— Žinai, ką aš visuomet maniau padarysiąs tuo momentu, — sukuždėjo Tonijus, — kai jis ateis?
Jis laikė peilį priešais Karlą. Ašmenys blizgėjo nuo paukštienos riebalų ir šviesos žaismo.
Karlas prisispaudė prie kėdės atlošo.
— Aš visuomet galvojau atimsiąs iš tavęs akis, — sušvokštė Tonijus, atsargiai pakeldamas peilį, — kad tu, kuris mylėjai taip, kaip aš niekada negalėsiu mylėti, ir kuris pradėjai sūnus, kurių aš niekada negalėsiu pradėti, taptum taip pat atkirstas nuo gyvenimo, kaip buvau atkirstas aš, bet kartu liktum gyvas, kaip ir aš!
Ašaros, prasiveržusios Karlui iš akių, nusirito skruostais. Jis krutino lūpas ir tylėdamas žvelgė į Tonijų. O paskui sutelkęs visą turimą valią, spjovė jam į veidą.
Tonijaus akys išsiplėtė.
Beveik automatiškai jis kilstelėjo apsiausto kraštą ir nusišluostė seiles.
— Labai narsus poelgis, ar ne, tėve? — sukuždėjo. — Narsos tu turi? Tiesa? Prieš daugelį metų tu pasakei, jog šia narsa pasižymiu ir aš. Prisimeni? Bet argi narsa, tėve, skatina tave priešintis man dabar, kai mano valioje tavo gyvybė ir mirtis? Argi čia narsa, kai atsisakai paklusti, nesutinki nusilenkti net vardan sūnų, net vardan Venecijos, net vardan paties gyvenimo?
O gal čia kur kas grubesnis dalykas, kur kas primityvesnis? Ar tik ne išdidumas ir savimeilė pavertė tave tiesiog nežabotos savo valios vergu, taigi kiekvienas prieštaravimas jai žaibiškai sužadina tavo širdyje mirtiną priešiškumą, nepriklausomai nuo to, kas pastatyta ant kortos?
Priėjęs arčiau, jis prakalbo dar aistringiau:
— Argi ne išdidumas, savimeilė bei nežabota savivalė privertė tave išsigabenti mano motiną iš ją priglobusio vienuolyno, sugriauti jos gyvenimą ir išvaryti iš proto, kai jai tuomet galėjo pasitaikyti dešimtis puikiausių partijų, ji dešimt kartų galėjo ištekėti ir gyventi sveika bei laiminga? Ji buvo „Pietos“ numylėtinė, jos dainavimas tapo legenda. Bet tu įsigeidei ją turėti, nepaisant to, ar ji taps tavo žmona, ar ne!
Argi ne savimeilė, išdidumas bei savivalė paskatino tave pasipriešinti savo tėvui grasinant nutraukti giminę, kuri tęsėsi tūkstantį metų prieš tavo gimimą!
O ką tu padarei, kai sugrįžęs namo pamatei, jog bausmė už visus tuos nusikaltimus dar nepanaikinta? Apimtas išdidumo, savimeilės ir savivalės tu pamėginai susigrąžinti tai, kai laikei savo nuosavybe, net jei tai reiškė prievartą, išdavystę bei melą! „Nusileisk man!“ — kalbėjai tu, o kai aš negalėjau tau nusileisti, įsakei mane iškastruoti, išvaryti iš tėvynės ir išskirti su visais bei viskuo, ką pažinau ir mylėjau. Tu supratai, kad aš verčiau niekada negrįšiu į Veneciją, bet neapkaltinsiu tavęs, nes mane mažiau baugina sava negarbė negu mūsų giminės išnykimo grėsmė. O dabar tu man sakai, jog visa tai, dėl ko tu mane pažeminai bei suluošinai, tėra tik persekiojimas, nepakeliamos pareigos ir vieni nemalonumai!
Dieve mano, tu nusmukdei bei bemaž sunaikinai mūsų namus, tu pražudei ir išvarei iš proto žmoną, iškastravai savo sūnų bei sugriovei jam gyvenimą, o dabar drįsti skųstis dėl kaltinimų bei įtarinėjimų ir pareiški buvęs priverstas meluoti!
Gailestingasis Dieve, kas gi tu toks iš tiesų, jei tavo savivalė, tavoji savimeilė bei išdidumas reikalauja tokios kainos!
— Aš tavęs nekenčiu! — suriko Karlas. — Aš tave prakeikiu! Gailiuosi, kad tavęs nenužudžiau! Jei tik galėčiau, nudėčiau tave dabar!
— O, tikrai tikiu, — atsiliepė Tonijus silpnu, virpančiu balsu. — Bet tu ir vėl man pasakytum, jei tau pasitaikytų tokia proga, jog šiuo atveju, kaip ir visais kitais, tu neturėjai pasirinkimo!
— Taip, taip ir dar kartą taip! — subliuvo Karlas.
Tonijus nutilo. Jis vis dar virpėjo, veikiamas savųjų žodžių jėgos ir dabar, rodos, mėgino nusiraminti, tyla atvėsinti užvirusį pyktį. Jo akys žvelgė į Karlą be jokių emocijų. Tiksliau, visas veidas vėl nušvito nekaltumu.
— O dabar tu nepalikai man pasirinkimo, ar ne? — paklausė jis. — Tu padarytum viską, kad aš būčiau priverstas tave užmušti, čia, dabar, nors visi instinktyvūs jausmai manyje mėgina tave išgelbėti, nepaisant tavo paties noro.
Karlo veidas, sustingdytas įniršio, vos pastebimai virptelėjo.
— Aš nenoriu tavęs žudyti! — sušnibždėjo Tonijus. — Nepaisant visos tavo neapykantos, negailestingumo bei begalinio pykčio, aš nenoriu tavęs žudyti. Ne iš gailesčio tau, nelaimingam žmogui, o dėl priežasčių, kurių tu niekada negerbei ir niekada, niekada nesupratai.
Jis patylėjo laukdamas, kol atgaus kvapą. Jo veide atsispindėjo židinio ugnis.
— Aš turiu omenyje, kad tu — Andrea sūnus, — paaiškino lėtai, bemaž nuvargusiu balsu. — Kad tu — jo kūnas ir kraujas, tu — mano kūnas ir kraujas. Tu — Treskis, mano senelio namų šeimininkas. Tu globoji mažamečius mano brolius, kurių aš nenoriu palikti visiškais našlaičiais. Ir tu, nepaisant karčių tavo skundų, Venecijos vyriausybėje atstovauji mūsų šeimai!
Vardan viso šito aš palikčiau tave gyvą. Dėl to aš atvažiavau čionai vildamasis, kad įstengsiu išsaugoti tavo gyvybę, o dar ir dėl liūdnos tiesos, kad tu — mano tėvas, ir aš nenoriu susitepti rankų tavo krauju!
Tonijus vėl nutilo. Peilį tebelaikė rankose, o apsiblaususios akys žvelgė į tolį. Rodos, jį užgriuvo nepakeliamas nuovargis, jo nuotaika ryškiai pasikeitė.
Įžvalgusis Karlas pasikeitimą pastebėjo, nors jo veidas išliko pašaipus, bylojantis, jog jis netiki Tonijaus nuoširdumu.
— O dar galbūt pagaliau todėl, — sukuždėjo Tonijus, — kad aš nenoriu leistis tavo priverčiamas taip padaryti. Nenoriu stoti priešais Viešpatį kaip tėvažudis ir inkšti, kaip inkšti tu: „Aš neturėjau pasirinkimo!“ Bet ar tu gali suprasti? Ar gali suprasti išmintį, pranokstančią tavo savivalės bei išdidumo ribas? Ir sutikti, jog nėra kito būdo išnarplioti šį keršto, neteisybės bei kraujo mazgą?
Palenkęs galvą į šalį, Karlas žiūrėjo į Tonijų viena primerkta akimi. Neapykanta sūnui pulsavo viduje širdies plakimo ritmu.
— Aš pavargau tavęs nekęsti, — tyliai kalbėjo Tonijus. — Pavargau tavęs bijoti. Man dabar atrodo, kad tu man — niekas, atgrasi audra, paklaidinusi neapsaugotą mano laivelį. To, ką praradau, neįmanoma sugrąžinti. Bet aš nebenoriu vaidytis su tavimi. Nebenoriu neapykantos, nebenoriu pykčio.
Pasakyk man, tėve, nors tu nieko manęs neprašei, ar tu gali patikėti tuo, kad man iš tavęs nereikia nieko daugiau, tik tavojo pažado? Tu prižadi nuo šiol nemėginsiąs manęs nužudyti, o aš tuomet palieku tave čia
gyvą bei sveiką. Aš išvyksiu iš Venecijos taip pat, kaip atvykau, ir niekada nemėginsiu pakenkti nei tau, nei tiems, kuriuos myli. Jeigu tu netiki tuo dabar, patikėsi, kai paliksiu tave. Bet dėl to, tėve, dabar tu turi nusileisti. Privalai duoti man žodį. Štai dėl ko aš čionai atvažiavau. Štai kodėl iki šiol tavęs nenužudžiau. Aš noriu, kad tarp mūsų viskas būtų baigta! Noriu, jog tu sugrįžtum į mūsų namus, pas mano broliukus. Noriu, kad tu duotum žodį!
Karlas lėtai suraukė antakius. Žemu, gomuriniu balsu sumurmėjo:
— Tu tyčiojiesi iš manęs...
Tonijaus veidas mėšlungiškai persikreipė, bet jau po sekundės išsilygino. Jis nuleido akis.
— Tėve, dėl Dievo meilės! — sukuždėjo jis. — Dėl paties gyvenimo!
Karlas įdėmiai žiūrėjo į sūnų. Jo regėjimas tapo skvarbus, skausmingai skvarbus, nors visas kambarys jau skendėjo tamsoje. Jis jautė tokią neapykantą šalia dunksančiai tamsiai figūrai, jog kitos mintys vargiai tegalėjo prasmukti jo sąmonėn.