— Kodėl tu to nepadarei? — vėl paklausė jis. — Kodėl nenužudei manęs anksčiau?
— Todėl, kad norėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Tonijus taip tyliai, jog jo žodžiai panėšėjo į kuždesį. — Aš norėjau sužinoti... kodėl jūs mėginote mane nužudyti. — Iki tol bejausmis jo veidas dabar raustelėjo. — Kodėl pasiuntėte į Romą samdomus žudikus, nors per ketverius metus nė trupučio jums nepakenkiau ir nieko jūsų neprašiau? Gal mano motina sulaikydavo jūsų ranką?
— Tu žinai, kodėl aš juos pasiunčiau! — pareiškė Karlas. — Kiek dar ketinai laukti prieš prisikasdamas iki manęs? — Jis pajuto, kaip užsiplieskė ir išrasojo veidas, apsilaižė sūrias lūpas. — Visi tavo veiksmai bylojo, kad atvažiuosi! Tu paprašei atsiųsti tėvo špagas, galybę laiko praleisdavai fechtavimo salonuose, Neapolyje sugebėjai papjauti eunuchą, o kažkokį jauną vyruką iš Toskanos privertei sprukti. Visi tavęs bijojo!
O tavo bičiuliai! Galingi bičiuliai, apie kuriuos man be paliovos visi pasakojo. Lamberti, kardinolas Kalvinas, di Stefanas iš Florencijos... O paskui scenoje tu išdrįsai pasinaudoti mano vardu. Juk čia buvo man į veidą sviesta pirštinė! Tu sąmoningai gyvenai taip, tarsi tyčiotumeisi iš manęs. Tau taip gyvenant, durklo smaigalys vis artėjo ir artėjo prie mano gerklės!
Jis atsilošė krėsle. Krūtinę draskė skausmas, bet vis dėlto jautė didžiulį palengvėjimą. Kaip puiku, ak, kaip puiku buvo pagaliau išsakyti visa tai balsu, jausti, kaip žodžiai veržiasi nevaldomu nuodų bei karščio srautu.
— O tu manei, kad pulsiu viską neigti? — liepsnojančiu žvilgsniu jis stebeilijo į priešais patylom sėdinčią figūrą, į ilgas baltas rankas, klaikius pirštus, žaidžiančius su kauliniu ilgo peilio kotu. — Kadaise palikau tau gyvybę manydamas, jog suspaudęs ją tarp kojų paspruksi kuo toliausi. Bet tu pavertei mane kvailiu. Dieve, nepasitaikė nė vienos dienos, kad negirdėčiau apie tave, nebūčiau priverstas kalbėti apie tave, neigti tą, neigti aną, prisiekinėti esąs nekaltas, lieti netikras ašaras, pliurpti visokias banalybes, įteikinėti atstatydinimo prašymus, meluoti, meluoti be galo. Tu pavertei mane kvailiu, be to, be galo sentimentaliu kvailiu, bijančiu pralieti tavo kraują!
— Ak, tėve, prikąskite liežuvį! — pasigirdo nustebinto Tonijaus kuždesys. — Ne itin išmintingai elgiatės!
Karlas nusijuokė nelinksmu, sausu juoku, nuo kurio skaudžiai nudiegė smilkinius.
Pats to nepastebėdamas, jis vienu mauku išgėrė vyną ir pamėgino pasiekti butelį. Tas ūmai pats palinko, ir skystis išbėgo į taurę.
— Neišmintingai elgiuosi? — jis tebesijuokė. — O tu nori, kad aš viską neigčiau? Arba svajoji išgirsti maldavimą pasigailėti? Ką gi, tada tau teks gerokai nusivilti! Greičiau trauk savo špagą, įžymiąją špagą, kurią tikriausiai turi čia kažkur paslėpęs, ir panaudok ją pagal paskirtį. Praliek savo tėvo kraują! Parodyk man, jog nesugebi pasielgti gailestingai, kaip kad aš pasielgiau su tavimi!
Vienam akimirksniui dideli burgundiškojo gurkšniai jį atvėsino, nuplaudami skausmą ir sausą juoką, tarsi nusitempiantį drauge žodžius.
Jis norėjo ranka nusibraukti lūpas bei siuto, negalėdamas to padaryti.
Ir dėl to, kad negalėjo nusivalyti lūpų, vėl supanikavo, pajuto stiprų — bei neįgyvendinamą — norą ištrūkti iš šių spąstų.
— Aš nenorėjau siųsti tų žmonių į Romą! — išrėkė jis. — Bet aš neturėjau pasirinkimo! Jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu būčiau išgirdęs, jog tu užaugai ramus, drovus, nuolankus, bijantis savo paties šešėlio! Pažinojau daug tokių eunuchų. Toks, pavyzdžiui, buvo tasai apgailėtinas senis Bepas, kuris pasikorė savo celėje išsyk po tavo išvykimo. Toks ir tasai tylenis Alesandras. Nepaisant įžūlumo, nepasižymintis nė menkiausia dvasios stiprybe. Argi gali bijoti tokių kastratų? Bet tu! Tavo atveju šis mechanizmas nesuveikė! Tu buvai pernelyg stiprus, pernelyg gražus, pernelyg kilmingas! O galbūt buvai tiesiog pernelyg suaugęs? Gandai apie tave nesiliovė. Žinai, kartais man atrodydavo, kad tu guli su manimi ant vienos pagalvės, gyveni ir kvėpuoji po mano stogu! Ką man beliko daryti? Pasakyk! Aš neturėjau pasirinkimo!
Pro žvakių skleidžiamų dūmų uždangą jis matė Tonijaus veide tą pačią nuostabą, bet kartu sūnaus veidas tapo labiau susimąstęs ir bemaž liūdnas.
— Ak jūs neturėjote pasirinkimo! — karčiai sušnibždėjo Tonijus. — O kodėl jūs nesumanėte tiesiog atvažiuoti į Romą? Kodėl mudu negalėjome susitikti taip, kaip susitikome dabar, ir aptarti to, ką aptarinėjame dabar?
— Susitikti? Aptarti? — pakartojo Karlas paniekos kupinu balsu. — Ir kuo gi visa tai būtų pasibaigę? Mano maldavimu atleisti už tai, kad paverčiau tave kastratu? — jis nusijuokė. — Argi neprisimeni, kaip vis meldžiau tavęs nusileisti man, paklusti? Tavęs, savo pavainikio sūnaus! O tu atsisakei. Tu pats nulėmei savo likimą. Tu taip nusprendei, ne aš!
— Vargu ar pats tuo tikite, — sušnibždėjo Tonijus.
— Aš neturėjau pasirinkimo! — užriaumojo Karlas. — Sakau tau dar kartą: aš neturėjau pasirinkimo. Velniop žmones, kuriuos pasiunčiau į Romą, niekai. Kur kas geriau tai, kad jie pastūmėjo tave apsispręsti įvykdyti savo misiją ir atvykti čionai. Ir tu tą žinai. Kartoju tau: aš neturėjau pasirinkimo!
Jo žvilgsnis apsiblausė. Bet jis vis tiek matė, koks dailus to velniško padaro veidas, ir — kokia ironija — toks jaunas. Jaunystė, jaunystė, štai ką jis labiausiai apraudojo!
Tačiau taurė vėl buvo tuščia. Vynas varvėjo per smakrą. Jis ištiesė ranką link butelio.
— Susitikti su tavimi, aptarti... — Karlas atsiduso. Jo krūtinė kilnojosi, akys buvo primerktos.
Jis menkai tesuprato, ką daro, ką kalba. Jo žvilgsnis klaidžiojo po tolimas, vorų apgyvendintas lubas, didžiulį apytamsį skliautą, ant kurio vos pastebimai mirguliavo žvakių liepsnelės ir žvilgėjo lietaus lašai, prasiskverbiantys pro plonytį įtrūkų tinklą.
Jam reikėjo laiko, reikėjo sulaukti, kol sutems, o visi iš vidaus besiliejantys žodžiai panėšėjo į nuodus, besisunkiančius iš senų žaizdų.
Karlas jautė viduje pasklindančią vyno šilumą, visą kūną apimantį vangumą ir begalinį silpnumą, bet jam nerūpėjo.
Jį siutino visa ši neteisybė, žiauri, negailestinga neteisybė, besitęsianti metų metus. Begalinė melo bei kaltinimų virtinė, ir už viską reikėjo mokėti, mokėti, mokėti! Čia slypėjo kažin kokia paslaptis: viskas, ko jis pasiekdavo, jam taip brangiai kainuodavo, jog galiausiai kaina pasirodydavo besanti per didelė. Argi jisai kada nors mėgavosi kuo nors, už ką nereikėtų sumokėti jaunyste, krauju bei begaliniais ginčais, ir ar patyrė kada nors bent lašelį supratimo, bent vieną akimirką, kai galėjo visa tai kažkam iškloti?
— Ką tu apie tai žinai? — ūmai užlietas naujos energijos paklausė jis. — Apie mano Stambule praleistus metus, kai tu tuo tarpu buvai lepinamas, paikinamas ir puoselėjamas! Apie tai, jog Mariana buvo iš manęs atimta, o kai sugrįžau, jinai dėl visko apkaltino mane, apkaltino mane! Žinai, ji niekada manimi netikėjo! Visuomet buvo tiktai Tonijus, Tonijus, vien tik Tonijus! Aš tūkstantį kartų jos maldavau mesti gerti, atvesdavau gydytojus, slauges. Ko tik aš nedariau! Ji turėjo brangenybių, paryžietiškų suknelių, tarnų, pasirengusių išpildyti kiekvieną jos įgeidį, švelniausias aukles mūsų mažyliams! Aš jai daviau viską! Tačiau ko ji norėjo, kai viskas buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai Tonijaus! O dar ji norėjo vyno, vyno, kuris paguldė ją mirties patalan, o mirties patale ji šaukėsi tavęs!
Karlas pasižiūrėjo, kokį įspūdį jo žodžiai padarė Tonijui. Ką jis pamatė? Nepatiklų žvilgsnį? Nevalingą skausmą? Jis negalėjo to pasakyti. Bet jam nerūpėjo.
— Ko gero, visa tai turėtų tave paguosti, — karčiai pastebėjo vėl palinkdamas į priekį gurkštelėti vėsaus vyno. Galva visai apsunko. — O jos paskutinės dienos! Žinai, ką ji man pasakė prieš mirtį? Kad aš ją pražudžiau, sužlugdžiau, išvariau iš proto, paverčiau girtuokle ir atėmiau vienintelį džiaugsmą, mūsų sūnų! Štai ką ji man pasakė!