— O jūs ja, žinoma, nepatikėjote? — sušnibždėjo Tonijus.
— Patikėti tuo? Po to, ką dėl jos iškentėjau?! — įsitempęs odinis diržas taip stipriai įsirėžė į kūną, jog Karlas atsišliejo į kėdės atlošą, tebespausdamas rankoje butelį. — Po to, ką dėl jos padariau! Išvykau tremtin iš meilės jai! Kas apskritai po visų Stambule praleistų metų, kai ji tuo tarpu gyveno mano tėvo namuose, suktų dėl jos galvą!
Bet aš ją mylėjau, toji aistra tęsėsi penkiolika metų. O kas ją pražudė? Anaiptol ne laikas ir ne mano tėvas, turėk omeny. Ją pražudei tu! „Tonijau!“ — ištarė ji ir numirė. Ji nė nežiūrėjo į mūsų vaikus...
Jo balsas virptelėjo. Pats dėl to nustebo. Dabar, jei būtų galėjęs, būtų užsidengęs veidą rankomis.
Diržas veržė nepakeliamai skaudžiai, bet būtų buvę kur kas blogiau, jei jis būtų mėginęs ištrūkti iš šios kilpos, išmėginti jos stiprumą. Ir jis iš paskutiniųjų stengėsi save tuo įtikinti sėdėdamas ramiai, bet bandydamas ranka pasiekti veidą bei pamažėle purtydamas galvą.
— Tu klausi, ar aš ja patikėjau. Kokią teisę tu turi manęs klausinėti! Kokią teisę turi čia sėdėti ir mane teisti!
Jis pasiekė gertuvę bei skubiai išpylė brendį į taurę. Išgėrė iki dugno mėgaudamasis gėrimo stiprumu, ir visas kambarys ūmai susiūbavo, viskas tarytum ėmė virsti aukštyn kojomis. Staiga sąmonėje iškilo skausmingas vaizdas: jauna, graži Mariana tą dieną, kai jis pirmą kartą pasiėmė ją iš vienuolyno ir atsigabeno į savo buveinę, ir kaip ji suriko supratusi, kad jis neketina jos vesti.
Karlas krūptelėjo prisiminęs piktų žodžių laviną, kuria jinai jį užtvindė, kai pamėgino ją nuraminti tikindamas, girdi jam tereikią laiko laimėti prieš tėvą.“ Aš vienintelis jo sūnus, supranti, jis tiesiog privalo man nusileisti!“
Ne, šito dabar nereikia. Karlas jau bemaž kliedėjo. Jį kamavo miglotas, žodžiais nenusakomas to meto pojūtis, kai dar buvo gyva motina, visi broliai, pasaulis atrodė toks džiugus, sklidinas vilties ir meilės. Tuomet tarp jo bei tėvo egzistavo galingas buferis, ir nebuvo nieko, ko jis negalėtų atitaisyti. Bet visa tai buvo iš jo atimta taip pat žiauriai, kaip paskui buvo atimta ji, atimta jaunystė, ir dabar atrodė, jog atmintyje teliko tik kova bei kartėlis, ištrynę visa kita.
Jis suvaitojo. Ilgai žvelgė į pietų stalą. Miglotai prisiminė, kur esąs ir kas jį čia laiko. Jis pajuto esąs surištas, pajuto skaudžiai veržiantį diržą, o paskui, vėl kažkur prasmegęs, priminė sau, jog dabar jam tereikia vieno dalyko — laimėti laiko.
Žvakės jau baigė degti, o liepsna židinyje virto rusenančių žarijų krūva. Kai tą rytą jis girtas patraukė į Broglio ir prisiekė vesti ją, nesvarbu ar gaus leidimą, ar ne, tėvas, atgręžęs jam nugarą, tos siaubingos savitvardos sklidinu balsu ištarė: „Tu drįsti pasipriešinti man?“ O ji raudojo ant lovos purviname jo kambaryje: „O Viešpatie švenčiausias! Ką tu man padarei?“
Rodos, jis vėl suvaitojo.
Staiga belaisvis nustebęs pastebėjo, kad kambaryje tapo tamsiau, o pati patalpa pradėjo atrodyti didesnė. Tonijus sėdėjo priešais ir žvelgė į jį, nutaisęs tą pačią miną. Tik lūpų linija pasidarė griežtesnė.
Juodi jo plaukai išdžiūvo, švelnios garbanos įrėmino veidą. Į ką jis dabar panėšėjo? Net peilis nesutrukdė išlikti panašiam į portretus, dešimtis portretų, nutapytų prieš daugel daugel metų, kai jie visi dar buvo drauge, jo broliai ir jis, ir motina tebegyveno... Tačiau čia buvo Tonijus!
Karlą vėl supykino.
— Tu... — viduje užvirė įniršis, kūnu perbėgo virpulys. — Tu laikai mane čia nelaisvėje, tu surengei man teismą! Tai štai ko tu čionai atvykai! Manęs nuteisti! Tu, likimo numylėtini, — jis nusišypsojo, o paskui nusijuokė tuo pačiu, tyliu šiugždančiu juoku, drauge nusinešančiu žodžius, — mano tėvo išrinktasis, o dar dainininkas, ta-ai-aip, garsusis dainininkas, Romos įžymybė, kurio karietą moterys apiberia gėlėmis, kurį savo rūmuose priima karaliai, kurio piniginėn teka aukso upeliai. Pats Tonijus, kurio kiekvieną norą išpildo didysis kardinolas Kalvinas!
Tonijaus veide šmėkštelėjo kažkoks jausmas.
— Taip, taip! — sausai nusijuokė Karlas. — Manai, aš nieko nežinau apie atgrasią lemtį, į kurią taip neapgalvotai, pasidavęs impulsui, tave pastūmėjau? Manai, nieko negirdėjau apie tavo meilužius, gerbėjus, draugužius? Argi liko bent vienerios durys, kurios tau neatsilapotų? Argi tu negavai bent ko nors, ko panorėjai? Kastratas! Dieve mano, ar jie apskritai tau ką nors išpjovė, jei romiečių lovose sukėlei tokią apgultį, kokios neregėjo nė barbarų ordos! Ir štai tu pasirodai čia — turtingas, jaunas, dievų numylėtas, nepaisant, jog esi siaubūnas, sugundai savo tėvą ir surengi man teismą. Klausi manęs, kodėl padariau taip, kodėl padariau kitaip!
Karlas nutilo, bergždžiai stengdamasis pirštais nusibraukti lūpas. Taurės dugne likęs brendis nudegino burną.
— Sakyk, — jis palinko į priekį, galva vėl nusviro į šoną, — nejaugi tu pasiliktum visa tai, jei galėtum susigrąžinti, Tonijau? Ar visko atsisakytum vardan gyvenimo, kurį aš nuo to laiko gyvenu? — jis įsmeigė žvilgsnį į sūnų. — Pagalvok prieš atsakydamas. Gal pirmiausia man derėtų papasakoti, koks tasai gyvenimas. Jau nekalbant apie žmoną, be paliovos raudančią sūnelio, nekalbant apie brangiąją tavo tetulę Katriną, kuri dieną ir naktį puldinėjo mane it harpija vis giliau bei giliau suleisdama nagus, laukdama, kada mane išduos menkiausias nuo liežuvio nusprūdęs žodelis! O visi tie sukriošę senatoriai ir patarėjai, jo šalininkai? Tikri maitvanagiai, nė sekundei nenuleidžiantys nuo manęs akių!
Ne, aš kalbu ne apie juos, dabar kalbu apie Veneciją, apie pareigų ir atsakomybės sklidiną gyvenimą, kurį taip žiauriai iš tavęs pavogiau, dainininke Tonijau, įžymusis Tonijau, kastrate! Ką gi, įdėmiai manęs paklausyk.
Karlas sušvelnino bei nuleido balsą, tarsi ketindamas atskleisti svarbią paslaptį, ir prabilo karštligiškai greitai:
— Štai pirmiausia didžiuliai pūvantys rūmai, palengva iščiulpiantys iš tavęs visą turtą begale savo kambarių, irstančiomis sienomis, griūvančiais pamatais, kurie lyg gigantiška jūrų pintis susiurbia viską, ką duodi, ir be paliovos reikalauja daugiau, galų gale virsdami pačios Respublikos simboliu. O didžioji vyriausybė kiekvieną tavo gyvenimo dieną kviečia tave į valstybės kanceliariją, kur privalai lankstytis, šypsotis, derėtis, meluoti, prašyti bei pirmininkauti, kol vyksta nesibaigiantys, amžini pakriki plepalai, sudarantys kasdieninės išdidžiojo miesto veiklos esmę, miesto, neturinčio nei valdžios, nei ateities! Šnipai ir inkvizitoriai, ritualai ir tradicijos, ant beprotybės ribos balansuojanti pompastika! O juk dėl kiekvieno naujo spektaklio, reginio, šventės, jubiliejaus, iškilmių arba ekstravagantiško pasirodymo jie vis lenda bei lenda į tavo kišenę!
O kas po to, kai tu pagaliau atsikratai sunkių drabužių ir būtinybės paistyti visokius niekus? Štai pagaliau, nutrintomis kojomis bei nuo amžino apsimetinėjimo įskaudusiais veido raumenimis, tu laisvas ir gali šimtąjį kartą išleisti pinigus Ridotto arba permiegoti su ta pačia kurtizane, arba ta pačia mergina iš tavernos, arba su neištikima kieno nors žmona, su kuria jau vien praėjusią savaitę septynis kartus susikivirčijai... Tačiau valstybės šnipai amžinai šmirinėja panosėje, o tavo priešai tik ir temoka tave smerkti, narstyti tavo elgesį, o kai supranti, kaip nuo viso šito pavargai, kaip tau viskas įsipyko, kaip tau stinga oro, apsidairai aplink, žvalgaisi į šalis, nužvelgi ankštą salą nuo vieno krašto iki kito ir supranti, jog kitą dieną vėl viskas prasidės nuo pradžių!