Tonijus vis dar mąstė apie tai, kai praslinkus valandai nuo sutemų pradžios išgirdo koridoriuje vyresniųjų kastratų balsus — berniukų, įpareigotų palaikyti tvarką miegamajame. Tų pačių studentų, kurie kartu su Lorencu tuomet įsibrovė į Tonijaus kambarį, norėdami pasišaipyti.
Dabar Tonijus buvo pasirengęs jų pasirodymui. Pakvietė užeiti ir pasiūlęs butelį nuostabaus vyno iš pajūrio viešbučio atsiprašė, kad neturi taurių nė bokalų. Pasakė greitu laiku šį trūkumą ištaisysiąs ir paklausė, ar svečiai neišgertų drauge su juo. Mostu pakvietė atsisėsti ant lovos krašto, o sau atsistūmė rašomojo stalo kėdę. Vėl pasiūlė vyno. O paskui dar sykį, matydamas, kad vynas jiems patiko.
Suprantama, jie negalėjo atsispirti.
Pasiūlė taip ramiai ir drąsiai, jog berniukai nė nežinojo, ar turėtų atsisakyti, ar ne.
Tonijus pirmą kartą juos gerai apžiūrėjo. O beapžiūrinėdamas pradėjo kalbėti. Kad tyla jų neslėgtų, negarsiai pratarė kelis žodžius apie Neapolio orą, apie vietos savitumą.
Tačiau kartu jis anaiptol nesistengė sudaryti šnekaus žmogaus įspūdį, juolab kad iš tiesų toks nebuvo.
Jis norėjo berniukus įvertinti, nustatyti, ar kuris nors liko ištikimas Lorencui, vis dar nesikeliančiam iš lovos, nes žaizdon pateko užkratas.
Pats aukščiausias iš apsilankiusiųjų buvo Džiovanis, kilęs iš Italijos šiaurės. Aštuoniolikos metų vaikinas turėjo gan pakenčiamą balsą, kurį Tonijus girdėjo Gvido klasėje. Šis jaunuolis niekada nedainuos operoje, bet galėtų tapti neblogu jaunesniųjų berniukų mokytoju, o ir daugelis bažnytinių chorų neatsisakytų jo paslaugų. Minkštus juodus plaukus perrišęs šilkine juostele, suteikė jiems peruko su kasele formą. Jo akys buvo geros, liūdnos, beveik baikščios.
Atrodo, jis visai mielai būtų susidraugavęs su Tonijumi.
Antrasis — šviesiaplaukis Pjeras, irgi šiaurietis, kuris kadaise daug kartų šnypštė Tonijui už nugaros įvairius įžeidimus, kaskart nusisukdamas, tarsi taip sakė ne jis. Balsą turėjo geresnį — kontraltą, kuris kada nors galėjo tapti puikiu, bet kuriam kol kas kažko trūko. Tokią nuomonę Tonijus susidarė pasiklausęs jo bažnyčioje. Galbūt jam trūko aistros, o gal — vaizduotės. Dabar šis vyrukas nežymiai šypsodamasis gėrė vyną, o akys išliko šaltos bei įtarios. Bet kai Tonijus kreipėsi į jį, akimoju ištirpo ir mielai atsakinėjo į užduotus klausimus. Taigi jam labiausiai trūko dėmesio.
Trumpam jų vizitui baigiantis, Pjeras jau mėgino patraukti Tonijų į savo pusę, stengėsi padaryti jam įspūdį, lyg Tonijus būtų vyresnis (iš tiesų taip nebuvo) arba užimtų aukštesnę padėtį.
Ir pagaliau trečiasis, šešiolikmetis Domenikas — tokio rafinuoto grožio, jog laisvai galėjai palaikyti jį moterimi. Krūtinės ląsta dainavimo ištreniruotų plaučių bei lanksčių kaulų dėka buvo plati, net figūros forma irgi priminė moterišką — lieknas liemuo ir putloka krūtinė. Tamsios blakstienos bei rausvos lūpos buvo tokios išraiškingos, jog atrodė pridažytos, o žiedais apmaustyti pirštai — ilgi ir grakštūs. Juodi garbanoti plaukai bangomis krito ant pečių. Viso pašnekesio metu Domenikas nepratarė nė žodžio, ir Tonijus sumetė apskritai niekada negirdėjęs jo balso: nei kaip kalba, nei kaip dainuoja. Pasijuto suintriguotas. Domenikas tik neatitraukdamas akių žiūrėjo į jį. Lygiai taip pat, nė nepasikeitusia mina, jis anksčiau stebėjo, kaip Tonijus smogė peiliu Lorencui.
Dabar, paėmęs į rankas vyno butelį, jis pirmiausia nusišluostė lūpas nėriniuota servetėle, o paskui pažvelgė Tonijui į akis taip, jog šis sunerimo. Atrodė, Domenikas jį vertino kažin kokiu ypatingu požiūriu. Ir Tonijus pagalvojo: „Šis jaunuolis taip puikiai žino esąs gražus, jog čia net nebelieka vietos tuštybei.“
Mažojoje konservatorijos scenoje statomoje operoje Domenikas turėjo vaidinti pagrindinį moters vaidmenį. Ir Tonijus netikėtai suvokė nekantraująs pamatyti, kaip šis berniukas pavirs mergaite. Jis pamėgino įsivaizduoti, kaip korseto raišteliai suverš Domeniko liemenį, ir staiga taip nuraudo, kad net nebegirdėjo, ką jam sako Džiovanis.
Tuomet nuvijo šalin šias mintis. O paskui ūmai pagalvojo regįs priešais save moterį, kuri užsimovė bridžius, siekdama jį sutrikdyti. Jis nesmagiai atsiduso. Domenikas sėdėjo šiek tiek palenkęs galvą į šalį. Atrodo, jis šypsojosi. Žvakės šviesoje berniuko oda tapo beveik porcelianinė, o duobutė ant smakro pavertė jį dar labiau gundančiu.
Svečiams išėjus, Tonijus susimąstęs atsisėdo ant lovos. Paskui užpūtė žvakę, atsigulė ir pamėgino užmigti. Bet miegas neėmė, ir tuomet mintimis nukeliavo ant Vezuvijaus bei vėl pajuto, kaip dreba žemė.
Ši priemonė daugeliui metų tapo kasnaktiniu jo ritualu: susikoncentruoti ir pajusti drebančią žemę bei kalno dundesį. 2
Bet iš tiesų tą pirmąjį vakarą Tonijui ne itin reikėjo migdomųjų.
Kitą rytą, nepaisant mėlynių, likusių po žygio į Vezuvijų, jis nubudo ypač pakiliai nusiteikęs ir buvo pasirengęs tuojau pat eiti į Gvido pamoką.
Net konservatorijos spalvos bei kvapai dabar jam atrodė gan patrauklūs. Ypač į koridorių išneštų medinių instrumentų skleidžiamas aromatas. Patiko jam ir atgyjančių klasių garsai.
Mėgaudamasis pačiais paprasčiausiai pusryčiais ir ypač šviežiu pienu, jis kaip pakerėtas žiūrėjo į žvaigždes ryto danguje, kurios matėsi viršum sienos pro valgomojo langą.
„Oras lyg šilkinis“, — pagalvojo jis. Atmosferoje pasklido maloni šiluma. Ji tarytum kvietė pasivaikščioti nusirengus nuogai.
Toks ankstyvas kėlimasis jį jaudino.
Ir net Gvidas Mafeo jam atrodė labai mielas.
Maestro sėdėjo prie klavesino ir nusmailinta plunksna kažką žymėjosi natų lapuose. Atrodo, dirbo jau keletą valandų. Žvakė bemaž baigė degti. Tamsą už lango jau pakeitė ryto prieblanda. Atsisėdęs palaukti ant suolo prie sienos, Tonijus pirmą kartą nuodugniai apžiūrėjo mažą klasę.
Tai buvo akmeninis kambarys kietomis grindimis, pridengtomis tik grubiu dembliu. Tiesa, visus baldus — klavesiną, rašomąjį stalą, kėdę ir suolą — puošė gausūs ornamentai bei žvilgantis emalis, bet šaltumo ir oficialumo įspūdis dėl to nesumažėjo. Taigi maestro, apsitaisęs ilgu juodu drabužiu, pasirišęs platų baltą kaklaraištį ir primenantis dvasininką, čia puikiausiai derėjo.
„Jis ne visuomet atrodo baisus, — galvojo Tonijus. — Iš tiesų jis net savotiškai gražus.“
Tačiau Gvido veidą pernelyg dažnai perkreipdavo pyktis, o rudos akys, per didelės tokiam veidui, teikė jam aršumo. Bet kartu maestro veidas buvo toks judrus bei išraiškingas, sklidinas nerimo ir rūpesčio, kad Tonijus negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio.
Vis dėlto berniukas stengėsi negalvoti apie tai, jog čia tas pats žmogus, kuris buvo šalia jo Flovige, Feraroje, tame Romos sodelyje, kur juodu apsikabino. Tereikėdavo prisiminti, ir ankstesnė neapykanta vėl sukildavo. Todėl vijo šalin tokias mintis.
Pagaliau maestro padėjo į šalį plunksną, užpūtė nebereikalingą žvakę bei prabilo be jokio formalaus pasisveikinimo.
— Tu turi išties nepaprastą balsą. Jau užtektinai esi apie tai prisiklausęs, — jis tarsi ginčijosi su kažkuo, — taigi nebesitikėk iš manęs daugiau pagyrimų, kol jų neužsitarnausi. Per daugelį metų tu įpratai daryti tai, kas tau patinka ir ko iš tikrųjų nesupranti. Tavo atlikimas toks tobulas atrodė tik todėl, kad turi absoliučią klausą, ir dėl to, kad tie, iš kurių išgirdai šias dainas, jas atliko teisingai. Tu vengei visko, kas tau atrodė sunku, vis ieškodamas prieglobsčio lengvuose, pasitenkinimo teikiančiuose kūriniuose. Todėl tu nemoki kaip reikiant valdyti savo balso ir turi daug blogų įpročių.
Jis nutilęs stipriai persibraukė per garbanotus kaštoninius plaukus taip, tarsi jų nekęstų. Jo plaukai buvo lyg cherubino, kokie šie vaizduojami praėjusio šimtmečio paveiksluose — vešlūs, į viršų užsirietusiais galiukais. Tačiau atrodė neplauti ir neprižiūrėti.