— Tau jau penkiolika. Per vėlu pradėti rimtai dainuoti, — tęsė jis. — Bet aš pasakysiu tau dabar, kad po trejų metų tu būsi pasirengęs pasirodyti bet kurioje Europos scenoje, jei vykdysi viską, ką liepsiu. Man nesvarbu, ar tu iš tiesų nori tapti didžiu atlikėju, ar ne. Man tas pats. Aš tavęs neklausiu. Tu turi neprilygstamą balsą, todėl padarysiu iš tavęs neprilygstamą dainininką. Aš paruošiu tave scenai, rūmams, visai Europai. O tuomet galėsi daryti, ką tik panorėsi.
Tonijus įtūžo. Jis pašoko ir pripuolė prie šio pikto plokščianosio žmogaus, sėdinčio prie klavesino.
— Jūs galėjote manęs paklausti, kodėl aš vakar sugrįžau čionai! — rėžė itin kandžiai bei šaltai.
— Niekada su manimi šitaip nekalbėk, — šyptelėjo Gvidas. — Aš esu tavo mokytojas.
Ir daugiau nieko netaręs išsitraukė pirmąjį pratimą.
Tą dieną jie pradėjo paprasčiausiu accentus22.
Tonijui buvo parodytos šešios natos kylančia tvarka: do, re, mi, fa, sol, la. O paskui tos pačios šešios natos buvo sudėtingiau išdėstytos ir virto grakščiai kylančia melodija su mažais pakilimais bei nusileidimais, kur kiekvieną toną puošė mažiausiai keturios natos, trys kylančios ir viena krintanti.
Visa tai jis turėjo išdainuoti vienu įkvėpimu, kiekvienai natai skirdamas vienodą dėmesį. Be to, balsius reikėjo tarti itin aiškiai, o viskas kartu turėjo skambėti sklandžiai.
Dainuoti šią melodiją reikėjo vėl ir vėl, diena po dienos, šiame tyliame tuščiame kambaryje be jokio akompanimento, tol, kol ji ims tekėti iš Tonijaus gerklės natūraliai, lygiai, be menkiausių įkvėpimo požymių pradžioje ir kvapo stygiaus pabaigoje.
Pirmą dieną Tonijui atrodė, kad pratimas išvarys jį iš proto.
Antrą dieną, įsitikinęs, kad monotonija — tai rafinuotas kankinimo būdas, jis staiga pastebėjo savyje pasikeitimą. Kažkurią akimirką po vidurdienio tarytum sprogo jo irzlumo išpūstas burbulas. Skutai išsilakstė į šalis tarsi pumpuro lapeliai, ir iš vidurio išaugo didžiulis žiedas.
Tasai žiedas — tai hipnotizuojantis dėmesys dainuojamiems garsams, plaukimas drauge su jais, lėtas tarsi sapne, suvokimas, jog kaskart atlikinėdamas accentus jis patiria kokį nors naują, kerintį aspektą, nors ir patį nereikšmingiausią.
Baigiantis pirmajai savaitei, jis jau liovėsi galvojęs apie įvairiausius uždavinius, kuriuos turėjo išspręsti, tik žinojo, kad jo balsas visiškai persimainė.
Vėl ir vėl Gvidas atkreipdavo jo dėmesį, jog do, re arba mi sudainavo meiliau nei kitas natas. „Ar tu jas myli labiau už kitas? Privalai jas vertinti vienodai.“ Vėl ir vėl Gvidas primindavo: „Legato.“ Tai reiškė: „Junk lėtai, sklandžiai.“ Gilumas neturėjo reikšmės. Jausmų raiška neturėjo reikšmės. Bet kiekvienas tonas privalėjo būti gražus. Nepakako sudainuoti absoliučiai tiksliai (Gvidas jau ganėtinai irzliai sakė Tonijui, jog šis turįs Dievo dovanotą absoliučią klausą, bet juk ir Alesandras kadaise jam tą patį sakė), tačiau reikėjo, kad kiekvienas garsas būtų gražus pats savaime, tarsi aukso lašelis.
Paskui mokytojas atsisėsdavo ir pareikšdavo: „Dar kartą, nuo pradžių“, ir Tonijus, nekreipdamas dėmesio, kad viskas ribuliuoja akyse, kad plyšta galva, pradėdavo nuo pirmosios natos ir pamažu įsitraukdavo į pratimą.
Bet tam tikru momentu, vadovaudamasis neklystančia uosle, kai išsekusiam Tonijui skausmas varstydavo visą kūną, Gvidas leisdavo užbaigti šį pratimą ir siųsdavo prie rašomojo stalo mokytis kompozicijos arba kontrapunkto. Bet tik atsistojus.
— Daugiau nebesėdėk prie rašomojo stalo. Tavo krūtinės ląstai kenkia sėdėjimas. Ir niekada, niekada nedaryk nieko, kas galėtų pakenkti tavo balsui arba krūtinės ląstai, — ne kartą perspėjo jis.
Ir Tonijus, nepaisant skaudamų kojų, linkčiojo, dėkingas už tai, kad gali bent trumpam užmiršti accentus.
Bet tuomet pasirodydavo koks nors jaunesnis mokinys ir imdavo kankintis, atlikinėdamas tą patį pratimą.
Jau nė nežinia, kiek laiko Tonijus dainavo tuos elementarius pasažus, kol Gvidas pagaliau pridėjo dvi natas viršuje bei dvi apačioje ir leido dainuoti vis greitesniu tempu, o paskui dar šiek tiek greitesniu. Keturios naujos natos — tai bent pasiekimas, ir Tonijus sarkastiškai pastebėjo, jog dabar jam būtinai turi būti leista atšvęsti šį įvykį bei prisigerti.
Gvidas nuleido negirdomis vaikino pastabą.
Bet kaitrią popietę, kai Tonijus jau buvo pasirengęs sukelti maištą, Gvidas ūmai davė jam keletą ką tik parašytų arijų ir pasakė, girdi galįs pasinaudoti klavesinu bei paakomponuoti sau.
Tonijus čiupo natas dėkingumo žodžiams dar nespėjus išsiveržti iš burnos. Jam tai prilygo niurktelėjimui į šiltą jūrą po vasaros žvaigždėmis. Tik beveik iki pat galo sudainavęs antrąją dainą, ūmai suprato, kad Gvidas, žinoma, jo klausosi. O paskui garantuotai pasakys, girdi atlikimas buvęs siaubingas.
Berniukas pamėgino sąmoningai pasinaudoti tuo, ko išmoko kartodamas accentus, bet netikėtai suvokė ir iki tol naudojęs įgytus įgūdžius. Dainų žodžius artikuliavo aiškiai, bet lengvai; dainavimas įgavo naujo sklandumo bei tapo labiau kontroliuojamas, kas nepaprastai palengvino betarpišką muzikos suvokimą.
Tą akimirką jis pirmą kartą pajuto savo galią.
Ir vėl pradėjęs atlikinėti pratimus, daug tvirčiau nei anksčiau valdė balsą. Vėlai vakare, kai jautėsi jau toks pavargęs, jog susmuko vos pagalvojęs apie savo kojas, rankas arba minkštą pagalvę, Tonijui dingtelėjo, kad iš žmogaus pavirto instrumentu, pradedančiu skambėti, kai kas nors juo užgroja.
Kopiant laiptais, galva buvo visiškai tuščia. Atsidūręs lovoje, staiga suvokė, jog mažiausiai dešimt dienų nė sykio neprisiminė to, kas jam nutiko prieš patenkant čionai.
Kitą rytą Gvidas pranešė, kad puikaus jo progreso dėka juodu imsis esclamazio. Girdi su bet kuriuo kitu mokiniu toks šuolis neįsivaizduojamas, bet Tonijui jis sudaręs visiškai atskirą programą.
Taigi esclamazio: lėtas ir absoliučiai valdomas garso stiprinimas bei silpninimas, pradedant švelniu intonavimu vis stiprinant garsą, o paskui lėtai susilpninant ir švelniai užbaigiant. Arba, atvirkščiai, garsi pradžia, švelnus garso susilpninimas viduryje, o paskui stiprinimas bei garsi pabaiga.
Apimtis vėl neturėjo reikšmės, pagrindinė užduotis — garso tobulinimas. Slinko dienos, o Tonijus atlikinėjo ir atlikinėjo šį pratimą skirtingais tonais, paskui vėl ir vėl grįžo prie accentus.
Ir visa tai skambėjo tylioje, aidinčioje akmeninėje Gvido klasėje, be klavesino akompanimento, ir visą laiką maestro buvo itin susikaupęs, tarytum klausėsi garsų, kurių pats dainininkas negirdėjo.
Kartais Tonijus manė nekenčiąs šio žmogaus taip stipriai, jog galėtų jam smogti. Jam buvo malonu įsivaizduoti, kaip iš tiesų muša Gvidą, o paskui dėl to pasidarydavo gėda.
Tačiau tarp šių užmaskuotų pykčio pliūpsnių Tonijus suvokdavo, kas iš tiesų jį kamuoja. Suvokimas, kad Gvidas neabejotinai jį niekina.
Iš pradžių Tonijus tikino save: „Tokios jo manieros. Jis barbaras.“ Bet Gvidas niekada nebuvo juo patenkintas, itin retai elgdavosi mandagiai, o įprastas jo grubumas, rodos, slėpė kur kas gilesnę neapykantą bei nepasitenkinimą. Tam tikrais momentais Tonijus juste jusdavo mokytojo spinduliuojamą panieką, tarsi tas iš tiesų būtų pasakęs užgaulų žodį, ir tuomet praeitis kartu su visais nežmoniškais pažeminimais iškildavo iš atminties gelmių.
Tomis akimirkomis, pats virpėdamas iš apmaudo, Tonijus pasiūlydavo maestro vienintelį dalyką, kurio šiam reikėjo: balsą, balsą, balsą. Paskui, eidamas miegoti, karštligiškai perkratydavo atmintyje visą dieną, stengdamasis prisiminti bent menkiausią mokytojo paskatinimą.