Jo nugara buvo tiesi; jis ėjo lėtai, grakščiai, persimetęs per petį sunkų, šilku pamuštą apsiaustą, uždėjęs ranką ant špagos rankenos; ėjo taip tvirtai, lyg žinotų, kur eina, ką darys, kas jam nutiks.
Tačiau skausmas paralyžiavo Tonijų. Atrodė, tarytum galingam ledinio vėjo gūsiui sušaldžius odą, ūmai pajuto atskiras savo kūno dalis: sustingusį veidą, padėrusias rankas, suragėjusias kojas, nesąmoningai nešančias link jūros, link Molo krantinės, dundančios po karietų ratais ir pliumažais išpuoštų arklių kanopomis.
Kartkartėmis jis sustodavo, kai nuožmus drebulys supurtydavo kūną taip, jog akimirksniui sulinkdavo kojos. Atsisėsdavo ant žemės nesuprasdamas, kur esąs, bet nevalinga dejonė tuojau pat nuskęsdavo minioje, kuri kaskart pagriebdavo jį ir nunešdavo į priekį.
Skynėsi kelią pro prekeivius bei išnešiotojus, siūlančius saldumynus, vaisinius gėrimus bei baltąjį vyną, klajojančius muzikantus ir gražias gatvės moteris, užkliudančias jį rankovėmis bei sijonais; jų juokas skambėjo lyg šimtai mažų varpelių, ir visa tai panėšėjo į šventę, tarsi prieš vulkanui susprogstant bei palaidojant visus po pelenais, žmonės staiga nusprendė gyventi taip, tarytum rytojus niekada neateis.
Bet šį vakarą vulkanas nepražudys nieko. Jis tik pariaumos, spjaudydamasis karštais akmenimis bei garais į giedrą dangų, kol mėnulis nuostabiu švytėjimu švies į bangas, į visus, kas plaukioja šiltoje jūroje, visus, kas vaikštinėja pakrante.
Čia buvo tiesiog Neapolis. Tiesiog rojus — žemė, dangus, Dievas bei žmogus. Ir niekas iš jų visų nelietė Tonijaus.
Jo negalėjo paveikti niekas daugiau, tiktai skausmas, kuris stingdė odą, skverbėsi iki pat kaulų ir taip sukaustė, jog viduje įkalinta siela nugeibo bei nuvyto. Galų gale jis sukniubo ant smėlio į patį Viduržemio jūros vandenį, susirietė dvilinkas, lyg po paskutinio mirtino smūgio, ir pajuto, kaip vanduo skalauja jį savo šiluma.
Vanduo užpildė batus, jis šlakstėsi vandeniu veidą, o paskui išgirdo viršum bangų ošimo savo klyksmą.
Jis buvo ten, ant putoto jūros kranto, ir žvelgė atgal, į paauksuotų ratų, pėsčiųjų, judančių it vaiduokliai, vos liečiantys kojomis žemę, skambalėliais, plunksnomis bei gėlėmis apkabinėtų arklių knibždėlyną. Ūmai pamatė, kaip iš šio srauto, užpildžiusio visą platų kelią, it arka juosiantį miestą nuo vieno krašto iki kito, atsiskyrė vežimas ir dardėdamas per akmenis pasuko jo pusėn. Vežikas nušoko žemėn, nupurtė Tonijaus apsiaustą ir plačiu mostu pasiūlė įsitaisyti ant vienos minkštos sėdynės.
Kurį laiką Tonijus tylėdamas žiūrėjo į jį, šiek tiek apstulbintas neapolietiškos tarmės.
Jūra plakėsi jam į kojas. Vežikas pavedėjo vaikiną toliau nuo vandens, išraiškingai demonstruodamas rūpestį puikiais jo drabužiais. Tonijaus kelnės aplipo smėliu, lašai žvilgėjo ant nėriniuotos marškinių krūtinės.
Netikėtai Tonijus nusijuokė. Jis išsitiesė ir perrėkdamas bangų ošimą bei gatvės triukšmą ištarė sunkiai rankiodamas neapolietiškus žodžius:
— Nuvežk mane ant kalno.
Žmogus atšoko.
— Dabar? Dabar pat? Geriau važiuokite ten dieną, kai...
Tonijus papurtė galvą. Ištraukė iš piniginės dvi auksines monetas ir įspaudė vežikui į ranką. Nusišypsojo šiurpia savo jėgomis pasitikinčio, viskam abejingo žmogaus šypsena bei pasakė:
— Ne. Nuvežk taip aukštai, kaip tik gali. Dabar. Ant kalno.
Per priemiesčius vežimas riedėjo pakankamai greitai, tačiau kelias iki nuožulnaus šlaito, kur po gigantišku mėnuliu gražiai driekėsi sodai ir alyvmedžių giraitės, pasirodė besąs ganėtinai ilgas. Vulkano gausmas tolydžio garsėjo.
Tonijus jau užuodė degėsių kvapą. Pelenai krito ant veido, skverbėsi į plaučius. Jis prisidengė burną ir užsikosėjo.
Pro melsvą miglą vos matėsi maži namukai. Prie atvirų durų sėdintys gyventojai stojosi, pamatę šokčiojantį vežimo žibintą ir tuojau pat vėl sėsdavosi išgirdę, kaip vežikas pliaukši botagu, ragindamas arklį.
Įkalnė vis statėjo, bei statėjo. Pagaliau pasiekė ribą, kai aukščiau eiti arklys nebegalėjo.
Jie sustojo alyvų giraitėje. Toli apačioje mirgėjo į milžinišką pusmėnulį panašaus Neapolio žiburiai.
O paskui pasigirdo gausmas, iš pradžių silpnas, išsisklaidęs, bet palaipsniui taip sustiprėjo, jog Tonijus išgąstingai prisispaudė prie vežimo šono. Gausmą užbaigė kurtinantis dundesys, o nušvitusiame danguje iškilo milžiniškas dūmų stulpas, kurį lygiai perpus dalijo žėrintis liepsnos liežuvis.
Tonijus, nušokęs ant žemės, liepė vežikui skubėti žemyn. Šis, rodos, ėmė protestuoti. Neklausydamas jo, vaikinas žengė kelis žingsnius į šalį, bet tuomet iš krūmų, dengiančių uolėtą šlaitą, išniro dvi tamsios figūros — vedliai, dienos metu padedantys žmonėms pasiekti vulkano kūgį.
Vežikas nenorėjo leisti Tonijui eiti toliau, vienas iš vedlių, rodos, irgi. Bet užbėgdamas ginčams už akių jaunuolis sumokėjo antrajam ir, paėmęs pasiūlytą lazdą, įkišo laisvą ranką į kilpą, nukarusią nuo vyro diržo. Tokiu būdu susirišęs su vedliu, Tonijus nusekė paskui jį į tamsą.
Iš žemės gelmių vėl atsirito dundesys, lydimas šviesos pliūpsnio. Nušvito kaip dieną, ir brūzgynuose Tonijus pamatė mažą namelį bei dar kažkokį žmogų. Tuojau pat iš oro pasipylė kruša smulkių akmenėlių, kurie kaukšėdami krito žemėn. Vienas akmenukas pataikė Tonijui į petį, bet nestipriai.
Ką tik pasirodęs žmogus mojavo rankomis.
— Aukščiau eiti negalima! — šaukė artindamasis prie Tonijaus. Mėnulio šviesoje pro alyvų šakas matėsi suvargęs veidas ir liguistai išsprogintos akys. — Eikite žemyn! Negi nematote, jog čia pavojinga?
— Pirmyn! — įsakė Tonijus vedliui.
Bet šis sustojo.
Tuomet žmogus parodė į didžiulę suverstų žemių krūvą, dunksančią priešais.
— Vakar naktį čia augo giraitė, tokia pat kaip ši, — pasakė jis. — Mano akivaizdoje žemė atsistojo piestu, ir štai, matote, kas liko. Kopdami aukščiau žaidžiate su mirtimi.
Jis nuklibikščiavo į šalį, kadangi tuo metu vėl pasipylė akmenų kruša, ir šįkart Tonijus pajuto ant skruosto kraują, nors ir nepastebėjo jį užkliudžiusio akmens.
— Eik į priekį! — liepė vedliui.
Šis pasiknaisiojo po savo daiktus. Paskui nutempė Tonijų kelis jardus šlaitu aukštyn. Ir sustojo. Jis kažką kalbėjo bei mosikavo rankomis, tačiau kalno gausmas neleido suprasti žodžių. Tonijus dar sykį riktelėjo: „Eik!“ Bet jam tapo aišku, kad nusikamavusio, persigandusio vedlio niekas pasaulyje nebeprivers tęsti kelionės. Neapolietišku dialektu jis maldavo Tonijaus sustoti. Kai išvadavo vaikiną iš diržo kilpos, ir šis ėmė ropštis aukštyn keturpėsčias, kabindamasis rankomis į purvą, vedlys riktelėjo itališkai, kad berniukas suprastų:
— Senjore, šiąnakt iš kalno išsiverš lava! Pažiūrėkite ten, į viršų. Toliau eiti negalima!
Tonijus atsigulė ant žemės, dešine ranka prisidengęs akis, o kaire — burną. Pro ore kybančias pelenų daleles jis galėjo pamatyti silpną švytintį srautą, išryškinusį šlaito liniją dešinėje: tenai žemyn tekėjo lava, išnykstanti beformiuose krūmynuose. Tonijus nejudėdamas, neatitraukdamas akių žiūrėjo į ugninę upę. Iš viršaus biro pelenai, o paskui vėl ėmė kristi akmenys, trinksėdami į nugarą ir galvą. Jis užsidengė galvą rankomis.
— Senjore! — pratisai suriko vedlys.
— Eik iš čia! — atsiliepė Tonijus.
Ir neatsisukdamas patikrinti, ar vedlys pakluso, ar ne, sparčiai nuropojo šlaitu aukštyn, kad būtų greičiau, kabindamasis į šaknis bei apsvilusias medžių šakas, batų priešakiais įsirausdamas į minkštą masę po kojomis.
Vėl pasipylė akmenys. Šitie sprogimai vyko keistu ritmu, bet Tonijus negalėjo jo nustatyti ir nė nemėgino. Jis tiesiog priglusdavo prie žemės, rankomis užsidengęs veidą bei galvą, ir vėl pakildavo, kai tik tapdavo įmanoma. Ugnis viršuje apšvietė dangų net pro tirštą pelenų debesį.