O gražuolės jau nebebuvo ant kelių. Ji stovėjo priešais, tiksliau — dunksojo priešais ir žvelgė į jį; tą akimirką Karlas suprato viską, suvokė visą šį maskaradą, supaisė, kas vyksta, bei pakvaišo.
Jo pėdos slidinėjo ir daužėsi į grindis, rankos mėgino ištrūkti iš diržo kilpos, galva maskatavo į šalis.
— Frederikai! — baubė jis. — Frederikai! — riaumojo ir toliau įnirtingai blaškydamasis, stengdamasis ištrūkti, riaumojo be žodžių, bergždžiai kojomis talžydamas akmenines grindis.
O paskui staiga, visiškai netikėtai, tarsi akimoju supratęs, kad krėslas nejuda, kad jis bejėgis, kad negali ničnieko padaryti, nutilo ir sustingo.
O jinai žvelgė į jį iš viršaus į apačią bei šypsojosi.
Palenkęs galvą į šalį jis atsišliejo į krėslo atlošą. Išplėstos jo akys varstė ją, o ji juokėsi žemu, paslaptingu juoku, tokiu pat kimiu bei jausmingu, kaip ir anksčiau skambėjęs jos balsas.
— Gal norėtumėte dar kartą mane pabučiuoti, tėve? — sušnibždėjo ji, o dailiame, nepriekaištingame veide tą akimirką sustingo neįtikėtinai miela, nerūpestinga šypsena.
Karlas spjovė į ją.
Sukandęs dantis, ištiesęs rankas, mėgindamas sugriebti ją išskėstais pirštais, spjovė dar kartą.
O paskui atšlijo atgal virpėdamas, dar labiau nukardamas galvą į šoną: viskas jam staiga pasidarė absoliučiai aišku, o sumanyto ir įgyvendinto plano tobulumas jį pribloškė.
Scena, nesibaigiančios šnekos apie jo grožį ir meistriškai kuriamas iliuzijas, apie tai, jog rampos šviesoje jis atrodo lyg moters įsikūnijimas, o dar tos rankos, tos klaikios, košmariškos rankos, bei toji oda!
Karlas pajuto gerkle kylantį šleikštulį. Sukandęs dantis įtempė visą valią, kad nepasiduotų panikai ir neleistų jai pasimėgauti jo pažeminimu.
Tačiau liautis riaumojęs bei dejavęs — riaumojęs bei dejavęs pro sukąstus dantis — jis neįstengė.
Jinai! Karlas užsimerkė krūpčiodamas. Jį pykino. Jis nurijo šleikštulį ir ėmė tirtėti dar smarkiau. O kai atsimerkė, priešais jį stovėjo Tonijus, žinoma, Tonijus, laikantis rankose didžiulį prancūzišką, perlais nusagstytą baltų plaukų peruką.
Šypsena dingo iš jo veido. Stikliniame išplėstų akių žvilgsnyje atsispindėjo panieka.
Vaikinas tarsi šarvus nusimetė juodą korsetą. Nusirišo sijonus, ir šie nukrito ant grindų. Ir štai, vienais sulamdytais baltais marškiniais bei bridžiais, drėgnais susitaršiusiais plaukais, priešais Karlą stojo gigantiškas, pavojingas lyg plėšrūnas vyras. Už diržo kyšojo durklas brangakmeniais inkrustuotu kotu. Žengtelėjęs iš taftos krūvos, sumestos ant grindų, jis paėmė durklą į ranką — ilgą savo ranką.
Karlas vėl nuslopino šleikštulį. Burnoje jautėsi pasibjaurėtinas skonis. Tyla tvyrojo tarp judviejų tarytum plonytės vielos vibracija.
Juodu ilgai žvelgė vienas į kitą — demonas ledinėmis akimis, angelo veidu, ir jis, Karlas, tyliai, kvailai prunkštelėjęs.
Jis apsilaižė lūpas. Perdžiūvusias, rūgštokas. Ant suskeldėjusios apatinės lūpos sukepė kraujas.
— Mano žmonės... — pratarė jis.
— ...pernelyg toli ir jūsų neišgirs.
— Ateis...
— ...dar labai labai negreitai.
Ir Karlas vėl prisiminė — nors ir gan miglotai — laiptus, kylančius vis aukštyn, aukštyn. Tuomet dar pasakė jai: „Girdžiu kažkur tekantį vandenį. Gal prasiveržė kanalas...“ Jis užuodė kanalo smarvę. O ji, toji būtybė, pabaisa, tasai demonas, atsakė jam: „Nesvarbu. Čia nėra nė gyvos dvasios...“
Nieko, visame name nė vienos gyvos dvasios, kuri galėtų jį išgirsti. Nieko visame didžiuliame apgriuvusiame sename name.
O čia, šiame kambaryje, kur liepsnoja židinys, jis tuomet priėjo prie lango įkvėpti oro, ir savo akimis pamatė ne gatvę, kurioje stovi ir laukia jo žmonės, o tamsų vidinio kiemo šulinį, smingantį per keturis aukštus žemyn! Juodu vieni atsidūrė pačiame šio namo viduryje, ir Tonijus žingsnis po žingsnio leido jam visa tai suprasti!
Ak, visas šis sumanymas buvo pernelyg tobulas, pernelyg gudrus!
Prakaitas žliaugė kūnu. „Ir prieš šį padarą aš pasiunčiau tik porą primityvių galvažudžių!“ Prakaitas sruvo nugara bei po pažastimis. Karlas pajuto, kokie drėgni ir slidūs pasidarė delnai, kai suspaudė bei atgniaužė kumščius, vėl grumdamasis su panika, primygtiniu poreikiu priešintis, nors ąžuolinis krėslas nepasislinko nė per colį.
O juk kiek kartų perspėjo Frederiką netrukdyti, kai jis su moterimi! Kiek sykių uždraudė ištempti jį iš lovos!
Pastatymas išties puikus, tik deja, čia ne opera. O jis dar sakė: „Juk jisai apgailėtinas kastratas! Jie gali jį pasmaugti plikomis rankomis!“
Karlas pamatė, kaip Tonijus atsisėdo prie stalo veidu į jį. Marškinių apykaklė atrišta, šviesa mirguliavo ant skruostikaulių, ir kiekvienas šiurpiai grakštus judesys priminė gigantiškos katės, panteros judesius.
Karlas pajuto užverdančią neapykantą, pavojingą neapykantą, nukreiptą į šį veidą, tobulą veidą, į kiekvieną atsiveriančią smulkmeną, į viską, ką visuomet žinojo ir taip skausmingai troško sužinoti apie dainininką Tonijų, apie Tonijų — raganą rampos šviesoje, jauną bei nuostabų Tonijų, garsųjį Tonijų. Kūdikį, užaugintą Andrea, palaimintą, apgaubtą atlaidumo, po tuo pačiu stogu, tais pačiais metais, kai jis nesitvėrė įniršiu Stambule, Tonijų, turėjusį viską, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio nė akimirksniui negali pasislėpti, Tonijų, Tonijų, Tonijų, kurio vardą ji išrėkė net mirties patale. Tonijų, kurio rankose jis dabar atsidūrė, tapo bejėgiu belaisviu, nepaisant peilio ir ilgų, silpnų kastrato galūnių, nepaisant visų bravų bei apsaugos priemonių.
Jeigu jis nebūtų šiurpiai, klaikiai užriaumojęs, toji neapykanta būtų išvariusi jį iš proto.
Bet jis galvojo, galvojo. Jo žmonėms reikėjo laiko. Laiko suprasti, kad namas tuščias, kad viduje pernelyg tamsu. Laiko, jog pradėtų nerimauti.
— Kodėl tu manęs nenužudei? — paklausė Karlas ir staigiai įtempė raumenis, tikrindamas diržo tvirtumą, rankomis kabindamasis už oro. — Kodėl nepadarei to gondoloje? Kodėl nenužudei manę-ę-ęs?
— Greitai, slapta? — pasigirdo pažįstamas kimus kuždesys. — Be jokio paaiškinimo? Taip, kaip jūsų žmonės ketino nužudyti mane Romoje?
Karlas prisimerkė.
Laiko, jam reikia laimėti laiko. Frederikas uoste užuodžia pavojų. Jis supras, jog kažkas ne taip. Juk, žinoma, jis kažkur netoliese, kažkur šalia šio namo.
— Noriu vyno, — pratarė Karlas.
Jo akys nukrypo į stalą, į mėson įbestą peilį kauliniu kotu, kurio pasiekti niekaip negalėjo, į taures ir ant šono gulinčią brendžio gertuvę.
— Noriu vyno! — pareikalavo garsiau. — Kad tu prasmegtum, bet jeigu jau neužmušei manęs gondoloje, tuomet duok man vyno!
Tonijus tiriamai žvelgė į jį, tarsi turėtų savo žinioje visą pasaulio laiką.
O paskui neįtikėtinai ilga ranka pastūmėjo taurę Karlui.
— Prašau, tėve, — ištarė.
Karlas pakėlė taurę, bet norint gurkštelėti, teko pasilenkti. Siurbtelėjęs į burną vyno jis praskalavo burną, nuplaudamas šlykštų skonį, o kai vėl pakėlė akis, galva taip stipriai apsvaigo, jog vėl nusviro į šoną.
Jis ištuštino taurę.
— Duok dar, — pareikalavo.
Peilis buvo per toli. Net jei pavyktų kaip nors prisitraukti stalą, dar sunkesnį už krėslą, kuriame sėdėjo surištas ir bejėgis, jis nieku gyvu nesuspėtų laiku sugriebti peilio.
Tonijus pakėlė butelį.
Frederikas supras, kad susiklostė nenumatytos aplinkybės. Jis prieis prie durų. Durys. Durys.
Kopdamas laiptais priešais gražuolę, Karlas girdėjo name nuaidėjusį triukšmu tarsi patrankos dundėjimą. Tuomet dingtelėjo mintis, kad moteris negalėtų taip lengvai užstumti skląsčio, kaip kad pavyko jai.
Tačiau jo žmonėms ir toks skląstis nesukliudys.