Jis pamatė, jog peilis Tonijaus rankoje sujudėjo. Tonijus grakščiai jį apsuko ir laikė kotu į Karlą. Panorėjęs šis galėjo ginklą sugriebti.
— Tėve, tavo pažadas! Tavo gyvenimas už mano gyvenimą, dabar ir visiems laikams. Pasakyk tai! — pratarė Tonijus. — Pasakyk taip, kad aš tavimi patikėčiau.
Karlas lėtai lėtai linktelėjo.
— Pasakyk tėve! — pakartojo Tonijus.
— Aš pažadu... kad niekada daugiau... nemėginsiu tavęs nužudyti... — sumurmėjo jis.
Ir apstulbęs pamatė, kaip Tonijus ištiesė peilį.
— Paimk, perpjauk diržą. Ir mes būsime laisvi vienas nuo kito visiems laikams.
Karlas paėmė peilį, akimirksniu prikišo prie diržo bei perpjovė iš vidinės pusės prie kairiojo dilbio. Oda garsiai pokštelėjusi nutrūko, jo krūtinė ir rankos tapo laisvos. Atsargiai, laikydamas rankoje peilį, jis atsistojo.
Tonijus paėjo kelis žingsnius atgal, bet judėjo sulėtintai. Ilgas juodas apsiaustas plaikstėsi aplink jį, ugnis auksu atsispindėjo apsiausto pakraščiuose ir žybčiojo tamsiose Tonijaus akyse.
Karlo akys lėtai išsiplėtė. Jei tik jis galėtų pamatyti, kas slypi po juodomis vilnos klostėmis, visiškai paslėpusiomis Tonijaus figūrą! Jei tik galėtų geriau įžiūrėti jo veido išraišką! Tačiau sugebėjimas racionaliai mąstyti dabar tapo pajungtas neapykantai, visą vakarą maitintai įtūžio protrūkiais, kilusiais dėl to, kad ne kas kitas, o Tonijus laikė jį čia, Tonijus, kurio nekentė ir kurį seniai turėjo nužudyti, o svarbiausia, Tonijus kastratas, pavertęs jį visišku kvailiu.
Ir tuomet paskutinį sykį jo akys lėtai bei iškalbingai nužvelgė priešais stovinčią figūrą, lūpos išsitempė ir nusišypsojo didžiausios paniekos kupina šypsena.
Tą pačią akimirką jis puolė į priekį atkišęs peilį.
Bet aukšta tamsi figūra išsisuko lyg vaiduoklis tokiu neįtikėtinai staigiu judesiu, kad Karlas vos jį pastebėjo. Ir tuojau pat pasisukęs išgirdo žvangant Tonijaus špagą. Siauras šviesos spindulys pervėrė juodu skiriančią erdvę, o aštrus skausmas — Karlo krūtinę.
Peilis skimbtelėdamas nukrito ant grindų.
Karlas pirštais įsikibo į špagos ašmenis, jį pervėrusius ugnimi, o kai pamėgino kažką pasakyti, burnon plūstelėjo šiltas skystis, kuris tuojau pat nusruveno per smakrą.
Ne, viskas dar nebaigta, nebaigta! Bet jo balsas nuskendo klaikiame gargaliavime.
Kai pasijuto krentąs, kai aplinkui susitvenkė tamsa, o sąmonę užpildė absoliutus siaubas, jis pamatė, jog mirguliavimas Tonijaus akyse virptelėjo ir išsiliejo, o veidas persikreipė iš skausmo, bet paskui vėl išsilygino bei nušvito įprasta nekaltybės šviesa. 2
Dvi valandas Tonijus praleido kambaryje šalia tėvo.
Nužudytojo kūnas atšalo, visos ugnys užgeso. Žvakės ištirpo, o žarijos židinyje virto pelenais. Tonijus norėjo užkloti Karlą juodu jo tabarro. Norėjo priglausti jo rankas prie kūno. Bet nieko nepadarė. O kai visiškai sutemo, atsistojo bei išėjo iš namo.
Jeigu kas nors ir matė jį pasirodant pro šonines duris, jis pats to nepastebėjo. Niekas jo nepersekiojo, kai ėjo taip gerai pažįstamomis gatvelėmis. Nė vienas šešėlis neslinko iš paskos, kai traukė per plačią tuščią aikštę.
Kai prisiartino prie šventojo Morkaus bazilikos durų ir pamatė šias esant užrakintas, sutrikęs sustojo kaip žmogus, nesugebantis iškart suvokti, jog niekaip negali įeiti ten, kur nori.
Galų gale atsišliejo į portiko koloną ir pažvelgė į juodą dangų viršum miglotų varpinės kontūrų.
Valstybės kanceliarijos languose degė tik keli žiburiai. Bet kai kurių aikštės kavinių durys, nepaisant lietaus, tebebuvo atviros. Per aikštę prieš vėją skubantys žmonės nekreipė į jį jokio dėmesio.
Netrukus Tonijaus veidas ir rankos visai sustingo nuo šalčio. Bet jis vis tiek nejudėjo iš vietos. Įkypos lietaus čiurkšlės permerkė drabužius.
Naktis tęsėsi. Laikrodis mušė vieną valandą po kitos. Kavinėse užgeso šviesos, ir net elgetos pasitraukė iš arkadų. Miestas aplinkui užmigo.
Iš civilizacijos ženklų teliko tik laiką mušantis laikrodis bokšte bei nelygi keleto fakelų šviesa tolumoje.
Tonijui atrodė, kad skausmas ir šaltis, kuriuos jautė, susilieja į vieną visumą. Jis negalėjo patikėti savo poelgio teisingumu bei jautė poreikį įsivaizduoti tuos, kuriuos mylėjo, pajusti jų buvimą. Nepakako it maldą kartoti jų vardus. Jis vaizdavosi esąs kažkokioje ramioje, saugioje vietoje su kardinolu Kalvinu ir mėginąs jam paaiškinti, kas įvyko.
Bet visa tai tebuvo svajonės.
Jis stovėjo vienas, ir jis nužudė savo tėvą.
Ir jeigu jam lemta dabar išeiti, jam teks nešti šią naštą visą likusį gyvenimą. Jis niekada niekam nepapasakos, kas nutiko. Jis niekada nieko neprašys atleisti nuodėmes ar dovanoti.
Galų gale, kai beveik išaušo, Tonijus smarkiau užsitraukė apsiausto gobtuvą, kad paslėptų veidą, ir patraukė į aikštę.
Iš ten pažvelgė į didingus pastatus, kuriuos kadaise laikė pasaulio riba, o paskui apsisukęs visiems laikams išvyko iš Venecijos. 3
Keletą dienų Tonijus keliavo į pietus, Florencijos pusėn. Žiema dar nesibaigė, ir laukus naktimis nubalindavo šalna. Svetimų žmonių draugija pašto karietose jam buvo nepakeliama, taigi jis verčiau kiekvienoje stotyje pasiimdavo pabalnotą žirgą. Kartais tiesiog eidavo kelio pakraščiu vesdamasis arklį už apynasrio, dėl to retsykiais likdavo be nakvynės.
Į Boloniją įžengė pėsčiomis: purvu aptaškytu apsiaustu, suplyšusiais batais; jei ne špaga, galėjai palaikyti jį valkata.
Gatvėse jį erzino triukšmas ir šurmulys. Tonijus taip mažai valgė, jog galvoje viešpatavo spengianti tuštuma; jis visiškai nepasikliovė savo juslėmis.
Vėl atsidūręs už miesto, suprato daugiau nebegalįs eiti. Pasibeldęs į artimiausio vienuolyno duris, įteikė pusę turimų pinigų vienuolyno viršininkui.
Jis lengviau atsikvėpė, kai vienuolis nuvedė jį į lovą, paskui atnešė duonos bei vyno, o drabužius ir batus nunešė išvalyti bei pataisyti. Už lango matėsi mažas saulės užlietas sodelis. Prieš užmerkdamas akis Tonijus paklausė, kelinta šiandien diena ir kiek liko iki Velykų sekmadienio.
Neabejojo tik dėl vieno dalyko: Velykų sekmadienį būtinai turi būti kartu su Gvidu bei Kristina.
Slinko dienos, iš jų susidarė savaitės.
Tonijus gulėjo lovoje ir žvelgė į sodą, kuris jam priminė kitus laikus, kai buvo patenkintas gyvenimu, saulė glostė plytelėmis išklotus takelius bei žybčiojo fontano čiurkšlėse, arkados nišos skendėjo šešėlyje. Bet kada tai buvo ir kur, jis negalėjo tiksliai prisiminti. Galvoje viešpatavo tuštuma.
Jis apgailestavo, kad dabar Gavėnia ir negali pasiklausyti vienuolių giesmių.
O kai ateidavo naktis ir likdavo celėje vienas, apimdavo neįtikėtinos nevilties jausmas, ir jis paniškai bijojo, kad dabar kasmet šis jausmas stiprės bei darysis skausmingesnis. Tonijus įsivaizdavo motiną, miegančią savo lovoje girtu miegu, ir negalėjo atsikratyti minties, kad ji nusinešė į kapus kažin kokią išminties kupiną paslaptį.
Viduje nevyko jokių pokyčių. O gal taip tik atrodė. Bet pamažu jis pradėjo daugiau valgyti. Paskui ėmė vis anksčiau keltis ir eidavo su vienuoliais į rytines mišias. Be to, vis dažniau susizgribdavo galvojąs apie Gvidą bei Kristiną.
Ar sėkmingai pavyko jų kelionė iš Romos? Ar Paolas dėl jo jaudinosi? Tonijus vylėsi, kad Marčelas, dainininkas iš Sicilijos, irgi išvažiavo drauge, ir, žinoma, jie negalėjo išvykti be senjoros Bjankos.
Kartais ne tiek galvodavo apie juos, kiek įsivaizduodavo. Matė juos pietaujančius drauge, besišnekučiuojančius tarpusavyje. Nerimavo, kad tiksliai nežino, kur jie dabar. Gal išsinuomojo vilą ant kalvų? Vilą su terasa, kurioje galėtų sėdėti vakarais? O gal jie pačioje miesto širdyje, kokioje nors triukšmingoje gatvėje šalia teatro ir Mediči rūmų?