— O ką tu sau manei? — jis atsitiesė, apsilaižė lūpas ir pažvelgė tiesiai į prieblandoje švytinčias juodas jos akis. — Manei galinti su manimi žaisti?
Moteris žvelgė į jį nepaprastai keistu, nustebusiu žvilgsniu. Jos veide nesimatė nei koketiško pasipiktinimo, nei apsimestinio išgąsčio. Ji tiesiog žiūrėjo į jį tarytum jo pakerėta, tarsi tyrinėdama jį, kaip kad tyrinėtų kokį negyvą daiktą, ir dabar, prietemoje, nepažįstamoji jam atrodė gražesnė už visas kada nors matytas būtybes.
Neįtikėtinas grožis! Karlas laukė, kada visa tai baigsis, kada sulauks neišvengiamo nusivylimo ir pamatys neabejotinus jos trūkumus. Bet kol kas nepažįstamoji išliko tokia nuostabi, jog jam atrodė, tarytum pažinojo šį grožį visada, jog jis slypėjo mažoje sielos slaptavietėje, kur jis geidulingai bei begėdiškai kuždėjo meilės dievui: „Duok man tai, kaip tik tai, ir tai, būtent tai!“ Ir štai jinai prieš akis! Ir niekas šiame veide jam neatrodo svetima. Nei jos akys, tokios juodos, riestomis blakstienomis, nei stangri skruostų oda, nei didelė, gundanti, stebėtinai daili burna!
Karlas palietė jos odą. Ak! Atitraukė pirštus, o paskui perbraukė per juodus antakius, per skruostikaulius, per lūpas.
— Ar tau nešalta? — iškvėpė. — O dabar noriu, kad iš tikrųjų mane pabučiuotum!
Šie žodžiai nuskambėjo kaip išsprūdusi dejonė; suėmęs delnais jos veidą, jis prispaudė moterį prie sėdynės atlošo ir ėmė aistringai bučiuoti, akimirksniui atsiplėšdamas ir vėl bučiuodamas.
Atrodo, gražuolė dvejojo. Sekundėlei jam pasirodė, jog ji tarsi suakmenėjo, o paskui kupina ryžto, kuris jį pralinksmino, atsidavė bučiniui: jos lūpos prasivėrė, kūnas suglebo, ir tuomet jis — nepaisant girtumo — pajuto pirmąjį krustelėjimą tarp kojų.
Ir nusijuokė.
Atsilošė ant pagalvių. Pro užuolaidėles šmėsčiojo blausūs šviesos žybsniai. O jos veidas atrodė pernelyg baltas, net nežmogiškas. Tačiau ji buvo žmogus. Taip, taip, tuo jis jau įsitikino!
— Jūsų kaina, senjora? — Karlas atsisuko į ją ir atsidūrė taip arti, jog balti pripudruoti plaukai pakuteno veidą. Moteris pažvelgė į jį bemaž paliesdama blakstienomis. — Ko jums reikia, ko jūs norite?
— O ko norite jūs? — nuskambėjo tas pats gilus, šiek tiek kimus balsas. Nuo šio garso Karlas pajuto spazmą gerklėje.
— Tu žinai, ką aš turiu omenyje, mieloji... — sumurkė jis. — Kiek tau sumokėti už malonumą nurengti tave? Toks grožis reikalauja atlygio, — ir jis švelniai palietė lūpomis moters skruostą.
Bet toji kilstelėjo ranką.
— Jūs veltui švaistote tai, kuo galėtumėte ilgai mėgautis, — atsakė. — O iš jūsų aš nepaimsiu nieko.
Juodu buvo kambaryje.
Iš pradžių ilgai kopė laiptais — vis aukštyn, aukštyn drėgnomis pakopomis, ir jam tai nepatiko. Tokia apleista vieta! Aplinkui šmirinėjo žiurkės, Karlas net girdėjo jas cypsint. Visa tai tapo nesvarbu: paslaptingoji gražuolė pagirdė jį tokiu aistringu bučiniu, ir jos oda buvo tokia, tokia oda, už kokią galėjai nužudyti!
O dabar juodu buvo kambaryje.
Jinai vis vertė Karlą valgyti, o vynas po brendžio atrodė panašus į vandenį.
Šis namas jam buvo nepažįstamas.
Patį rajoną žinojo, ir aplinkinius namus, pilnus šiltų mažų miegamųjų bei kurtizanių, kurios jam visai patiko. Bet šitas namas...
Žvakės spigino į akis. Ant stalo stovėjo atšalę valgiai, o atokiau matėsi lova, gan nerūpestingai pridengta auksu ataustomis užuolaidomis. Nuo židinyje liepsnojančios ugnies pasidarė nepakenčiamai karšta.
— Pernelyg karšta, — pastebėjo Karlas.
Moteris uždarė visas langines. Kai kas šiame kambaryje jam kėlė nerimą: per daug voratinklių palubėje, aplinkui tokia drėgmė, drėgmė ir puvėsių kvapas.
O greta prabanga: taurės, sidabrinis dubuo... Visa tai panėšėjo į teatro dekoracijas: kai prieini pernelyg arti scenos, staiga pamatai gegnes ir užkulisius.
Tačiau dar kažkas jam kėlė nerimą, kažkas ypatingo. Kas gi? Ogi... jos rankos.
— Dieve, jos tokios didelės... — sušnibždėjo Karlas. Nuosavo balso garsas bei ilgėliausių baltų pirštų vaizdas privertė suakmenėti, nors tuo pat metu jis miglotai nerimavo, ypač dėl šiandieninių atminties spragų.
Ką ji pasakė? Negalėjo prisiminti, kaip juodu išlipo iš gondolos.
— Per karšta? — paklausė moteris. Tuo pačiu kimiu kuždesiu, kuris kėlė norą paliesti jos gerklę.
Tuo momentu Karlui vėl prašviesėjo akyse, ir jis pirmą kartą išvydo visą nepažįstamąją. Ne rankas, o ją visą. Jeigu ir buvo koks nors kitas momentas, kai matė ją visu ūgiu, negalėjo šito prisiminti. Ir tuomet pagalvojo, veikiausiai tiesiog iš įpročio, jog jo žmonės, be abejo, sukiojasi netoliese.
Bet jinai buvo tokia nuostabi!.. Kilstelėjęs taurę, Karlas žvelgė į miglotą gražuolės siluetą, tankiai mirksėdamas ir stengdamasis įveikti girtą svaigulį. Burgundiškasis buvo malonaus skonio, bet per silpnas.
— Neprieštarauji, mieloji? — paklausė atkimšdamas gertuvę.
— Jūs jau nebe pirmą kartą klausiate, — nusišypsojo toji. Jos balsas panėšėjo į alsavimą. Ir argi kada nors bent viena pažinota moteris turėjo tokį balsą?
Ji dėvėjo prancūzišką peruką. Nepriekaištingos baltos garbanos, nusagstytos mažučiais perlais, bangomis krito jai ant pečių. Ir dar ji buvo tokia jauna! Kur kas jaunesnė, nei pamanė gondoloje, kur ji atrodė čia apskritai neturinti amžiaus, čia visai sena. Be to, ji akivaizdžiai gimusi Venecijoje. Nė pats nežinojo kodėl, bet tuo nė kiek neabejojo.
— Dar visai vaikelis, — švelniai ištarė Karlas.
Ūmai jo galva staigiai linktelėjo į priekį, ir jis suprato, kaip smarkiai įkaušo. Stengdamasis išsaugoti orumą, atsitiesė. Gražuolės lūpos buvo ne tamsiai rožinės, ne šviesiai rožinės, o kažin kokios sodresnės, natūralios spalvos. Ne, nepridažytos. Gondoloje jis paragavo šių lūpų, pajuto jų skonį bei kvapą. Nepažįstamoji buvo nepaprastai daili. Ypač traukė jos akys, kurios žvelgė į jį neatsiplėšdamos.
O jos suknutė ir išsiuvinėta juosta, aptempusi iškirptės kraštą! Išsyk apėmė noras kyštelėti tenai ranką, perplėšti juostą bei išleisti krūtis laisvėn.
— Kodėl laukei tiek metų, kodėl anksčiau neatėjai pas mane?! — žaismingai nusijuokė jis.
Tačiau jos veidas netikėtai persimainė.
Ji visa tarytum nusipurtė. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad Karlas suabejojo, ar tik nebus pasivaidenę. O dabar atsilošusi kėdėje gražuolė plačiai nusišypsojo ir šiek tiek primerkė akis.
— Atrodo, laikas pats tinkamiausias, — atsakė ji.
— Taigi tinkamiausias, — it aidas atsiliepė jis.
„Ak, jei tu žinotum, jei tik tu žinotum!“ Kaskart laikydamas glėbyje moterį, Karlas įsivaizduodavo glamonėjąs savo žmoną, kiekvieną kartą savo žmoną jis vis tvirčiau bei tvirčiau spaudė prie savęs, o paskui ateidavo šiurpus momentas, ir jis pamatydavo laikąs ne Marianą, o tiesiog nieką, tiesiog kažką... kaip kad ir ši... kaip ši kekšė.
Geriau negalvoti dabar apie visa tai. Geriau apie nieką negalvoti.
Karlas ištiesė ranką ir pastatė liepsnojančią žvakę sau iš dešinės.
— Kad tave geriau matyčiau, vaikeli, — ironiškai pamėgdžiojo prancūzišką pasaką.
Paskui nusijuokęs atrėmė galvą į aukštą sunkaus ąžuolinio krėslo atlošą.
Bet kai moteris pasilenkė į priekį, pasirėmė alkūnėmis į stalą ir priartino veidą prie šviesos, jis ūmai pasijuto sukrėstas. Užėmė kvapą, Karlas sustingo šiek tiek kilstelėdamas pečius.
— Ar aš jus gąsdinu? — sušnibždėjo nepažįstamoji.
Karlas neatsakė. Buvo kvaila jos bijoti! Bet jis pajuto viduje užverdantį įniršį, prisiminė, jog jo laukia neišvengiamas nusivylimas, kai galų gale išryškės paslaptinga veido išraiška maskuojamas koketavimas, o galbūt ir vulgarumas, ir, savaime suprantama, godumas. Jis pajuto košmarišką nuovargį. Pasijuto išsekęs. O tasai kambarys toks ankštas... Jis įsivaizdavo, kaip atsigula į savo lovą, įsivaizdavo Marianą, gulinčią greta... O paskui lėtai, karčiai pagalvojo: „Ji kape.“