Pasiųsdamas tuos galvažudžius nužudyti manęs jis pamėgino sugriauti patį gyvenimą, kuris laikė mane atokiau nuo jo, tą gyvenimą, kuris man sakė: užmiršk jį, lai gyvena!
Bet aš negaliu jo užmiršti. O dabar jis nepaliko man pasirinkimo. Aš privalau važiuoti tenai bei užmušti jį, ir Dievas liudininkas: nėra priežasties, dėl kurios negalėčiau to padaryti, o paskui sugrįžti pas tuos, kuriuos myliu ir kurie manęs laukia. Pasakykite man, jog nėra priežasties, dėl kurios aš privalėčiau sunaikinti save, idant atsiskaityčiau su tuo žmogumi, šiandien pamėginusiu mane nužudyti. — — Bet ar gali tu su juo atsiskaityti, Markai Antonijau, — paklausė kardinolas, — neaukodamas savo paties gyvybės?
— Taip, mano pone, — tvirtai atsakė Tonijus. — Aš galiu taip padaryti. Jau seniai radau būdą įvilioti jį į savo tinklus minimaliai rizikuodamas.
Kardinolas patylom mąstė apie viską, ką išgirdo, ir prisimerkęs žvelgė į tolį, į tabernakulį.
— Ak, kaip menkai aš tave pažinojau, kaip mažai težinojau apie tai, ką tu išgyvenai... — pagaliau ištarė jis.
— Mano galvoje sukasi vienas vaizdinys, — tęsė Tonijus. — Visą vakarą jis mane kamavo. Prisiminiau seną legendą, kurioje didžiajam užkariautojui Aleksandrui buvo pateiktas vadinamasis Gordijaus mazgas, o jis perkirto šį kalaviju. Mat šita metafora labai taikliai atspindi mano sielos būseną. Tikras Gordijaus mazgas, kur susipina troškimas gyventi bei tikėjimas, jog neįstengsiu gyventi, kol nesunaikinsiu jo ir kartu nesusinaikinsiu pats. Ką gi, jisai perkirto Gordijaus mazgą savųjų samdinių peiliais. Ir šiandien vakare, kai aš scenoje šypsojausi, kalbėjau ar net dainavau, be paliovos galvojau pagaliau supratęs, kodėl man niekad nepatiko ši sena legenda. Kokia gi čia išmintis — tiesiog imti ir perkirsti bei sunaikinti mįslę, kuri įvarė aklavietėn kur kas šviesesnes galvas? Koks grubus, tragiškas nesupratingumas! Bet vyrai paprastai taip ir elgiasi, mano pone: jie perkerta arba nukerta. Ir, ko gero, tik tie iš mūsų, kurių negalima priskirti vyrų giminei, įstengia aiškiau pamatyti gėrio bei blogio išmintį ir patirti paralyžiuojančią jos jėgą.
Ak, jei turėčiau laisvę rinktis, aš visą laiką leisčiau eunuchų, moterų, vaikų ir kalavijų vulgarumą niekinančių šventųjų draugijoje! Bet aš nesu laisvas. Jis ateina manęs. Jis man primena, jog vyriškos prigimties taip lengvai nesunaikinsi, jog ją galima pažadinti giliausiose mano gelmėse ir nukreipti prieš jį. Viskas yra taip, kaip aš visuomet maniau: aš ne vyras ir kartu vyras, ir aš negaliu gyventi nei kaip vienas, nei kaip kitas, kol jisai nesusilaukė bausmės!
— Tuomet yra tik vienas teisingas kelias iš aklavietės, — kardinolas pagaliau atsisuko į jį. — Tu negali pakelti rankos prieš tėvą už tai nesumokėdamas. Pats man taip pasakei. Nėra reikalo cituoti tau Šventojo Rašto. Tačiau tavo tėvas mėgino tave nužudyti, nes jisai tavęs bijo. Išgirdęs apie tavąjį triumfą scenoje, tavo turtą, fechtavimo įgūdžius, apie tai, kokie įtakingi žmonės tapo tavo draugais, jis negalėjo nepagalvoti, jog ketini stoti prieš jį.
Taigi tu privalai nuvykti į Veneciją. Tu turi priversti jį paklusti. Aš galiu pasiųsti drauge su tavimi savo arba grafo di Stefano vyrus, kaip panorėsi. Ir surenk su juo akistatą, jei tu šito taip trokšti. Įsitikink, jog visus šiuos metus jis kentėjo bei atliko bausmę už tau padarytą blogį. O paskui paleisk jį. Ir tuomet jis galų gale įsitikins, jog tu niekada jam nepakenksi. Tu irgi būsi patenkintas. Gordijaus mazgas atsiriš, ir kalavijų neprireiks.
Sakau tau visa tai ne kaip dvasininkas. Kalbu kaip žmogus, jaučiantis pagarbią baimę, žinantis, ką tu išgyvenai, ką praradai ir kiek, nepaisant nieko, pasiekei. Dievas niekada nebandė manęs taip, kaip bandė tave. O kai aš nusidėjau savo Viešpačiui, tu buvai man, nuodėmingajam, atlaidus ir neparodei nei paniekos, nei begalinio pranašumo mano silpnybės akivaizdoje.
Elkis taip, kaip aš tau pasakiau. Žmogus, leidęs tau taip ilgai gyventi, iš tiesų nenori tavęs žudyti. Jis labiausiai trokšta gauti tavo atleidimą. Ir tik pamatęs jį klūpantį prieš save ant kelių, galėsi savo tėvą įtikinti, jog tau pakanka stiprybės jam atleisti.
— Bet argi man pakanka stiprybės? — paklausė Tonijus.
— Kai suprasi, jog ši stiprybė — pati galingiausia iš visų, tu jos įgysi. Tu tapsi tuo, kuo nori būti. O tavo tėvas bus amžinas šio tapsmo liudininkas.
Gvidas nemiegojo, kai įėjo Tonijus. Maestro sėdėjo tamsoje prie savo rašomojo stalo, iš ten sklido tylūs garsai: štai jis pakėlė taurę, štai gurkštelėjo iš jos, štai beveik be garso pastatė taurę ant medinio stalo paviršiaus.
Paolas gulėjo susirietęs į kamuoliuką Gvido lovos viduryje. Mėnesiena apšvietė ašarotą berniuko veidą bei pasklidusius plaukus; matėsi, kad vaikas užmigo nenusirengęs ir kad jam buvo šalta, nes gulėjo apglėbęs save abiem rankom.
Tonijus, pakėlęs sulankstytą apklotą, užklojo berniuką. O paskui pasilenkęs pabučiavo Paolą.
— Juk ir tu apraudi mane? — atsisuko jis į Gvidą.
— Galbūt, — atsakė Gvidas. — Gal tave. O gal save. Ir Paolą. Kristiną irgi.
Tonijus priėjo prie stalo. Luktelėjo, kol tamsoje pamažu išryškėjo Gvido veidas.
— Ar spėsi parašyti operą iki Velykų?
Maestro padvejojęs linktelėjo.
— Tuomet nueik pas impresarijų ir susitark su juo. Pasamdyk karietą, pakankamai didelę, kad jūs visi — Kristina, Paolas, senjora Bjanka — galėtumėte nukakti į Florenciją ir ten išnuomoti mums namą. O aš pažadu: jeigu negrįšiu anksčiau, tuomet Velykų sekmadienį būsiu šalia tavęs dar prieš atsiveriant teatro durims.
Net po pamažėle smarkėjančio lietaus šydu šis miestas atrodė pernelyg gražus, kad būtų realus. Jis labiau panėšėjo į protu nesuvokiamą svajonę. Senoviniai rūmai dunksojo viršum ribuliuojančio vandens, sukurdami vieną didingą, nuostabų, nesibaigiantį miražą. Saulė skverbėsi pro pradriskusius debesis sidabru ataustais krašteliais, viršum styrančių laivų stiebų sklandė žuvėdros, pleveno ir nuo vėjo plaikstėsi vėliavos, panašios į ryškius šviesos žybsnius blankiai švytinčio dangaus fone.
Septinta dalis 1
Vėjas plakė visą aikštę dengiančią ploną vandens plėvelę, o kažkur tolumoje skambėjo varpai — taip suspausti šalčio, jog jų garsas atrodė panašus į žuvėdrų klykavimą.
Prasidėjo šventas senovinis spektaklis — Šviesiausios Tarybos narių išėjimas pro valstybinės kanceliarijos portikus. Raudonos mantijos vilkosi per vandenį, vėjas plėšė baltus perukus, bet eisena judėjo kranto link, valstybės vyrai vienas paskui kitą lipo į juodutėlius gedulo barkasus ir plaukė aukštyn neprilygstamos didybės prospektu — Didžiuoju kanalu.
Ak, nejau šis vaizdas niekada nesiliaus stulbinęs, nesiliaus alinęs širdį ir protą? O gal šito niekuomet nebūna gana dėl tų penkiolikos karčios tremties metų Stambule? Amžinai kankinantis, amžinai paslaptingas, amžinai negailestingas miestas, Venecija — svajonė, kuri vėl ir vėl tampa realybe.
Karlas pakėlė prie lūpų brendį, šis išsyk nudegino gerklę. Viskas aplinkui susiūbavo ir atsistojo į savo vietas. Sustingo į dangų besiveržiančios žuvėdros. Vėjas degino akis.
Jis atsisuko bei vos neprarado pusiausvyros. Ir pamatė savo patikėtinius, savo bravus, kurie iki tol stovėjo it neryškūs šešėliai, o dabar prislinko arčiau, dvejodami, ar jam reikalinga pagalba, ar ne, bet pasirengę tuojau pat pribėgti, jei jis pargriūtų.
Karlas nusišypsojo. Pakėlęs prie burnos gertuvę, gurkštelėjo didelį gurkšnį. Minia tuojau pat pavirto lėtai judančių spalvų telkiniu, atsispindinčiu vandenyje, tokiu pat nematerialiu, kaip ir pats lietus, ištirpstantis nebylioje migloje.