Galų gale atsisėdęs prie klavišų grojo, kol įskaudo nugarą. Visi dabartiniai vargai ir nelaimės atitolo, kai keletą malonių valandų darė, ką visuomet mokėjo daryti. Tuo metu tapo vienu iš tų berniukų, savo bendraamžių, kurie negyveno čia nuo ankstyvos vaikystės, o buvo priimti į konservatoriją vėlai, tik dėl ypatingo meistriškumo bei talento.
— Tu netgi nežinai, kaip laikyti smuiką? Negi niekada negriežei smuiku?
Jis stengėsi vedžioti stryku per stygas be spigaus, nedarnaus garso.
Nežmoniškai skaudėjo pečius, karkartėm jis susikūprindavo, pasvirdavo į priekį, nekreipdamas dėmesio į piktus žodžius, staigų bizūno pliaukštelėjimą per priešais stovintį piupitrą.
Ak, jei jis bent minutėlei galėtų pasinerti į muziką, pajusti, kaip ši jį kelia, neša aukštyn. Bet košmariškoje klaikioje realybėje tai neįmanoma. Šiame košmare muzika tėra triukšmas, muzika — bausmė, muzika — į smilkinius trinksintys plaktukai. Tonijus pajuto stiprų skausmą nuo rimbo smūgio per ranką ir, krūptelėjęs visu kūnu, įsistebeilijo į paliktą žymę. Juostelė paraudo bei išpampo, lyg gyventų atskirą gyvenimą.
Paskui buvo pusryčiai. Ilgas stalas. Karšto garuojančio, šleikštulį keliančio maisto dubenėliai. Dabar jam bet koks maistas atrodė šlykštus, tarsi menkiausias pasitenkinimas būtų tapęs nepasiekiamas. Jis atsisakė sėdėti šalia kitų kastratų. Mandagiai, tyliu balsu paprašė jį persodinti.
— Tu sėdėsi čia!
Jis atsitraukė nuo prisiartinusio žmogaus, užgriuvusio jo petį kumščiu ir štai taip kategoriškai išrėžusio.
Tonijus pajuto, kaip liepsnoja veidas. Liepsnoja! Jis negalėjo patikėti, kad kūne gali slypėti tiek ugnies.
Kambaryje tvyrojo tyla, ir visos akys įsmigo į jį. Jautėsi tarytum malamas į miltus — jis, „Venecijos princas“ — kaip kad girdėjo esąs vadinamas šituo neapolietišku dialektu. Juk čia visi iki vieno žinojo, kas jam padaryta, kad jis vienas iš jų, šitų būtybių nuleistomis galvomis, suluošintais kūnais, šitų berniukų, kurie nėra ir niekada netaps vyrais.
— Užsijuosk raudoną juostą!
— Nesijuosiu!
Visa tai nevyksta. Viso šito nėra. Norėjosi atsistoti ir išeiti į lauką, į sodą, bet netgi elementari judėjimo laisvė čia buvo uždrausta, tyla prikaustydavo visus berniukus prie suolo, kur kiekvienas turėjo savo vietą. Vis dėlto už nugaros jis išgirdo kuždesį:
— Kodėl jums nepasiėmus juostos, senjore, ir nepaslėpus bridžuose? Tuomet niekas nesužinos!
Jis staigiai atsisuko. Kas ištarė šiuos žodžius? Pašaipias, gudrias šypsenas akimoju pakeitė abejingumas.
Atsivėrė durys, įėjo Gvidas Mafeo. Tebus palaimintas tylėjimas, jei bent dvi valandas jis privalės žiūrėti į šį šaltą bejausmį veidą, piktas akutes. Kastratas, kastrato šeimininkas. O blogiausia, kad jis žinojo, kas iš tiesų nutiko, kas išties yra šis košmaras. Jo žinojimą slėpė šalta pykčio kaukė.
„Kodėl tu amžinai į mane spoksai?“
„Kodėl, kaip manai, aš į tave žiūriu? Todėl, kad aš siaubūnas ir tu siaubūnas, aš noriu pamatyti, kuo pavirsiu!“
Kodėl maestro netrenkė jam? Ko jis laukė? Ką slėpė nekintama žiaurumo užsklanda patraukliame, dailiame veide, kodėl neįmanoma nukreipti nuo jo žvilgsnio? Sykį vaikystėje motina aptalžė jį per skruostus šaukdama: „Liaukis verkęs, liaukis verkęs, dėl Dievo, ko tau iš manęs reikia, liaukis!“ Žvelgdamas į Gvidą Mafeo, jis pagalvojo: „Aš pirmą kartą supratau, ką ji turėjo omenyje. Tavo kamantinėjimas nepakeliamas, palik mane vieną! Šiame kambaryje, dabar, prašau, Viešpatie, palik mane vieną.“
„Tuomet sėdėk ramiai. Žiūrėk. Ir klausyk.“
„Jis atveda į kambarį tą baltaveidį iškastruotą monstrą. Aš nenoriu to nė girdėti, kokia kankynė. O jisai pradeda pamokymus, jis ne kvailys, jis tikriausiai geresnis už juos visus drauge sudėtus, bet jis niekada, niekada manęs nemokys.“
Aštuntą valandą, nuskambėjus paskutiniajam skambučiui, Tonijus nukėblino laiptais aukštyn toks pavargęs, jog vos kilojo kojas. Jis ėmė smigti, kristi vis žemyn ir žemyn, į vienas kitą keičiančius košmarus. „Meldžiu, bent šią naktį neleisk man sapnuoti. Aš taip pavargau. Aš nebegaliu kovoti sapnuose, aš išprotėsiu.“
Vėl už durų kažkas stovėjo. Tonijus pasirėmė alkūne. Paskui taip netikėtai atlapojo duris, kad už jų stovėjęs berniukas nespėjo pabėgti. Tiksliau, jie buvo dviese. Juodu kryptelėjo į priekį, lyg norėdami įeiti.
— Nešdinkitės iš čia! — riktelėjo Tonijus.
— Mes tik norėjome pasižiūrėti į Venecijos princą, kuris pernelyg puikus, kad ryšėtų raudoną juostą.
Juokas, juokas, juokas.
— Perspėju jus: geriau nešdinkitės iš čia.
— Nejaugi? Tu ne itin draugiškas, bičiuli! Nemandagu laikyti mus už durų...
— Aš jus perspėjau...
— Oho! Ką tu sakai? O kas čia?
Abu įsistebeilijo į durklą. Aukštesnysis, ilgomis plonomis rankomis, jau darėsi panašus į siaubūną. Jis nervingai nusijuokė:
— Ar maestro žino, kad turi šį daikčiuką?
Kaire ranka Tonijus staigiai jį stumtelėjo, ir abu įsibrovėliai, praradę pusiausvyrą, baimingai inkštelėję išsmuko iš kambario. Net kalbėjo jie keistais, nenatūraliais balsais, kažkaip nepakeliamai spigiai bei šaižiai. Taigi dar ir šis dalykas. Tonijus numatė laiką, kai liausis net balsiai kalbėti.
Vaikinas trūktelėjo už sunkios lovos atkaltės. Iš pradžių toji nejudėjo, bet paskui netikėtai lengvai nuslydo plikomis grindimis, tarsi nutrūkusi nuo grandinės. Tonijus užbarikadavo duris ir tik tuomet krito miegoti.
Bet tada akies krašteliu pastebėjo staiga paraudusį dangų, ir jam pasidingojo, tarytum girdi keistą tylų garsą. Pastate prasidėjo judėjimas. Prisiartinęs prie lango pamatė, jog kalną tolumoje apgaubė ugnis.
Tonijų nuolatos lankė du klaikūs sapnai.
Pirmasis.
Jis bėga siaura gatvele — ir štai pavyksta pasislėpti. Bet užpuolikai jį pačiumpa bei tempia atgal, jis draskosi, atsiduria krantinėje, nusirita į vandenį, ir štai jis jau saugus. Plaukia kaip žiurkė, sklandžiai skrosdamas vandenį, o jie bejėgiškai bėga krantu. Tonijus apimtas siaubo. Bet jis sprunka! Meta daiktus į kelionės skrynias, lagaminus, bėga palaco laiptais žemyn, išvyksta iš Venecijos, jis išgelbėtas.
O paskui ūmai atslenka šiurpus suvokimas. Tarytum aušra nušviečia tamsius sapno užkaborius. Jis suvokia, kad miega, kad viskas vyksta ne iš tikrųjų!
Štai kas įvyko realybėje. Ak, kaip jis jiems pasitarnavo! Dainavo, dainavo, dainavo...
Akimirką atrodė, lyg girdi savo paties balsą, aidintį tarp tamsių drėgnų sienų, sustiprintą taip, jog pranoko pačius drąsiausius lūkesčius, balsą, kurio galima klausytis be kurtinančio apmaudo.
Antrasis sapnas.
Jie tebėra. Tonijus gali juos pajusti tarp kojų, nes jie vėl užaugo. O gal tiesiog nebuvo išpjauti taip, kaip reikia? Tam tikra dalelė liko, ir iš jos viskas vėl užaugo. Padarė baisią klaidą. Šiaip ar taip, jie tebėra, ir chirurgas visa tai jam paaiškina. Tiesa, šitaip nutinka tuomet, kai operacija atlikta nepakankamai skrupulingai, teisingai, jie tebėra, pats patikrink, jei nori.
Tonijus atsisėdo tamsoje. Nepastebėjęs, kaip paliko šiltą lovos spragą, atsidūrė prie lango, veidu pajuto jūros brizą, sugautą kambario žemomis lubomis spąstų. Pagalvojus, jog galva gali paliesti stogą, staiga užgriuvo siaubo banga. Jis susigūžė ant palangės, apglėbęs save rankomis. Miesto žiburiai pasklido prieš akis. Iš tolo, iš kažin kokios tavernos, ataidėjo ritminga muzika. O gal koncertavo gatvės dainininkai, klaidžiojantys nuožulniais šlaitais? Jis prasižiojo, lyg norėdamas gurkštelėti daugiau oro, ir užsimerkė.