— Už tave, — sukuždėjo jis orui, dangui bei jį supančiam materialiai efemeriškam stebuklui, — už tave kiekviena ir visokeriopa auka, mano kraujau, mano prakaite, mano sąžine. — Užsimerkęs susiūbavo praūžus vėjo gūsiui. Jam patiko, kaip vėjas vėdino odą, patiko skendėti nuostabiame svaigulyje, kai nebejauti nei skausmo, nei sielvarto. — Už tave aš žudau, — sušnibždėjo. — Už tave aš nužudysiu.
Jis atsimerkė. Patricijų raudonomis mantijomis jau nebebuvo. Ir akimirksniui jis įsivaizdavo — patirdamas ganėtinai malonų jausmą — jog jie vienas po kito nuskendo jūroje.
— Jūsų prakilnybe, leiskite parvesti jus namo.
Atsisukęs jis pamatė Frederiką, įžūloką vyruką, laikantį save ne tik asmens sargybiniu, bet ir jo tarnu.
Ir brendis atsidūrė prie lūpų anksčiau, nei apsisprendė išgerti.
— Tuoj, tuoj... — Karlas norėjo kažką pasakyti, bet pajuto akis aptraukiantį ašarų šydą, sudrumsčiantį iškilusią viziją: tušti kambariai, tuščia lova, jos suknelės, vis dar kybančios ant kabliukų, ir netgi ore tebesklandantis jos kvepalų aromatas. — Laikas nieko nesušvelnina, — ištarė balsu. — Nei mirties, nei netekties, nei fakto, kad netgi mirties patale jinai ištarė jo vardą!
— Senjore!
Frederikas akimis parodė tamsų siluetą, kuris išsyk pasistengė dingti iš akių — vieną iš kas žingsnis pasitaikančių valstybės šnipų.
Karlas nusijuokė.
— Apskųsk mane! Ei tu, girdi? „Jis šlaistosi girtutėlis, nes jo žmoną po žeme graužia kirminai!“
Jis nustūmė į šalį tarną.
Minia išpampo lyg gyvas padaras, ir išsikleidė tik tam, kad vėl susiglaustų. Vėjo blaškomas lietus plakėsi į akių vokus, lūpas, virtusias šypsena, perkreipusia veidą. Karlas susverdėjo, bet tuojau pat vėl išsitiesė ir gurkštelėjęs dar vieną gurkšnį pasakė:
— Laikas.
Pasakė garsiai, beatodairiškai, kaip šneka tik kaip reikiant įkaušęs žmogus, ir pagalvojo: „Kartais laikas nė kiek nepadeda“, o paskui sušnibždėjo:
— Girtumo svaigulys irgi. Nesuteikia nieko, tik galimybę kaskart matyti šį grožį ir jo slepiamą visa ko prasmę.
Debesų kraštus puošė sidabras, žaižaruojanti auksinė mozaika atrodė gyva. Įdomu, o ką ji regėdavo apsvaigusi, tomis minutėmis, kai plėšdavo jam iš rankų vyną, o jis jos prašydavo: „Mariana, lik su manimi, nebegerk, lik su manimi!“? Ir apskritai, ar ji ką nors sapnuodavo, kai gulėdavo be sąmonės savo lovoje?
— Jūsų prakilnybe, — sušnibždėjo Frederikas.
— Palik mane vieną!
Deginantis brendis panėšėjo į skystą ugnį; gėrimo šiluma palaikė Karlą nepraleisdama ledinio oro, ir staiga jį pervėrė mintis, jog visas šis grožis, pasirodo, labiausiai reikalingas tuomet, kai kažkas pats pasiekia ribą, už kurios nebejaučia skausmo.
Lietus dar stipriau pliūptelėjo iš dangaus. Įkypos čiurkšlės šnypšdamos tiško į didžiulę balą, tyvuliuojančią priešaky.
— Ką gi, labai greitai jis bus su tavimi, mano meile, — sušnibždėjo Karlas perkreipęs lūpas. — Jis bus su tavimi, judu gulėsite drauge didžiajame žemės patale.
Kaip žemai ji galų gale puolė! „Aš važiuosiu pas jį! Supranti, aš važiuosiu pas jį! Nedrįsk laikyti manęs čia įkalintos! Jisai Romoje, ir aš važiuosiu pas jį!“ O jis jai atsakydavo: „Ak, brangioji, argi tu įstengtum bent batus ar šukas pati susirasti?“
— Ta-a-aip! Judu vėl būsite drauge, — šie žodžiai išsiveržė tarsi oras. — O tuomet, tuomet aš galėsiu kvėpuoti!
Jis užsimerkė, vildamasis, jog atmerkęs akis vėl išvys šitą grožį, sidabrinį saulės šviesos sprogimą ir aukso bokštus, dunksančius viršum žėrinčios mozaikos.
— Mirtis ištaisys visas mano praeities klaidas, mirtis padarys taip, kad daugiau nebebus jokio Tonijaus, kastrato Tonijaus, dainininko Tonijaus! — sušvokštė jis. — Mirties patale ji šaukėsi tavęs, supranti? Jinai tarė tavo vardą!
Jis vėl gurkštelėjo brendžio, pajuto malonų virpulį visame kūne ir apsilaižė lūpas, norėdamas ilgiau jausti skonį.
— Ir tu sužinosi, kaip aš už visa tai sumokėjau, kaip kankinausi, kaip brangiai man kainavo kiekviena akimirka, kurią atidaviau tau! O dabar jau nebeturiu ko tau atiduoti, mano pavainikis sūnau, nuolatinis, nenuramdomas mano varžove! Ir štai dabar tu mirsi, mirsi dėl to, kad aš galėčiau gyventi!
Vėjas plaikstė jo plaukus, degino veidą, skverbėsi per ploną surduto audinį, subrukdamas tarp kojų ilgus juodo apsiausto skvernus.
Bet netgi pasviręs į šoną, nuvydamas mirties kambario viziją, kurios pastarosiomis savaitėmis nepavykdavo nė akimirksniui atsikratyti, Karlas pastebėjo, jog tiesiai į jį per visą aikštę žingsniuoja — visiškai reali — gedulo drabužiais apsitaisiusios moters figūra, kurią jis jau ne sykį matė šiomis girtomis, priešiškumo sklidinomis, karčiomis dienomis čia gatvelėje, čia krantinėje, čia vėl gatvelėje.
Jis prisimerkė nukoręs galvą į šalį.
Jos sijonai taip pamažu plaukė viršum žvilgančio vandens, jog atrodė, tarytum ji juda ne raumenų dėka, o karštligiškos gedinčios sąmonės pastangomis.
— O tu esi viso šito dalis, brangioji, — sukuždėjo jis, mėgaudamasis savo paties balso skambesiu galvoje, nors niekas kitas nepastebėjo nei jo paties, nei atkimšto butelio rankoje. — Ar tu tai žinai? Tu viso šito dalis, bevarde, beveide, bet tokia daili būtybe! Lyg šiai vietai nepakaktų savo grožio, ji dar pagimdė tave, apsitaisiusią kaip mirtis, juodą kaip mirtis, amžinai besiartinančią prie manęs, tarsi mes būtume meilužiai, tu ir aš, mirtie...
Aikštė susiūbavo, bet vėl atsistojo savo vieton.
Ir tuomet brendis, vynas bei kančia, keistai susimaišę, atliko savo darbą: atėjo momentas, kai jis galėjo iškęsti viską. „Taip, Tonijui teks mirti, nes aš neturiu pasirinkimo, nes aš negaliu pasielgti kitaip! Ir tegul — jei reikia — šitai ištirpsta poezijoje, mano giedantis paukštužėli, mano dainininke, mano sūnau kastrate! Ilga mano ranka pasieks Romą, sugriebs tave už gerklės, ir tu nutilsi amžiams, užtat aš pagaliau galėsiu kvėpuoti!“
Po arkada šmėžavo jo bravai, niekada pernelyg neatsitolinantys.
Karlas panoro vėl nusišypsoti, pajusti šypseną savo veide. Taip skaisčiai žaižaruojanti aikštė tiesiog turi susprogti beformiu švytėjimu.
Tačiau jį jau slėgė kitas jausmas, kita vizija, kažkas, kas ištirpdė šį patrauklų malonumą, siūlantį jam skonį... ko? Kažin ko panašaus į begarsį riksmą iš pražiotos burnos.
Karlas išgėrė brendžio. Gal dėl visko kalta toji moteris arba judantys jos sijonai, jos šydas, vėjo prilipintas prie veido, sužadinantis keistą nežymią paniką, skatinančią gurkštelėti dar sykį ir dar?
Jinai ėjo artyn taip pat, kaip artinosi ir anksčiau!
Kas ji? Gal kurtizanė, Gavėnios proga apsirengusi juodai? Ji lėtai eina jo pusėn, ji artinasi! Rodos, iš visos aplinkui šmirinėjančios minios tos moters pasirinktas tikslas — būtent jis, ta-a-a-aip! Jinai jį persekioja, dėl to jau nebekyla abejonių. O kur jos tarnaitės? Gal slepiasi atokiau, kaip ir Karlo vyrukai?
Jam patiko įsivaizduoti, kad jinai jį persekioja. Taip, jinai jį persekioja. Iš po juodojo savo šydo ji matė jo šypseną. Ir mato jo šypseną dabar.
„Aš noriu šito, aš noriu viso šito! — jis net sugriežė dantimis. — Aš noriu šito, aš visai nenoriu kentėti, tik pasakyk man, tik pasakyk man, tik tegul jie man pasako, kad jis nebegyvas!“
Karlas plačiai atmerkė akis. O kai pamatė miglotą jos veido ovalą ir rankų judesius po plevenančiu vualiu, ji pasirodė jam esanti ne žmogiška būtybė, o kažin kokia šmėkla, pasiųsta sekti įkandin bei guosti.
Ūmai ji nusisuko, bet nesiliovė judėjusi. Reginys buvo toks įstabus, jog Karlas šiek tiek palenkęs galvą vėl prisimerkė, kad geriau matytų.