Ir tu sugrįžai namo manęs teisti!
Tu nori visa tai susigrąžinti! Nori gauti tai vietoje operos, vietoje savo gražuolės anglės iš Ispanijos aikštės, nori atsisakyti savojo balso, pavertusio tave dievu tarp žmonių, neprilygstamu bei vieninteliu, tik tam, kad sugrįžtum čionai ir taptum vienu iš tūkstančio godžių aristokratų, besipešančių už tas pačias brangias bei beviltiškai nuobodžias valstybines pareigybes šioje Respublikoje, kad tik pasiliktų tarp šių sienų, supančių tą pačią aikštę, kurioje tu šiandien sušokai savo klastingą šokį!
Vėl tylus juokas. Jis, kaip ir žodžiai, paklusdavo savam impulsui, prasiverždavo, kada norėdavo, negalėjai jo sulaikyti.
— Pasiimk tą prakeiktą dvokiantį namą! Pasiimk prakeiktą prasmirdusią vyriausybę! Pasiimk visa tai ir...
Jis netikėtai nutilo.
Karlas žvelgė priešais save, ir akimirksnį jam pasidingojo, kad smegenys tapo absoliučiai tuščios, energijos sprogimas, uždegęs jas, dabar išblėso, palikdamas jį silpną bei išsekusį.
Smegenys mėgino į kažką įsitverti, bet jis nė pats nesuvokė, į ką.
Nepaisant to, čia slypėjo esminė gija. Ir jeigu tik jis į ją įsikabintų, o įsikibęs patrauktų į savo haliucinacijų bei kliedesių labirintą, neabejotinai atsidurtų aikštėje lyjant lietui, tuo momentu, kai virš galvos skrajojo žuvėdros, o vėjas plaikstė vėliavas. Jis prisiminė tą šviesų liūdesį, tokį išbaigtą ir visa apimantį, o dabar tokį tolimą, ir tą momentą, kai apgaubė ramybė, viltis bei gilus dėkingumas už tai, kad bent akimirkai viskas įgavo prasmę. Jei tik Tonijus būtų miręs, jei tik Tonijus pagaliau būtų palaidotas, jeigu tik... tuomet jis galėtų kvėpuoti.
Karlas žvelgė į sūnų. Rodės, jau ištisą amžinybę juodu praleido drauge šiame kambaryje.
Šnypštė vaškiniai žvakigaliai, ugnies beveik nebeliko, bet kambaryje tebebuvo šilta, o galva... Galva plyšte plyšo!
Bet kažkas buvo ne taip.
Kažkas buvo visiškai ne taip. Ir tasai „ne taip“ egzistavo jo galvoje. Kažkas buvo ne taip, nes jo žodžiai nebuvo melas ar tiesiog gudrybė, tauškalai, padedantys laimėti laiko, kad suspėtų ateiti jo žmonės. Iš jo veržėsi visai kas kita, ir šis prisipažinimas pasižymėjo tiesos švytėjimu bei jėga, bet negalėjo būti tiesa — ne jo kalbos, o pats jo gyvenimas.
Tonijaus veidas dabar atrodė kitoks. Jis tarsi akimoju suaugo, veide atsispindėjo gilūs ir sudėtingi jausmai. Tarsi šios gundytojos, šios kerėtojos viduje ūmai būtų atgijusi siela.
Bet Karlui visai nerūpėjo, ką dabar išgyveno Tonijus.
Jis stebeilijo į chaosą, viešpataujantį jo paties galvoje. Siaubas buvo šalia, visai arti, tasai siaubas, kurį pajuto aikštėje, kurį pats pasikvietė, siaubas, susisukęs jam ant liežuvio it nebylus riksmas!
Jis iš paskutiniųjų stengėsi kažką paaiškinti, kažką, kas niekada, niekada nebuvo suprantama.
Argi jis apskritai norėjo ką nors žudyti, kastruoti? Argi jis apskritai norėjo kovoti? Jis tiesiog buvo priverstas...
Tylėjimas jį slėgė. Klaikiai kamavo ramybės būsena! O paskui, tarsi tylėjimui nebetekus galios jį sulaikyti, Tonijus pakilo iš savo vietos.
Karlas neatplėšė akių nuo ilgų jo rankų, pakėlusių juodus drabužius — korsetą bei sijonus, perlais nusagstytą baltą peruką.
Ir pasibaisėjęs pamatė, jog Tonijus užmetė visa tai ant rusenančių žarijų krūvelės, ir pajuodusias plyteles, kuriomis buvo išklotas židinys, nušvietė užsiplieskusi liepsna. Kiaurymę peruko viduje užpildė dūmai.
Perlai sutvisko prieš šviesą, o paskui perukas, akimoju apimtas mažų liepsnos liežuvėlių, pradėjo raukšlėtis, traškėdamas trauktis, tarsi iš abiejų pusių sugnybta burna. Po juo skaisčiai liepsnojo juoda tafta.
— Kodėl tu visa tai degini? — išgirdo Karlas savo paties balsą. Ir vėl apsilaižė lūpas. Gertuvė ištuštėjo, taurė irgi...
Niekad anksčiau jis nejautė nieko panašaus. Suprato privaląs kažką pasakyti, suprato turįs pradėti kalbėti, surasti būdą atitolinti pabaigą, kad vyrukai spėtų jį surasti... Bet negalėjo atsikratyti siaubo.
— Mane privertė, — sušnibždėjo taip tyliai, kad tik pats galėjo save išgirsti. — Mane verste privertė! Aš už viską sumokėjau milžinišką kainą! Bet ar vertėjo? Ar buvo verta? — jis papurtė galvą, jo žodžiai nebuvo skirti Tonijui. Jis kalbėjo sau pačiam.
Bet Tonijus išgirdo.
Rankoje jis laikė žarsteklį, kurio įkaitęs galas švytėjo tamsoje. Lėta, katiniška eisena Tonijus prisiartino prie Karlo, laikydamas rankoje žarsteklį.
— Bet jūs užmiršote dar vieną dalyką, tėve, — prabilo vaikinas ramiu, šaltu balsu, lyg šnekučiuotųsi su bičiuliu. — Jūs man papasakojote apie žmoną, kuri jus nuvylė, vyriausybę, išsunkiančią iš jūsų visus syvus ir jus žlugdančią, apie varžovus, kurie jus persekioja, apie mano tetą, nuolatos jus kaltinančią, papasakojote apie daugelį dalykų, kurie jus kamuoja ir paverčia jūsų egzistenciją kančia. Bet iki šiol jūs man ničnieko nepasakojote apie savo sūnus!
— Savo sūnus... — Karlas prisimerkė.
— Jūsų sūnus, — sušnibždėjo Tonijus. — Apie jaunuosius Treskius, mano brolius. Kuo jie nusikalto, tėve? Juk jie dar kūdikiai! Kaipgi jie jus kankina, kokią neteisybę patiriate iš jų? Gal jų verksmas pažadina jus naktimis? Gal jie vagia iš jūsų užsitarnautą poilsio laiką?
Karlas kažką nerišliai burbtelėjo.
— Nagi, tėve! — tyliai pro dantis iškošė Tonijus. — Juk tikriausiai, jei visa kita — tik pareigos ir sunkus, nuobodus darbas, tikriausiai jie to verti, tėve, jei prieš ketverius metus jūs taip šiurkščiai suardėte mano gyvenimo tėkmę!
Karlas žvelgė priešais save. Dvejodamas papurtė galvą, paskui pasitempė, kilstelėjo pečius, prispaudė pėdas prie grindų.
— Mano sūnūs... — pratarė, — mano sūnūs... Ogi mano sūnūs užaugs, suras tave ir užmuš už tai! — suriko jis.
— Ne, tėve, — Tonijus nusisukęs nerūpestingai nusviedė į ugnį žarsteklį. — Jūsų sūnūs niekada nesužinos, kas jums nutiko, — sukuždėjo jis. — Jeigu jūs čia numirsite.
— Šlykštus melas! Jie užaugs geisdami tavo mirties, jie gyvens laukdami dienos, kai...
— Ne, tėve. Juos išauklės Lizaniai, ir jie niekada beveik nieko nesužinos nei apie kurį nors iš mūsų, nei apie seną mudviejų vaidą.
— Melas, melas, mano žmonės niekada nepaliks...
— Jūsų žmonės pabėgs iš šio miesto kaip žiurkės, vos išgirdę, jog nesugebėjo jūsų apsaugoti.
— Valstybės inkvizitoriai tave suras ir...
— Jeigu jie žinotų mane čia esant, būtų seniai areštavę, — ramiai atsakė Tonijus. — O daugybė žmonių matė, kaip jūs išplaukėte iš aikštės kekšės draugijoje.
Karlas mėgino sudeginti jį žvilgsniu, neįstengdamas pratarti nė žodžio.
— Taigi niekas nesužinos, kas jums nutiko, tėve, — atsiduso Tonijus, — jeigu jūs čia mirsite.
Vaikinas nusisukęs perėjo per kambarį — jam teprireikė keleto žingsnių — ir atidarė lakuotą ginklų spintą.
Tarsi suakmenėjęs Karlas stebėjo, kaip lengvai, grakščiais judesiais Tonijus ištraukė iš spintos padėvėtą surdutą bei apsivilko, paskui prisisegė prie šono špagą ir užsimetęs ant pečių apsiaustą susirišo po kaklu. Gilios juodos vilnos klostės krito ant grindų.
Ilgi pirštai užmetė ant galvos gobtuvą, tamsiame trikampyje subolavo Tonijaus veidas.
Karlas šoktelėjo į priekį. Jį krėtė traukuliai. Sukandęs dantis jis visu svoriu pamėgino nustumti kėdę atgal. Bet kėdė nejudėjo.
Figūra artinosi. Juodas apsiaustas plaikstėsi tuo pačiu ritmu kaip sijonas tuomet aikštėje. Tonijus dirstelėjo į vakarienės likučius ir ištraukė iš paukštienos peilį ilgu kauliniu kotu.
Įniršio ašarų sklidinos Karlo akys nemirksėjo. Ne, dar ne viskas baigta. Ne, dar ne pabaiga. Jei bent minutei pagalvotų, kad čia galas, imtų rėkti kaip beprotis, nes viskas negalėjo šitaip pasibaigti, negalėjo pasibaigti štai šitaip neteisingai, taip pat neteisingai! Jo sąmonėje tvinkčiojo tik neapykanta Tonijui, neapykanta ir baisus apgailestavimas, kad kadaise jo nenužudė.