Tonijus Treskis tapo kastratu.
Tonijus Treskis tapo pusiau vyru, nevisaverčiu vyru, žadinančiu kiekvieno pilnaverčio vyro panieką. Tonijus Treskis tapo būtybe, prie kurios limpa moterys, kurią vyrai laiko be galo erzinančia, bauginančia, apgailėtina; pajuokos ir begalinių patyčių objektu, neišvengiama bažnyčių chorų bei operos scenų blogybe, kuri, išskyrus vikrumą, grakštumą ir plevenantį balsą, yra tiesiog pasišlykštėtina.
Visą gyvenimą jis girdėjo šnabždesį iškastruotiesiems už nugarų, matė paniekinamas šypsenas, mirkčiojimą, idiotiškus gestus. Dabar jis puikiai suprato to išdidaus dainininko Kafarelio įniršį, kai šis stovėjo prie rampos, piktai žaibuodamas akimis į venecijiečius, sumokėjusius už galimybę paspoksoti į jį lyg į rūmų beždžionę, atlikinėjančią vokalinės akrobatikos triukus.
Dar tarp sienų konservatorijos, prie kurios jis prisiplakė, kaip svetimuose vandenyse kalinys prisiplaka prie avariją patyrusio kalėjimo laivo nuolaužų, jisai pamatė, kaip patys savim bjaurisi tie belyčiai vaikai, raginę jį priimti tą patį žeminantį statusą. Jie atslinkdavo naktimis prie Tonijaus kambario durų ir nepaprastai žiauriai šaipydamiesi šnibždėdavo tamsoje: „Tu toks pat, kaip ir mes!“
Tiesa, jis buvo toks pat, kaip ir jie. Ak, kaip pasaulis visa tai sutvarkė! Santuoka jam neįmanoma, jo pavardė jam nebepriklauso, nebegali jos suteikti nei pačiai menkiausiai moteriai, nei labiausiai globos reikalingam įvaikiui. Bažnyčia irgi niekada jo nepriims, nebent žemiausi gyventojų sluoksniai, bet tik gavus specialų leidimą.
Taigi jis atstumtasis, atskirtas nuo šeimos, bažnyčios, bet kokios reikšmingos institucijos šiame pasaulyje, kuris iki tol buvo jo pasaulis, išskyrus vieną: konservatoriją. Ir muzikos pasaulį, kuriam konservatorija jį parengs ir kuris neturi ničnieko bendro su tuo, ką Tonijui padarė brolio pasiųsti žmonės.
Jeigu neegzistuotų konservatorija, jeigu neegzistuotų muzika, tuomet ši nelaimė išties galėjo būti baisesnė už mirtį.
Bet taip nebuvo.
Kai tuomet gulėjo ant lovos Flovige, ir tasai bravas, Alonsas, prikišęs jam prie galvos pistoletą pasakė: „Tavo gyvenimas priklauso tau, pasiimk jį ir nešdinkis iš čia“, vaikinas pagalvojo, jog jį ištikęs pažeminimas — baisesnis už mirtį. „Užmuškite mane“, — norėjo ištarti, bet nė tiek nepajėgė.
Tačiau šiandien ten, ant kalno, nenorėjo mirti. Juk dar liko konservatorija, liko muzika, kuri net paties didžiausio skausmo akimirkomis skambėjo galvoje — tyra ir didinga.
Tonijaus veidas nežymiai virptelėjo. Jis žvelgė į jūros krantą, kur kregždučių pulką primenantys vaikai šėliojo bangose.
Tad ką reikia daryti?
Jis žinojo. Žinojo jau tuomet, kai leidosi nuo kalno. Reikės atlikti dvi užduotis.
Pirmoji — kerštas Karlui. Tam prireiks laiko.
Mat Karlas pirmiausia, turi vesti, susilaukti vaikų — stiprių, sveikų vaikų, kurie ramiai sau augs, kol ateis diena, ir jie patys galės vesti bei susilaukti savų palikuonių.
Štai tada jis užklups Karlą. Ir nesvarbu, ar pats liks gyvas, ar ne. Veikiausiai neliks. Jį pražudys arba Venecija, arba Karlo pasamdytas žudikas. Bet tik po to, kai jis pričiups Karlą ir sušnibždės jam į ausį: „Dabar čia tik mudviejų reikalas.“
Jis dar nežinojo, kaip atkeršys. Kai pagalvodavo apie tuos žmones Flovige, apie peilį, klastą, apie neatitaisomą žiaurumą, mirtis atrodydavo pernelyg paprasta ir pernelyg lengva bausmė jo tėvui, per trisdešimt penkerius metus tiek daug patyrusiam bei tiek mylėjusiam.
Tiktai žinojo, kad ateis diena — ir Karlas pateks jam į rankas lygiai taip pat, kaip pats tuomet pateko tiems žmonėms į nagus Flovige. Ateis momentas, ir Karlas geis mirties taip, kaip Tonijus troško tuo momentu, kai bravas pasakė į ausį: „Tavo gyvenimas priklauso tau.“
O jau paskui Karlo sargybiniai galės jį sučiupti, Venecija galės sučiupti, Karlo sūnūs galės sučiupti, nesvarbu. Karlas jau bus susimokėjęs.
Dabar antroji užduotis.
Jis dainuos.
Dainuos dėl savęs paties, nes šito nori, nesvarbu, ar čia vienintelė galimybė kastrato gyvenime, ar ne. Ir nesvarbu, kad šį pasirinkimą jam numatė Karlas bei pastarojo pakalikai. Jis dainuos, nes jam patinka dainuoti, nes dainuoti trokšta jo balsas — vienintelis, likęs iš viso to, ką kadaise mylėjo.
Ak, kokia nepaprasta ironija! Dabar balsas niekada jo neapleis, niekada nepasikeis.
Pasielgs taip vardan savęs paties ir paaukos viską, ką turi, leisis nugabenamas šios lemties bet kur.
Ir kas žino, kaip nuostabu visa tai gali būti? Dangiška bažnyčios chorų didybė, netgi grandioziniai teatrų reginiai, jis nė nedrįso rimtai apie tai galvoti, bet visa tai galėjo suteikti jam vienintelę galimybę bent akimirką pabūti šalia Viešpaties angelų.
Saulė švietė jau aukštai danguje. Konservatorijos mokiniai senokai nugrimzdo į kaitrų, neramų siestos miegą.
Bet Largo aikštėje apačioje ir toliau virė gyvybė. Nešini laimikiu, grįžo žvejai. O prie tolimosios sienos stovėjo nedidukė scena, ant kurios priešais kirbančią minią vulgariai gestikuliavo akį rėžiantis Punčinelas.
Kurį laiką Tonijus stebėjo ilgą jo figūrą ir klausėsi grubaus balso, perrėkiančio minią, paskui atsistojo ir patraukė į mažą kambarėlį susirinkti negausios mantos.
Bet nuo Vezuvijaus jis parsinešė dar kai ką. Buvo tuo įsitikinęs labiau nei visais kitais dalykais. Žinojo kuo aiškiausiai, nors ir negalėjo išreikšti žodžiais; žinojo jau tuomet, kai atsipeikėjo ten, ant kalno, veidu pajuto saulės spindulius bei pamatė palinkusį žmogų.
Staiga jis prisiminė Andrea žodžius: „Tu privalai įsikalti į galvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, tarytum čia būtų absoliuti tiesa, tuomet ir kiti dalykai atsistos į savo vietas.“
Tonijus prisisegė špagą, užsimetė ant pečių apsiaustą ir dar sykį dirstelėjo į veidrodį, į ten atsispindintį jauną kūną bei veidą.
— Taip, — sukuždėjo, — įsikalk į galvą, kad esi vyras, ir juo tapsi! Ir tebus prakeiktas tas, kuris pasakys, jog taip nėra!
Egzistavo vienas šios kliūties įveikimo būdas. Vienintelis. Ir šią ramybės akimirką, stovėdamas prieš veidrodį, vaikinas leido sau priimti visą „tėvo“, Andrea Treskio, kadaise suteiktą gėrį. Pyktis atsitraukė. Neapykanta išnyko. Aklas įniršis išgaravo.
Bet liko baimė, kurios neįstengė išanalizuoti, nepaisant proto aiškumo. Žinojo, kad baimė yra. Jautė jos sunkumą taip pat aiškiai, kaip žmogus jaučia netoliese liepsnojančios ugnies skleidžiamą grėsmę. Bet kartu negalėjo pažvelgti tai baimei į akis, pripažinti jos.
Nusprendė palikti tai ateičiai. Tarė sau: „Aš apie tai negalvosiu, ir pamažu ji atsitrauks.“ Ši baimė kažkaip siejosi su stipriais, jaudinančiais prisiminimais apie Katriną Lizani, gulinčią ant pagalvių savo lovoje, apie mažąją Betiną, jo mergaitę iš tavernos, keliančią sijonus kajutės tamsoje. Bet, ko gero, baisiausia, kad baimė kažkaip siejosi su prisiminimais apie motiną, besiblaškančią tamsiame miegamajame ir šnabždančią: „Uždaryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris!“
Šios mintys taip jį užgriuvo, kad Tonijus net užmiršo ketinęs išeiti iš viešbučio kambarių. Stovėjo susigūžęs tarsi ką tik gavęs stiprų smūgį į krūtinę. Bet paskui sąmonė prašviesėjo. Trijų moterų pavidalai išnyko.
O ten, viršuje, tarp Neapolio kalvų, blankiomis šviesomis mirguliavo konservatorija, kuri dabar traukė jį tarsi meilužė. 8
Tyliam siestos metui dar nepasibaigus, jis įžengė pro vartus ir niekieno nepastebėtas užkopė laiptais į savo mažąjį kambarėlį, kur beveik niekas nepasikeitė. Žvelgdamas į keletą kostiumų, kuriuos kažkas rūpestingai išėmė iš komodos ir sudėjo į jam paruoštą kelioninę skrynią, Tonijus pajuto bemaž apčiuopiamą šios vietos ramybę.