„Tad pasakyk dabar!“ Jis juokėsi, juokėsi: „Ne, brangioji, tūkstantį kartų ne! Aš negalėčiau padaryti nieko panašaus. Jis pats žengė šį neapgalvotą žingsnį.“ Ir tuomet jos veidas sušvelnėdavo, jinai juo patikėdavo, bent jau tą akimirką, kai būdavo jo glėbyje.
— ...Kam šitaip gedėti?
Kas taip pasakė?
Karlas skubiai atsigręžė ir pamatė dvi skubiai nutolstančias figūras: sunkūs ilgi patricijų drabužiai, balti perukai... Budrūs bei amžinai smerkiantys varžovai!
Frederikas buvo jau toli, labai toli, stebėjo iš arkados, o greta jo ir kiti. Keturi puikūs durklai, keturi raumenų kalnai — pakaktų apginti jį nuo bet ko, išskyrus beprotybę, išskyrus kartėlį, išskyrus jos mirtį, begalinius, klaikius metus be jos, begalinius metus...
Girtas ilgesys griūte užgriuvo. „Kaip aš jos geidžiau, savosios Marianos! Kaip nupasakoti tą jausmą?“ Net kai verkdavo ant jo rankų, net kai klykė, kad atiduotų butelį, net kai girtos akys žvelgdavo smerkiamai, o lūpos nuslysdavo į šalis atidengdamos akinamai baltus dantis! „Argi tu nematai, kad aš dabar su tavimi, — kalbėdavo jai. — Mudu drauge, o jie visi pasitraukė, ir jau niekada neįstengs mūsų išskirti, tu tokia pat graži kaip visuomet, ne, ne, nenusigręžk nuo manęs, pažvelk į mane, Mariana!“
Ir tik trumpai akimirkai tas neišvengiamas švelnumas, nuolankumas: „Aš žinau, tu negalėtum taip pasielgti, nuskriaustum bet ką, tiktai ne Tonijų! O jis laimingas, tiesa? Juk ne tu... ir jis laimingas.“
„Ne, mano mieloji, mano brangenybe, — atsakydavo jis. — Jis būtų mane apkaltinęs, jei būčiau tą padaręs. Juk savo akimis matei jo pasirašytus popierius. Ką jis laimėtų neapkaltindamas manęs?“
„Tik laiko, kol sugalvos, kaip mane nužudyti. Štai ką jis laimėjo. Ak, pirmiausia mano sūnūs, mano sūnūs Treskių giminei, o taip, viskas Treskių giminei, štai dėl ko jis nuslėpė tiesą, dainininkas Tonijus, fechtuotojas Tonijus, Tonijus iš Treskių giminės!“
Ar paskalos kada nors baigsis?
„Neapoliečiai, pasakysiu jums, siaubingai jo bijo, jie uoliai stengiasi jo nesupykdyti. Girdėjau, jisai įniršęs, kai jį įžeidęs tasai jaunas toskanietis, ir perrėžęs berniukui gerklę! O tos peštynės tavernoje, kai jis nužudė kitą berniuką? O-o, jis pavojingas — jis vienas iš pavojingiausių kastratų, pačių pavojingiausių...“
„O kur manoji kekšė juodais drabužiais? — ūmai pagalvojo Karlas. — Kur mano gražioji dama Mirtis, mano kurtizanė, taip narsiai viena vaikštinėjanti po aikštę? Galvok apie gyvą, užmiršk mirusią. Mirusią, mirusią, mirusią.
Taip, galvok apie gyvą kūną, šiltą kūną, slypintį po juodais apdarais. Kad tik tu būtum graži, kad tik būtum verta kiekvieno cechino29!“
Tuo tarpu milžiniška bala, nuo kurios paviršiaus vėjas nuvijo lietų, vėl virto nuostabiu veidrodžiu. Ir tame veidrodyje jis pamatė artėjančią figūrą tamsiais apdarais. Ne, jau stovinčią priešais.
Ak!
Karlas nusišypsojo žvelgdamas į jos atspindį vandenyje. „Taigi, narsioji, gundanti kekše juodais drabužiais, reikalai pasistūmėjo į priekį!“
Bet balsiai jam iš lūpų išsiveržė vienui vienas žodis:
— Gražuolė.
Ar ji tai pamatė?
„O jeigu aš nutrauksiu tavo skraistę? Tu neišdrįsi manęs mulkinti, tiesa? Ne, tu būsi graži! Ir dar pamaiva, lengvabūdė, turinti aštrų liežuvėlį! Derėsies bei koketuosi, ir visą laiką manysi, jog aš tavęs geidžiu. O juk visus tuos metus aš netroškau nieko, išskyrus vienintelę moterį, tiktai vieną gražią ir pamišusią moterį. Kuri sušuko: „Tonijau!“ — ir numirė ant mano rankų.“
Dabar gedulą dėvinti nepažįstamoji buvo taip arti, jog galėjo įžiūrėti išsiuvinėtą vualio kraštelį. Juodo šilko siūlai, nuostabios gėlės, juodo gintaro lašeliai.
Ir staiga po šydu kažkas subolavo. Nuogos jos rankos!
„Veidas, koks jos veidas? Nagi, atidenk veidą!“
Ji stovėjo ramiai ir gan toli, kur kas toliau, nei atrodė, kai žiūrėjo į jos atspindį baloje. „Juk ji tiesiog milžinė, o ne moteris! Ar taip tik atrodo? Tegu sau eina! Aš neisiu įkandin. Išgėriau per daug brendžio ir jaučiuosi pernelyg nelaimingas.“ Jis jau buvo pasirengęs kilstelėti ranką ir pakviesti Frederiką.
Bet moteris nenuėjo.
Rodos, jos galva po šydu grakščiai palinko į šoną. Visas ilgas jos kūnas tarytum krypo jo pusėn, ir miglotos, sentimentalios mintys staiga išsisklaidė.
— Taip, mieloji? — sušnibždėjo Karlas, tarsi iš taip toli ji galėtų išgirsti.
Bet tuo metu pro šalį ėjo kiti žmonės; keli vyrai tamsiais, vėjo plaikstomais apsiaustais atskyrė jį nuo nepažįstamosios to neįtardami, tačiau Karlas neatplėšė akių nuo vienišos, gundančios jos figūros, o moteris — Karlas jautė — žvelgė tiesiai į jį iš po savo gedulo šydo.
Ir kaip tik tuomet, kai jis staiga išsigando pamesiąs ją iš akių, pro tuo momentu priešais ją atsidūrusio žmogaus petį pamatė, kaip nepažįstamoji baltomis savo rankomis pakėlė vualį. Ir Karlas išvydo jos veidą.
Akimirksniui nustėro.
Ir tuomet jinai priėjo. Karlas žinojo nesąs toks girtas, kad regėtų haliucinacijas. Ji buvo graži! Ji buvo tokia pat graži, kaip ir viskas aplink, ir pati tai žinojo! Moteris ėjo artyn, tarsi jo paties iškviesta dvasia, ji turėjo neįtikėtiną manekeno veidą, lėlės, didumo sulig žmogumi.
Tasai veidas atrodė porcelianinis, tobulai baltas. O dar tos akys!
Dabar jau jisai ėjo jos pusėn, ir lietus sukosi sidabrinėje šviesoje, taigi jam teko prisimerkti, kad geriau ją įžiūrėtų, kai grįžtelėjusi per petį nepažįstamoji vėl parodė savo veidą. „Taip, paskui ją! Paskui ją!“
Dabar gražuolė narsiai, žavingai įžūliai kvietė jį paskui save!
Ak, buvo taip keista, taip malonu, jam taip šito reikėjo dabar, nes skausmas bent trumpam atsitraukdavo.
Moteris ėjo vis greičiau ir greičiau.
O pasiekusi priešais nusidriekusį kanalą atsisuko.
Vualis lėtai nusileido.
Bet ir puiku, atrodė be galo gundomai. Karlas ėmė ją vytis ir žengęs kelis žingsnius atsidūrė beveik šalia jos. Jos sijonai bemaž lietė vandenį. Jam atrodė, jog mato, kaip alsuojant pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.
— Įžūli tiek pat, kiek ir graži! — pratarė jai, nors ji vis dar buvo pernelyg toli ir negalėjo išgirsti. Moteris pasisuko ir mostelėjo gondoljerui.
Jis pastebėjo už nugaros susiburiančius savo žmones, o Frederiką einantį artyn.
Ir tuomet bėgte pasileido jai įkandin, sunkiai bei nerangiai žengė į valtį, kuri išsyk susiūbavo po juo ir tarsi įstūmė Karlą į uždarą kajutę, kur jau dingo moteris.
Atsilošęs ant sėdynės jis tuojau pat pajuto jos suknelės taftos prisilietimą.
Valtis pajudėjo. Tvokstelėjo kanalo dvokas. O priešais jį sėdėjo toji gražuolė nuostabiu apdaru, jisai girdėjo jos alsavimą.
Širdis daužėsi, upeliais žliaugė prakaitas. Štai pabėgimo kaina! Bet Karlas turėjo ją! Nors vos galėjo ją įžiūrėti; šviesa skverbėsi į kajutę pro užuolaidų plyšelį.
— Aš noriu tave matyti, — sušnibždėjo, stengdamasis nugalėti nemalonų maudulį krūtinėje, — aš noriu matyti...
— Ką jūs norite matyti? — sušnibždėjo ji.
Jos žemas kimokas balsas skambėjo be jokios baimės. Be to, ji buvo venecijietė, kaip jis ir tikėjosi!
Karlas nusijuokė! Ir atsisukęs į ją trūktelėjo į viršų vualį.
— Tavo veidą!
Jis užgriuvo ant jos ir uždengė jos burną savąja, įspausdamas moterį į pagalves. Ir išsyk pajuto, kaip įsitempė jos kūnas, nepažįstamoji kilstelėjo rankas, norėdama jį sulaikyti.