Juodoji tunika gulėjo savo vietoje. Nusimetęs apsiaustą, jis apsivilko tuniką, pakėlė nuo grindų raudoną juostą ir užsijuosę ją. Tyliai praėjęs pro snaudžiančius miegamuosius, nusileido žemyn, prie Gvido studijos durų.
Gvidas nesiilsėjo.
Jis atsitraukė nuo klavesino, veidą užliejo ūmus įniršis, kuris visuomet užgriūdavo trukdančiuosius dirbti. Tačiau pamatęs priešais save Tonijų, neteko žado.
— Ar aš galėčiau įtikinti maestro suteikti man dar vieną galimybę? — paklausė Tonijus.
Jis laukė sunėręs rankas už nugaros.
Gvidas tylėjo. Veide atsispindėjo tokia grėsmė, jog akimirksniui Tonijų apniko patys prieštaringiausi jausmai. Bet sąmonėje šmėstelėjo suvokimas: tiktai šis žmogus turi tapti jo mokytoju čia. Mintis, jog jį mokys kas nors kitas, buvo nepakeliama, o kai pagalvojo apie Gvidą, brendantį į jūrą ir ketinantį nusiskandinti, akimirksniui pajuto visą dvidešimt aštuonias dienas slėgusio neapsakomo jausmo sunkumą. Jis pasistengė suprasti širdimi. Jis laukė.
Gvidas mostu pakvietė prieiti ir ėmė karštligiškai vartyti natas.
Ant mažo stalelio prie klavesino Tonijus pastebėjo stiklinę vandens ir išgėrė iki dugno.
Dirstelėjęs į natas, pamatė Skarlačio kantatą. Kūrinys nežinomas, bet Skarlatį jis žinojo.
Gvidas užgrojo įžangą; jaudulį išdavė ant klavišų šokčiojantys trumpoki pirštai. Ir tuomet uždainavo Tonijus, laiku pradėdamas pirmąją natą.
Bet jo balsas skambėjo taip galingai, nenatūraliai ir visiškai nevaldomai, kad tik ypatingų valios pastangų dėka prisivertė toliau judėti aukštyn bei žemyn pasažais, kuriuos mokytojas įterpė į kompozitoriaus tekstą, jį pagražindamas ir papuošdamas.
Pagaliau ėmė atrodyti, kad balsas susitvarkė, pajuto jau galįs puikiai jį suvaldyti, o baigęs dainuoti, patyrė keistą jausmą: tarytum būtų skrajojęs kažkur toli toli ir praleidęs ten labai daug laiko.
Tuomet suprato, kad Gvidas žvelgia kažkur pro šalį. Pro praviras duris įėjo maestro Kavala, ir dabar juodu su Gvidu žiūrėjo vienas į kitą.
— Padainuok dar sykį man, — paprašė kapelmeisteris.
Tonijus nežymiai gūžtelėjo pečiais. Jis vis dar negalėjo pažvelgti šiam žmogui tiesiai į akis. Nudelbęs žvilgsnį, lėtai pakėlė dešinę ranką, palietė juodos tunikos audinį, tarsi pasitaisydamas paprastą apykaklę. Pasidingojo, lyg apykaklė jį smaugtų, primindama, jog dabar jisai tapo tuo, kuo niekada nebuvo; ir išsyk iškilo nuožmūs kaltinimai, kuriuos jam metė šis žmogus.
Rodos, viskas nutiko praeitame amžiuje, ir kadaise ištarti žodžiai dabar nebeteko reikšmės.
Vaikinas žvelgė į dideles maestro rankas, apaugusias juodais plaukais, pirštus. Paskui nukreipė žvilgsnį į platų juodą odinį diržą, juosiantį sutaną. Ir be jokių pastangų galėjo po ja įžiūrėti nesuluošintą vyro anatomiją. Pamažu pakėlęs akis jis pamatė, kad maestro veidą ir kaklą dengia melsvi šeriai.
Bet pagaliau sutikęs maestro Kavalos žvilgsnį, Tonijus nustebo.
Kapelmeisteris žvelgė švelniai, pagarbiai bei laukiamai. Lygiai taip pat į Tonijų žiūrėjo Gvidas. Abu laukė neatitraukdami nuo jo akių.
Tonijus giliai įkvėpė ir uždainavo. Šįkart puikiai girdėjo savo balsą.
Leido garsams kilti aukštyn, mintimis sekdamas įkandin be menkiausio mėginimo juos moduliuoti. Paskui atėjo paprastesnių bei jausmingesnių kantatos dalių eilė. Jo balsas skriejo. Ir vieną nenusakomą akimirką sugrįžo pats tyriausias džiaugsmas.
Jeigu dabar būtų turėjęs ašarų, būtų pravirkęs nepaisydamas to, kad yra ne vienas, kad jį pamatys kiti.
Balsas vėl priklausė jam.
Daina baigėsi. Tonijus pažvelgė pro langą į saulės šviesą, besiskverbiančią pro lapiją. Ir tuomet pajuto užgriūvantį nežmonišką nuovargį. Diena buvo šilta. Iš tolo atsklido skirtingų instrumentų, kuriais grojo vaikai, kakofonija.
Šalimais atsirado šešėlis. Beveik nenorom atsisukęs, Tonijus pažvelgė Gvidui į veidą.
Bet mokytojas apglėbė jį abiem rankom, ir Tonijus lėtai, neryžtingai atsiliepė į šį apkabinimą.
Staiga prisiminė kažkokį kitą momentą, kai lygiai taip laikė kažin ką glėbyje ir jautė tą patį saldų, stiprų, giliai užmaskuotą jausmą. Nežinia kas tai buvo, nežinia kada buvo, bet jau liko praeityje.
Maestro Kavala žengtelėjo artyn.
— Tavo balsas nuostabus.
Ketvirta dalis 1
Jau pirmą dieną konservatorijoje išsikraudamas daiktus, dėdamas į raudonai auksinę komodą kelis mėgstamus kostiumus, statydamas į lentynas knygas (ir suprasdamas, kad giminaičiai išties atsiuntė viską, kas jam priklausė), Tonijus žinojo, jog ant Vezuvijaus įvykęs virsmas dar turės išlaikyti rimtą išmėginimą.
Dėl šios priežasties jis atsisakė išsikraustyti iš savo mažojo kambarėlio, nors maestro Kavala nedelsdamas pasiūlė pasirinkti bet kuriuos laisvus apartamentus pirmame aukšte. Bet berniukas norėjo likti čia, kad pro langą matytų Vezuvijų. Gulėtų naktimis ant lovos ir žiūrėtų, kaip kalnas spjaudo ugnį į mėnulio apšviestą dangų. Tonijui buvo svarbu visuomet prisiminti ant kalno patirtą suvokimą, ką reiškia absoliučios vienatvės jausmas.
Nes kai ateitis pamažu atskleis tikrą naujojo gyvenimo prasmę, jis privalėjo neatitolti nuo priimtų sprendimų. Jis žinojo dar sulauksiąs nepakeliamo skausmo akimirkų. Ir negalėjo atsikratyti nuojautos, jog kad ir koks ryžtingas pats sau dabar atrodė, kad ir kokias klaikias kančias iškentėjo pastarąjį mėnesį, blogiausi dalykai dar prieš akis.
Ir jis nesuklydo.
Skausmo ilgai laukti neteko, nors kol kas dilgtelėjimai tetrukdavo sekundę. Patirdavo juos popiečio kaitros metu, kai imdavo traukti iš skrynių išsiuvinėtus aksominius apsiaustus. Kadaise vilkėjo juos Venecijoje eidamas į kviestinius vakarus bei puotas. O paskui paėmė į rankas kailiu pamuštą skraistę ir prisiminė, kaip įsisupęs į ją sėdėjo skersvėjų košiamame teatro parteryje, iš kur įtemptai stebeilijo į Kafarelio veidą.
Ir vėl pajuto skausmą, kai tos pačios dienos vakarą per vakarienę atsisėdo prie stalo tarp kitų kastratų, nepaisydamas sukrėtimo, atsispindinčio nedraugiškuose veiduose.
Bet jis visa tai ištvėrė nutaisęs beveik angelišką veidą. Linktelėjo bičiuliams, kerinamai nusišypsojo tiems, kurie iš jo juokėsi. Paglostė galvą Paolui, berniukui, kartu atvykusiam iš Florencijos, prie kurio paskui dažnai prieidavo ir kitomis dienomis.
Dėdamasis tokiu pat ramiu, atidavė kapelmeisteriui savo piniginę. Bet kai šis liepė atiduoti ir špagą bei durklą, tik mandagiai nusišypsojo ir papurtė galvą taip, lyg nesuprastų itališkai. Pistoletus? Žinoma, jis juos atiduos. Bet špagą?
— Ne, — vėl nusišypsojo Tonijus. — Negaliu.
— Tu ne universiteto studentas, — griežtai paprieštaravo maestro. — Ir negali kada panorėjęs ūžauti vietinėse tavernose. Priminsiu tau, jog Lorencas, tasai mokinys, kurį sužeidei, vis dar nesikelia iš lovos. Aš nenoriu naujų kivirčų bei sužalojimų. Būk malonus, atiduok ir špagą, ir durklą.
Dar sykį mandagiai nusišypsojęs, Tonijus atsakė apgailestaująs dėl to, kas nutiko, bet Lorencas įsibrovęs į jo kambarį, taigi buvęs priverstas gintis. Todėl jis negali savanoriškai atiduoti špagos. Lengvesnio patogaus durklo irgi.
Ir niekas nė nenumanė, kaip jis nustebo, kai maestro Kavala nusileido.
Bet tik likęs vienas mansardos kambarėlyje ėmė iš to juoktis. Jis tikėjosi, kad savitaiga: „Elkis taip, lyg būtum vyras“ — taps jam šarvais, apsaugančiais nuo pažeminimo, bet nenumatė, jog ši priemonė veiks ir kitus. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti nuo Vezuvijaus parsinešęs elgsenos stilių. Nesvarbu, ką jis jaučia. Jis elgsis taip, lyg jam nieko nebūtų nutikę, ir viskas bus gerai.
Žinoma, jis nuoširdžiai apgailestavo sužeidęs Lorencą. Ne todėl, kad berniukas nenusipelnė, o dėl to, jog šis incidentas galėjo sukelti nemalonumų ateityje.