Atsigręžęs išvydo niekad anksčiau nematytą žmogų, šiam už nugaros stovėjo Rafaelės bravai, tie patys, kurie persekiojo jį keletą savaičių, o tarp tų vyrukų — Kristina; bravai laikė ją, tačiau taip, tarsi gintų, anaiptol neketindami skriausti. Tonijui prie kojų gulėjo jo paties nužudytas žmogus.
Vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi. Jis prisispaudė prie sienos, lyg niekuo nepasitikintis, į kampą įvarytas žvėris.
— Mes tarnaujame kardinolui Kalvinui, — pasakė jam nepažįstamasis.
Aiškiai matėsi, kad Rafaelės žmonės jo nepuolė. Jie stovėjo čia pat.
Aplinkui susigrūdo minia, šimtai žvakelių. Ir pamažu Tonijus suvokė: visi šie žmonės atėjo jo apginti.
Jis žiūrėjo į nužudytąjį.
Atbėgo mažų vaikų pulkelis ir tuojau pat atšoko pamatę negyvėlį. Vaikų pirštukai atrodė raudoni bei perregimi žvakių liepsnos fone.
— Jūs turite kuo greičiau eiti iš čia, senjore! — patarė jam asmens sargybinis, o Rafaelės vyrukai pritariamai sulinksėjo. — Čia gali atsirasti ir daugiau norinčiųjų jus užpulti.
Keli bravai nuvedė jį šalin, o vienas pasilenkęs apieškojo lavoną. 8
Jis sėdėjo prie pat slenksčio. Kardinolas Kalvinas nesitvėrė pykčiu.
Pasikvietęs grafą Rafaelę di Stefaną, Kalvinas karštai padėkojo už pagalbą, kurią pastarojo žmonės suteikė gindami Tonijų ir Kristiną, saugiai nugabentą į grafienės namus.
Rafaelė pareiškė nepasitenkinimą dėl to, kad užpuolikai galėjo prieiti taip arti prie Tonijaus.
Tačiau kas buvo tie plėšikai? Ir kardinolas, ir Rafaelė uždavė šį klausimą Tonijui, kuris tik pakraipė galvą bei pasakė žinąs ne daugiau už juodu.
Netrukus paaiškėjo, jog abu užpuolikai buvo užkietėję galvažudžiai. Jų kišenėse buvo rasti Venecijos pasai, aptikta venecijietiškų monetų. Vieną nudūrė kardinolo sargybinis, kitą nugalabijo pats Tonijus.
— Kas Venecijoje gali geisti tavo mirties? — kamantinėjo Rafaelė. Mažos juodos jo akutės gręžte gręžė Tonijų. Dainininko ramybė varė jį iš proto.
Tonijus vėl papurtė galvą.
Faktas, jog sugebėjo nusigauti iki teatro ir įstengė išeiti į sceną, atrodė jam tikras stebuklas, o susidoroti su savo darbu padėjo profesinis meistriškumas bei įpratimas, kurių jis nevertino iki pat pastarojo momento.
Tačiau šis kambarys jam tapo dar didesne bausme negu šviesų nutvieksta scena, kur tarytum iš tolo klausydamasis savo paties balso galėjo pasinerti į savas mintis.
Jautė malonų jaudulį, panašų į patirtąjį prieš dvi dienas, kai atvėrė Gvidui širdį, jaudulį, kuris paversdavo jį šaltu ir tvirtu, kurį lengvai galėjo paslėpti grimas bei kostiumas.
Dabar jis prisivertė sėdėti ramiai ir nejudėti. Tačiau negalėjo užmiršti žymės ant kaklo, negalėjo atsikratyti minties apie tai, kaip giliai turėjo įsirėžti virvė, kad visiems laikams atimtų iš jo balsą, o gal net gyvybę.
Be to, prisiminė prie gerklės prikištą peilį. Peilis prie gerklės, kilpa ant kaklo.
Jis pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį į Gvidą, kuris stebėjo kamantinėjimą taip, lyg jaustųsi susirūpinęs bei išgąsdintas ne mažiau už kitus.
Maestro veidas tapo neišskaitomas. Galėjai neabejoti: mokytojas neketina niekam nieko sakyti.
— Nuo šiol Marką Antonijų saugos keturi žmonės, — tarė kardinolas.
Nepaisant viduje vis dar kunkuliuojančio įniršio, Kalvinas elgėsi taktiškai ir neklausė Rafaelės, iš kur ten staiga atsirado jo žmonės. Kardinolo sargybiniai kalbėjo su tais vyrais taip, lyg būtų geri pažįstami bei nesistebėtų juos ten sutikę.
„O jeigu nė vieno iš jų ten nebūtų buvę?“
Tonijus prisimerkė ir nusuko akis, kai Rafaelė pasilenkė pabučiuoti žiedo ant kardinolo piršto.
Ramybės kauke prisidengęs Gvidas kitame kambario gale atrodė paniuręs. Tarsi jau matytų krauju paplūdusį Tonijaus kūną miesto gatvėje.
Tonijus vėl pasičiupinėjo įpjovą. Rafaelė jau išėjo. Bravai liks stovėti sargyboje visuose rūmų koridoriuose. Lygiai taip pat Karlo apsaugininkai kadaise slėpėsi visuose Treskių palaco koridoriuose.
— Išeik, Gvidai, — sušnibždėjo Tonijus.
Pagaliau juodu su kardinolu Kalvinu liko vieni.
— Pone, — prabilo Tonijus. — Ar po tiekos malonių nesuteiktumėte man dar vienos? Ar negalėtume dabar mudu abu nueiti į koplyčią ir ar nemalonėtumėte ten išklausyti mano išpažinties? 9
Juodu tylėdami nužingsniavo koridoriumi. O atidarę koplyčios duris pajuto iš vidaus sklindančią šilumą. Priešais marmurinius šventuosius mirgėjo žvakės, o auksinės tabernakulio durelės švelniai švytėjo viršum baltutėliu audiniu apdengto altoriaus.
Kardinolas nuėjo iki pirmosios raižytinių kėdžių eilės priešais Dievo stalą ir atsisėdo, pasiūlęs Tonijui gretimą krėslą. Juodviem nebuvo būtinybės naudotis medine klausykla. Kardinolas palenkė galvą, leisdamas Tonijui suprasti, jog šis gali pradėti, kada panorės.
— Mano pone, — kreipėsi Tonijus. — Viskas, ką jums pasakysiu, privalo išlikti išpažinties paslaptimi. Šito negalima atskleisti niekam.
Kardinolas suraukė kaktą.
— Markai Antonijau, kodėl man tai primeni?
Jis pakėlė dešinę ranką ir ryžtingu mostu palaimino.
— Nes aš neprašau formalaus nuodėmių atleidimo, mano pone. Galbūt tiesiog ieškau teisingumo. Ieškau tiesos dangaus akivaizdoje. Aš tiksliai nežinau, ko ieškau, bet turiu jums pasakyti, kad žmogus, pasiuntęs man samdomus žudikus, yra mano tėvas, visų ir kiekvieno laikomas mano broliu.
Tolesnis pasakojimas vystėsi sparčiai, aiškiai, tarsi metai būtų nuplovę visas banalybes bei nereikalingas smulkmenas, palikdami tik esmę. Kardinolo veidas įsitempė iš skausmo ir nuo sutelkto dėmesio. Nuleisti glotnūs vokai atrodė tarytum pusrutuliai virš akių. Kartais jis palinguodavo galvą nenutraukdamas iškalbingos tylos.
— Visa tai, kas buvo padaryta man, kitą žmogų būtų seniai pastūmėję įvykdyti kerštą, — sušnibždėjo Tonijus. — Ir aš žinau, kad tik mano laimė vertė mane atidėlioti šio tikslo siekimą. Aš nejaučiu savo gyvenimui neapykantos nė paniekos. Aš jį vertinu. Balsas man ne tik Dievo dovana, bet ir džiaugsmas, ir visi aplinkiniai žmonės mane džiugino, nors geidulingumo niekad netrūko, o šit aistros akivaizdžiai stigo. Aš negaliu šito neigti. Bet aš gyvenu. Kartais pats sau atrodau tarsi vandens stiklinė, į kurią pataikius saulės spinduliui šviesa susprogsta, ir stiklinė tampa pačia šviesa.
Tad kaip aš galėjau jį nužudyti? Vėl paversti savo motiną našle, o jų vaikus — našlaičiais? Kaip galėjau į tuos namus atnešti tamsą bei mirtį? Ir kaip galėjau pakelti prieš jį ranką, kai jis — mano tėvas, kuris mylėdamas mano motiną padovanojo man gyvybę? Kaip galėjau šitaip padaryti tuo metu, kai, nepaisant mano neapykantos jam, gyvenau toks laimingas bei patenkintas, koks nesijaučiau niekad, netgi vaikystėje?
Todėl aš vis atidėliojau savo užmačias. Nusprendžiau, jog Karlas privalo turėti du vaikus. Aš laukiau. Ir netgi tuomet, kai neliko nieko, kas mane sulaikytų, kai nebeliko įsipareigojimų tiems, kuriuos mylėjau, bei kliūčių mano kelyje, baimė sugriauti savo paties laimę vertė mane nesiimti veiksmų. Bet dar svarbiau, pone, kad mano laimė vertė mane jausti kaltę dėl to, jog ketinu jį nužudyti. Kodėl jis privalo mirti, kai aš turiu visą pasaulį, meilę ir viską, apie ką tik gali svajoti vyras! Štai ko pats savęs klausinėjau.
Bet netgi šiandien, šią pat dieną, aš vis dar laukiau kovodamas su savo sąžine ir išsikeltu tikslu. Ginčijausi ne su kitais, o pats su savimi.
Akimirksnį patylėjęs, Tonijus karčiai atsiduso.
— Ir štai dabar, jūs matote, jis pats perkirto šį mazgą: pasiuntė samdomus žudikus, kad mane užmuštų. Dabar jis gali taip elgtis. Mano motina mirė ir yra palaidota. Ketveri metai praėjo nuo to laiko, kai kas nors galėjo rasti nenuginčijamų motyvų, kurie mano nužudymo atveju užtikrintų jam mirties nuosprendį. O aš visus tuos metus buvau ištikimas namams, šeimai ir net jam, paskutiniajam mūsų giminės palikuoniui.