Ir apskritai jis pernelyg girtas tokiems dalykams. Baiminosi, jog tuoj susivems. Be to, visiškai aiškiai žinojo nepatirsiąs pilno malonumo.
— Bet kodėl jūs toks liūdnas? — paklausė kambario šeimininkė murkiančiu balsu.
Jam pasirodė, jog moteris iš tiesų nori išgirsti atsakymą. Ir dar joje slypėjo kažin koks valdingumas... Tačiau kas tai? Negailestingumo bei grožio derinys. Nepažįstamoji išties galėjo jį priversti... Bet juk iš pradžių jis visuomet taip galvodavo, o kuo viskas pasibaigdavo? Grumtynės ant paklodės, paskui — jo žiaurumo protrūkis, nors ir ganėtinai silpnas, o tada neišvengiamos derybos bei kartais grasinimai. Taip, jis pernelyg girtas tokiems dalykams, pernelyg apsvaigęs.
— Aš turiu eiti, — pratarė Karlas vos judindamas lūpas.
Dabar derėtų išsiimti piniginę, jei tik ją turėtų. Apsiaustas! Kur dingo jo apsiaustas? A, štai jis, ant grindų. Gražuolė būtų visiška kvaiša, jei sumanytų jį apvogti. Ir ji puikiai tą žino.
Moters veidas jam atrodė... pernelyg didelis. Nenatūraliai didelis. Tačiau juodos, viena nuo kitos nutolusios akys buvo tiesiog neįtikėtinos. Jis žvelgė į gražuolės pirštus, kuriais ši suko garbanėles prie smilkinių, dailią kaktą, nepriekaištingai kylančią iki brangaus prancūziško peruko. Tačiau jokia moteris neturi tokių didžiulių rankų. O dar tos akys! Ūmai Karlui suribuliavo akyse, ir jis nebesuvokė, kur esąs. Prisiminė, jog lygiai tą patį patyrė gondoloje, ir ši būsena neturėjo nieko bendro su vandeniu. Ar turėjo?
Atrodė, jog kambarys juda, tarsi juodu vis dar sėdėtų ankštoje valtyje.
— Aš turiu... eiti. Man reikia atsigulti.
Ir tuomet jis pamatė, kaip moteris atsistoja.
Stojasi, stojasi ir stojasi.
— Bet tai neįmanoma, — sumurmėjo Karlas.
— Kas neįmanoma? — sukuždėjo jinai.
Gražuolė atsistojo šalia, jis traukė į save jos aromatą, ne tiek prancūziškų kvepalų kvapą, o jos pačios gaivą, jos saldumą, jos jaunystę. Gražuolė kažką laikė rankose; kažką panašaus į didelę kilpą iš... iš odos. Diržą su sagtimi.
— Neįmanoma, kad tu... būtum tokia aukšta, — atsakė Karlas.
O ji pakėlė kilpą jam virš galvos.
— Jūs tik dabar pastebėjote? — paklausė šypsodamasi.
„Velniškai daili!“
Tuo momentu atrodė, jog gali ją įsimylėti, įsivaizduoti tai, pamilti šią moterį. Dingojosi, tarytum joje esama kažko... Ne nuspėjamas paslaptingumas ir neišvengiamas vulgarumas, o kažin koks begalę kartų stipresnis įnirtis...
— Bet ką tu darai? — nusistebėjo jis. — Kas čia... tavo rankose?
Tos rankos visai nepanėšėjo į žmogaus rankas.
Moteris užmetė ant jo odinę kilpą. „Kaip keistai ji elgiasi!“ Karlas pažvelgė žemyn ir pamatė, jog kilpa suveržė jam krūtinę bei rankas.
— Ką tu padarei? — vėl paklausė Karlas.
O paskui, pamėginęs pajudėti, suprato.
Ji užmetė kilpą ir ant kėdės atlošo, ir užveržė taip stipriai, jog jis negalėjo pasilenkti į priekį, o rankas įstengė pakelti tik iki alkūnių. Visa tai buvo neapsakomai keista!
— Ne! — pratarė jis šypsodamasis. Paskui staigiai sulenkė rankas per alkūnes, kilstelėjo į viršų ir vos neišlaistė brendžio iš gertuvės. Tada ūmai kryptelėjo į priekį.
Pajudėti pasirodė besą neįmanoma. Didžiulis, sunkus krėslas nė nekrustelėjo.
— Ne! — pakartojo vėl. Jo šypsena tapo šalta. — Man taip nepatinka, — ir, tarsi auklėdamas mažą vaiką, švelniai papurtė galvą.
Tačiau moteris užėjo jam už nugaros, taigi jis nebegalėjo jos matyti. Pamėginęs ištempti diržą dešine ranka suprato, kad kilpa užveržta pernelyg stipriai.
Tada sukryžiavęs rankas jis sugriebė diržą pirštais. Brendis apvirto ant stalo. Slapi pirštai slydo diržo oda. Kažkas tvirtai laikė diržą už nugaros.
Keistoji moteris pasirodė prie jo dešinio peties.
— Taigi jums nepatinka? — paklausė ji.
Karlas vėl pažvelgė į ją šaltai šypsodamasis. Kai šis kvailiojimas baigsis, privers ją kaip reikiant sumokėti. Kai nuplėš jai drabužius ir užspaus burną ranka, ji atsidurs visiškoje jo valioje. Nieko itin žiauraus, šiaip, nedidelė pamoka. Jis jau įsivaizdavo, kaip užkiša pirštus už šios plačios išsiuvinėtos juostos bei perplėšia ją.
— Nagi, nusek visa tai, brangioji, — tyliu lediniu ir įsakmiu tonu paliepė jis. — Nusek nuo manęs visa tai, vikriau!
Jinai stovėjo šalia nuleidusi rankas išilgai kūno, o Karlas žvelgė į gigantišką plaštaką, neįtikėtinai ilgus pirštus, plonus bei baltus, ant kurių netgi žiedai atrodė pernelyg dideli: rubinai ir smaragdai. Šita moteris anaiptol nebuvo vargšė! Rubinai, smaragdai bei perlai plaukuose!
Netikėtai atkišęs į priekį dešinę ranką, Karlas sugriebė gražuolę už riešo ir prisitraukė ant kelių.
— Man visa tai nepatinka, — šnipštelėjo jai į ausį. — Ir aš įkąsiu tau į dailų kakliuką, jei dabar pat neištiesi rankos bei neatsegsi sagties.
— Ak, nejaugi jūs taip pasielgsite? Nejaugi? — paklausė moteris be menkiausios baimės.
Tuo tarpu jam kažkas darėsi. Kai žvelgė į ją, į tobulą jos veidą, sąmonė prašviesėjo, tačiau kūną dar kaustė girtas silpnumas. Priešakinėje kaktos dalyje telkėsi skausmas. Diržas taip stipriai suveržė rankas, jog kaire jis veikiausiai negalėtų pasiekti moters kaklo. Tačiau, jei prireiktų, akimoju sulaužytų jai ranką bei pargriautų ant grindų. Ir tuomet viskas baigtųsi. Bet Karlas buvo pernelyg girtas. Jam apskritai nereikėjo čionai ateiti.
— Nusek diržą! — įsakė dar kartą. — Mikliau!
Nepažįstamoji neatsiliepdama žvelgė tiesiai į jį. Ir staiga jis pajuto, jog ji kažkaip suglebo bei subruzdo jam ant kelių. Ir tuo pačiu momentu pastebėjo, kad juodos jos akys pačiame centre nežymiai švyti mėlynai. Artėjantis jos veidas užstojo Karlui šviesą. Ji buvo taip arti, jog juto jos alsavimą — tokį gaivų ir tyrą, kad vėl ėmė jos geisti, kaip užsigeistų net tuomet, jei ji būtų neišvaizdi, vien dėl jos jaunystės.
Tą akimirką jam reikėjo kūno. Jos lūpos palietė Karlo lūpas, ir jis netikėtai atsimerkė bei nejučia paleido nepažįstamosios riešą. Tačiau toji nepajudėjo iš vietos. O užsitęsęs bučinys sukrėtė jį, sužadino tokį stiprų geismą, jog, atrodė, tą akimirką nebuvo nieko svarbesnio.
Jis atsitraukė nuo jos ir palietė galva krėslo atlošą.
— Nurišk diržą, — ištarė tyliai, švelniai. — Nagi, aš noriu tavęs! Aš tavęs geidžiu... — pakartojo pašnibždomis. — Kodėl mane provokuoji, kvaila moterie?
— Bet aš ne moteris, — sukuždėjo ji kaip tik tuo momentu, kai jis uždengė jai burną bučiniu.
— Hm-m-m-m... — Karlas šiek tiek suraukė kaktą. Kvailame jos pokšte slypėjo prieštaravimas, klaikus prieštaravimas. O jo pasimėgavimas buvo tingus, kovojantis su svaiguliu, taigi jis tik miglotai suvokė, jog nepažįstamoji perkėlė jo rankas ant krėslo ranktūrių ir prispaudė delnais. Švelniai, žaismingai, kankindama jį kiekvienu judesiu ir labai, labai keistai...
— Ne moteris? — jos oda atrodė kažin kokia nežemiška, tokia saldi, minkšta ir kartu ne... — Tuomet kas tu? — sukuždėjo jis nusišypsodamas, nenutraukdamas bučinio, — jeigu ne moteris?
— Aš esu Tonijus, — iškvėpė ji jam į burną. — Jūsų sūnus.
— Tonijus.
Karlas atsimerkė ir dar nesuvokus ištartų žodžių prasmės kūnu perbėgo košmariški, karštligiški traukuliai, galvoje suūžė, rankos trūktelėjo, mėgindamos kartu ir nublokšti moterį, ir sulaikyti, ir sugriebti, ir numesti. Iš gerklės išsiveržė laukinis riksmas.