Vaikiną sustabdė kosulio priepuolis. Jis užsirišo skarele burną ir traukė toliau, dabar jau lėčiau. Delnus bei kelius nusėjo sumušimai ir įbrėžimai, akmenys sužeidė kaktą bei petį.
Kalnas vėl prabilo. Iš pradžių pasigirdo gaudesys, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo, kol baigėsi šiurpiu griausmu. Nakties dangus vėl visiškai nušvito.
Ir tuomet už priešakyje nusidriekusių pusgyvių medžių Tonijus pamatė pasiekęs gigantiško kūgio papėdę. Jis stovėjo bemaž pačioje Vezuvijaus viršūnėje.
Ėmė kabintis į žemę, o toji slinko žemyn, smulkūs akmenėliai biro į burną. Pati žemė judėjo, kildama į viršų! Košmariškas driokstelėjimas jį apkurtino. Dūmai ir pelenai sukosi aplink akinančios ugnies stulpą, kurio šviesoje matėsi į dangų smingantis aukštas plikas kūgis. Tonijus vėl pajudėjo į priekį. Lyg atkaklus, nusikamavęs paskutinysis sargybinis, ištiesė ranką link medžio, stovinčio vos už keleto jardų aukštėliau, bet parkrito ir pajuto esąs pamėtėtas į viršų, o medis šiurpiai triokštelėjęs perskilo perpus.
Visur vėrėsi plyšiai, iš kurių veržėsi kunkuliuojantys garai. Tonijus ėmė pamažu šliaužti atgal.
Į burną lindo purvas, prie blakstienų lipo nukritę lapai. Tačiau pusiau apakusios akys vis dar regėjo sprogimą primenantį raudoną žybsnį. Jis iš paskutiniųjų kabinosi į žemę, kuri jį kilojo, vartė nuo vieno šono ant kito. Vėl sudundėjo, smūgis supurtė vaikiną. Bet nors gerklę gniaužė riksmo spazmai, nors rankos kabinosi į akmenis, jis negirdėjo nė menkiausio garso, besiveržiančio iš savęs paties, apskritai nejautė savyje gyvybės, nes tapo kalno bei jo viduje riaumojančio katilo dalimi. 7
Veidą palietė šilti saulės spinduliai.
Ore tvyrojo begalė smulkučių dūmų dalelių. Bet kažkur toli čiulbėjo paukščiai. Buvo anaiptol ne ankstyvas rytas, o jau po vidurdienio, apie ką bylojo ir saulės padėtis danguje, ir veidą bei rankas glostanti šiluma. Aprimęs kalnas patylom niurzgėjo.
Tonijus ką tik atsimerkė. Ilgai gulėjo nejudėdamas, o paskui suprato, jog šalia stovi žmogus.
Jo siluetas žydro dangaus fone buvo neryškus, o pats jis toks sunykęs, išblyškęs, tokiom paklaikusiom išplėstom akim, jog atrodė lyg atgijęs numirėlis.
Pirmą akimirką išsigandęs Tonijus netrukus įžvelgė jam už nugaros nuostabius žalius šlaitus, apačioje susiliejančius su derlinga lyguma, kurioje išryškėjo skaisčių spalvų bei šviesos mozaika — Neapolis. Šalia stovėjo tik vietinis gyventojas, kiek anksčiau išėjęs iš savo trobelės perspėti Tonijaus.
Netardamas nė žodžio, žmogus ištiesė ranką, ištraukė Tonijų iš purvo ir pamažu nusivedė žemyn nuo kalno.
Pasiekęs miestą, Tonijus užėjo į vieną iš geriausių Molo viešbučių ir išsinuomojo brangius keleto kambarių apartamentus. Pasiuntė tarną krautuvėn švarių baltinių ir pagaliau galėjo nusiprausti.
Išsimaudęs įsakė išnešti iš kambario kubilą ir kurį laiką stovėjo prieš veidrodį nuogas, apžiūrinėdamas save. Paskui apsivilko švarius marškinius, rūpestingai ištiesino apykaklės bei rankogalių nėrinius, užsimovė bridžius, kojines, užsimetė apsiaustą ir išėjo į verandą.
Pusryčiams jam buvo patiekta vaisių, šokolado ir turkiškos kavos, kurią taip mėgo gerti Venecijoje.
Tonijus atsisėdo gryname ore, žvelgdamas į baltą paplūdimį bei žalsvai mėlyną jūrą.
Jūroje plaukiojo daugybė žvejų valčių ir laivų, slenkančių į uostą.
Tiesiog po veranda plytėjo aikštė, vadinama Largo, sklidina tos judrios, bruzdančios gyvybės, kurią jau įprato čia matyti.
Tonijus įtemptai mąstė.
Nors atėjo jo gyvenime retas momentas, kai nebuvo jokio reikalo to daryti.
Praėjo jau keturiolika dienų nuo tada, kai atvyko į Neapolį. Dar keturiolika praleido kelionėje, palikęs atgrasų kambarėlį Flovige. Ir visą šį laiką jis, ko gero, nė karto rimtai nesinaudojo protu.
Visos jį ištikusios negandos užgriuvo nepakeliamu sunkumu. Berniukas niekaip negalėjo įsivaizduoti ir apsvarstyti bendro įvykių vaizdo. Tik paskiri aspektai sukosi aplinkui lyg zvimbiančios musės, pragaro pasiuntiniai, pašaukti išvaryti jį iš proto, kas jiems beveik pavyko. Draskomas neapykantos, gedėdamas vyro, kuriuo niekada nebetaps, jis priešinosi kiekvienam sutiktajam ir net sau pačiam, be jokio tikslo bei be vilties, nieko neištaisydamas ir nieko nenugalėdamas.
Ką gi, visa tai praeityje.
Viskas pasikeitė.
Nors jis dar galutinai nesijautė tikras, kad pasikeitė. Bet po nakties, praleistos Vezuvijaus viršūnėje, kai galėjo judėti tik tuomet, jei kalnas nuspręsdavo jį pajudinti, Tonijus suprato, jog blogiausi, baisiausi dalykai jam jau atsitiko ir dabar liko praeityje.
Svarbiausias šiame pasikeitime tapo suvokimas — nušvitęs ne pykčio įkarštyje, bet šaltai, neišvengiamai atslinkęs pavojaus akimirką — jis liko vienas, absoliučiai vienas.
Jis nieko neturėjo.
Karlo įvykdytas neatšaukiamas blogis atskyrė Tonijų nuo visų, kuriuos jis mylėjo. Visiškai atskyrė. Jis niekada nebegalės gyventi tarp giminaičių bei draugų. O net jei ir būtų įmanoma, pastarųjų gailestis, smalsumas, pasibjaurėjimas jį tiesiog sunaikintų.
Net jei jam nebūtų uždrausta atvykti į Veneciją, jam niekada neleistų ten grįžti skausmingas pažeminimo jausmas. Venecija ir visi, kuriuos jis pažino bei mylėjo, prarasti amžiams.
Ką gi. Čia paprastesnioji apmąstymų dalis.
Dabar — sudėtingesnioji.
Andrea jį irgi išdavė. Andrea neabejotinai žinojo, kad Tonijus — ne jo sūnus. Ir vis tiek privertė tuo patikėti, nuteikdamas Tonijų prieš Karlą, kad berniukas pratęstų Andrea mūšį po pastarojo mirties. Siaubinga, nepakeliama išdavystė.
Bet netgi dabar Tonijus žinojo, kaip Andrea pasiteisintų. Jeigu ne Andrea, kuo jis būtų tapęs? Pirmuoju gėdingos netikėlių vados palikuonimi, savo reputaciją suteršusio aristokrato ir garbę praradusios merginos iš vienuolyno nesantuokiniu vaiku? Koks tuomet būtų buvęs jo gyvenimas? O Andrea nubaudė neklusnią atžalą, kuri nieko daugiau ir nenusipelnė, išgelbėjo šeimos garbę bei pavertė Tonijų savo sūnumi.
Bet netgi Andrea valia negalėjo daryti stebuklų. Jam mirus namuose jo sukurtos iliuzijos bei tvarka subyrėjo. Senasis Treskis nė karto neleido Tonijui suprasti, kas jo laukia. Išsiuntė berniuką į kovą, pagrįstą vien melu bei pusine tiesa.
Gal čia galų gale tebuvo klaidingai suprantamas išdidumas? Tonijui nebuvo lemta sužinoti.
Bet dabar jis žinojo ir suprato nesąs Andrea sūnus, o žmogus, padovanojęs jam istoriją bei likimą, jį apleido, kartu su juo išnyko jo išmintis, ketinimai, kurie amžiams tapo nepasiekiami.
Taip, jis prarado Andrea.
O kas liko iš Treskių giminės? Karlas. Karlas, kuris šitaip su juo pasielgė, Karlas, kuriam nepakako narsos jį nužudyti, bet užteko gudrumo suprasti, kad dėl Treskių giminės Tonijus niekada niekuo jo neapkaltins.
Sumanu. Bailu, bet labai sumanu. Tasai pagedęs maištautojas, kuris iš meilės moteriai kadaise grasino savo šeimai nutrauksiąs giminę, dabar ją kurs remdamasis žiaurumu bei prievarta, nukreipta į nekaltą savo sūnų.
Taigi Treskių šeimos narius jis prarado visiems laikams, ir Andrea, ir Karlą.
Vis dėlto Treskių kraujas ir toliau tekėjo jo venomis. Viduje tebegyvavo meilė tiems Treskiams, kurie išėjo anksčiau už tuodu, tėvą bei senelį, ir tiems, kurie, atėję vėliau, turės paveldėti tradicijas bei galią pasaulyje, kur nedaugelis beprisimins Tonijų, Karlą ir Andrea, šį siaubingą neteisybės bei kančių raizginį.
Taigi visa tai buvo sunku.
Bet sunkiausioji dalis priešaky.
Kas laukė Tonijaus? Kas išplaukė iš šito chaoso? Kuo pavirto Tonijus Treskis, sėdintis pietų miesto Neapolio verandoje, visiškai vienas, žvelgiantis iš Vezuvijaus paunksnės į nuolatos besikeičiantį jūros paviršių?