakytų! Mylimoji dar nesusitaikė su šia mintim, ne, dar nesusitaikė, ir bent jau šią akimirką jis negalėjo pakęsti, girdėdamas ją apsimetinėjant. Paskutinysis operos pasirodymas turėjo įvykti kitą vakarą. Bent jau tiek laiko jiems dar liko. 7
Ir štai atėjo baigiamųjų žirgų lenktynių metas. Arkliai veržėsi į priekį, įsirėždavo į minią mindydami žiūrovus, ir nors orą drebino šaižūs klyksmai, niekas negalėjo sulaikyti gyvulių veržimosi Venecijos aikštės link. Žuvusieji bei sužeistieji buvo tuojau pat nunešami į šalį. Tonijus stovėjo tribūnos viršuje spausdamas prie savęs Kristiną ir žvelgė į aikštę, kur ant pakvaišusių, suplukusių arklių galvų žmonės metė pilkus skarmalus.
Tamsa pamažu leidosi ant namų stogų. Prasidėjo didysis karnavalo užbaigimo ritualas, skelbiantis paskutiniąsias valandas prieš Gavėnios pradžią: moccoli26.
Žvakės visur.
Jos suplazdėjo visuose siauros gatvelės languose; įsižiebė ant karietų stogų, ant karčių, tarpduriuose sėdinčių moterų, vaikų, vyrų rankose... ir štai jau aplinkui mirguliavo tūkstančių tūkstančiai žvakių. Tonijus skubiai sugriebė šalimais stovinčio žmogaus žvakigalį ir palietė Kristinos žvakę, nes aplinkui jau pasigirdo grėsmingas kuždesys: „Sia ammazzato chi non porta moccolo“ — „Mirtis tam, kuris nelaiko žvakės!“
Tuojau pat kažin kokia tamsi figūra puolė į priekį ir užpūtė Kristinos žvakę, nors toji ir mėgino pridengti liepsną ranka. Nuskambėjo šūksnis: „Sia ammazzato la signorina!27 Tonijus tuojau pat vėl uždegė bičiulės žvakę, o paskui, pridengęs savąją ugnelę nuo to paties nenaudėlio, stipriu iškvėpimu iš galingų savo plaučių užpūtė jo žvakę ir ištarė tą patį prakeiksmą: „Sia ammazzato il signore!“28
Visa gatvė apačioje virto blausiai apšviestų veidų jūra. Kiekvienas stengėsi apsaugoti savosios žvakės liepsną ir tuo pat metu užpūsti kito žvakelę. „Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...“
Paėmęs Kristiną už rankos, Tonijus nusivedė ją žemyn nuo tribūnos, užpūsdamas silpnus žiburėlius kairėje ir dešinėje, o žmonės aplinkui mėgino jam atkeršyti. Prasispraudęs į pačią minios tankumą, Tonijus prisitraukė Kristiną bei apkabino. Jis svajojo apie kokią nors nuošalią gatvelę, kur juodu galėtų atsikvėpti ir vėl pradėti tą mažą meilės žaidimą, kuriuo kankino vienas kitą visą šią dieną atskiesdami visa tai vynu, juoku bei bemaž desperatišku linksmumu.
Šį vakarą operos vaidinimas turėjo būti trumpas ir baigtis prieš dvyliktą, tai yra dar prieš prasidedant Pelenų dienai, o dabar jis negalvojo apie nieką daugiau, tik apie žvaigždėtą dangų, apie juodu supantį mažučių žiburėlių vandenyną bei šnabždesius aplinkui: „Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...“ Ūmai jo liepsnelė užgeso, Kristinos irgi. Mergina aiktelėjo, bet tuo momentu iš visų pusių stumdomas ir kumščiuojamas Tonijus prisispaudė mylimąją bei pravėrė jos lūpas savosiomis, nekreipdamas jokio dėmesio į užgesusias abiejų žvakeles. Minia pasigavusi nusinešė juos drauge tarsi jūros banga.
— Duokite man savo ugnelės, — skubiai kreipėsi Kristina į šalimais stovintį augalotą žmogų. Uždegė savo žvakę ir perdavė liepsnelę Tonijui.
Iš apačios apšviestas jos veidas atrodė šiurpokai. Minkštos garbanėlės mirguliavo auksu. Mergina pasidėjo galvą mylimajam ant krūtinės ir priglaudė prie jo žvakės savąją, kad dideli jo delnai galėtų pridengti abu liepsnos liežuvėlius.
Galų gale atėjo metas išeiti. Minia pamažėle sklaidėsi. Vaikai vis dar užpūtinėjo žvakes tėvams bei erzino juos ritualiniu prakeiksmu, tėvai atsakydavo tuo pačiu, ir šis pamišimas pamažu persikėlė į šonines gatveles. Tačiau Tonijus stovėjo nejudėdamas, nenorėdamas palikti šios paskutinės karnavalo salelės net vardan paskutiniųjų teatrinės ekstazės momentų.
Visuose languose tebedegė žiburiukai. Gatvėse kybojo daugybė žibintų, pro šalį pravažiuojančiose karietose ribuliavo švieselės.
— Tonijau, turime mažai laiko... — sušnibždėjo Kristina.
Jis be jokių pastangų sulaikė mažą merginos rankutę prieš jos valią. Bičiulė tempė jį, bet vaikinas nejudėjo. Tuomet Kristina pasistiebė ir uždėjo ranką jam ant pakaušio.
— Tonijau, tu apie kažką svajoji...
— Taip, — sumurmėjo jis. — Apie amžinąjį gyvenimą...
Dailininkė nusivedė jį į Via Condotti. Ji bemaž šoko priešakyje ir tempė draugužį už ilgos rankos lyg už pavadėlio.
Staiga prišokęs kažkoks berniūkštis sušnypštė:
— Sia ammazzato...
Įžūliai šyptelėjęs, Tonijus iškėlė ranką ir išgelbėjo savo liepsnelę.
Vėliau viskas įvyko taip greitai, jog paskui jis nebeįstengė sudėlioti mozaikos gabalėlių į vieną visumą. Netikėtai priešakyje išdygo siluetas, paskui pasirodė grimasos perkreiptas veidas, pasigirdo šnabždesys: „Mirtis tau!“, o tada Kristina paleido jo ranką, jis parkrito praradęs pusiausvyrą ir išgirdo draugės riksmą.
Jaunuolis išsitraukė durklą tuo momentu, kai pajuto kito peilio ašmenis sau prie gerklės.
Jis numušė ginklą aukštyn, geležtė tespėjo brūkštelėti per veidą, ir atkišo į priekį savąjį durklą, smogė vieną kartą, antrą, trečią į žmogų, mėginusį prispausti jį prie sienos.
Bet tą akimirką, kai tasai žmogus ėmė visu svoriu kristi ant jo, vaikinas pajuto už nugaros esant dar vieną užpuoliką, ir staiga kaklą sugniaužė kilpa.
Užvaldytas absoliutaus siaubo, jis ėmė grumtis, kaire ranka pasiekė iš už nugaros puolantį vyrą, o dešine sukiojo durklą kito žarnose.
Pasigirdo trepsėjimas, riksmas, Kristinos riksmas. O jis jau duso, virvė įsirėžė jam į kūną... Ir staiga kilpos nebeliko.
Tonijus atsisukęs puolė smaugiką, tačiau kažkas sugriebęs jį už rankų sušuko:
— Senjore, senjore, mes jūsų paslaugoms!