Pats to nesuvokdamas, Tonijus įkliuvo į spąstus, stengdamasis pelnyti Gvido simpatiją, sukelti bent šiokį tokį jo susidomėjimą.
Rytais jis mėgindavo užmegzti pokalbį. „Šiandien karščiau nei vakar, tiesa? Koks spektaklis vyksta konservatorijos teatre? Po kurio laiko aš galėsiu dalyvauti mokykliniuose vaidinimuose? Juk jūs leisite man pamatyti šį spektaklį?“
Gvidas kažką burbtelėdavo, bet ganėtinai abejingai. Paskui staigiai pakeldavo galvą nuo popierių bei pareikšdavo:
— Taigi šiandien mes kiekvieną natą išlaikysime dusyk ilgiau nei parašyta, ir aš noriu, kad esclamazio būtų atliktas nepriekaištingai.
— Ak, kaip visuomet nepriekaištingai, taip? — šnibždėdavo Tonijus.
Bet Gvidas nekreipdavo į šiuos žodžius jokio dėmesio.
Kartais mokytojas išleisdavo jį tik dešimtą vakaro, ir tuomet Tonijus girdėdavo esclamazio sapnuose. Ir nubusdavo skambant ausyse šiam sklandžiam garsui.
Galų gale jie ėmėsi ornamentikos.
Iki tol Tonijaus jau išmoko valdyti kvėpavimą, toną bei sutelkti dėmesį į dainą.
Tačiau melodijos ornamentavimo procesas kur kas labiau įtraukdavo jį patį. Reikėjo ne tik perprasti naujus garsus arba jų kombinacijas, bet išmokti papildyti jais melodiją savo nuožiūra.
Pirmasis jo išmoktas ornamentas vadinosi tremolo. Tą pačią natą reikėjo dainuoti keletą kartų. Pavyzdžiui, imti natą ir dainuoti taip: lia lia lia lia lia ir vėl, visiškai kontroliuojant garsus bei taip sklandžiai, kad šie persilietų vienas į kitą ir kartu girdėtųsi aiškūs lyg sprogimų serija smūgiai.
Kai šis ornamentas jau galutinai išsekindavo smegenis bei kai pavyko pasiekti šiokį tokį natūralumą, pradėjo gludinti trelę — greitą, vienu iškvėpimu atliekamą dviejų gretimų garsų kaitaliojimą.
Po ilgų accentus savaičių bei tęsiamų, sodrių esclamazio natų šis pratimas jam atrodė esąs tikra pramoga. O visiškas balso įvaldymas teikė dar daugiau malonumo.
Hipnotizuojantis skendėjimas muzikoje kasdien prasidėdavo vis anksčiau ir, rodos, tęsdavosi ilgiau nei praėjusią dieną. Kartais per vakarines pamokas Tonijus įgaudavo antrąjį kvėpavimą, ir tuos pačius pratimus atlikdavo lengvai, kupinas įkvėpimo bei pasiaukojimo.
Jis pats tarytum išnykdavo, pavirsdavo balsu. Mažąjį kambarėlį gaubdavo tamsa. Žvakė mirguliuodavo viršum ženklais išmarginto lapo, gulinčio priešais jį, o garsai, kuriuos girdėjo, atrodė nežemiški, baugino jį patį.
Bet jis tęsė ir tęsė, atkakliai tobulindamas sugebėjimus.
Kartais į klasę įeidavo maestro Kavala bei sakydavo, girdi metas baigti pamoką. Tada Tonijus krisdavo ant suolo ir atsirėmęs į sieną purtydavo galvą. O Gvidas prie klavesino imdavo improvizuoti. Sodrūs, skambūs garsai užpildydavo kambarį. Žiūrėdamas į mokytoją, Tonijus suvokdavo, kaip išseko fiziškai bei dvasiškai.
Paskui Gvidas tardavo:
— Išeik.
Ir Tonijus, jausdamasis pažemintas, kopdavo į viršų bei akimirksniu užmigdavo.
Atrodė, mokytojas daugiau niekada neleis jam pasimėgauti arijomis, ir netgi kompozicijos valandos buvo sutrumpintos, kad jis visą dieną galėtų skirti pratimams.
Bet jeigu intonacijose pasigirsdavo bent menkiausia įtampa, Gvidas išsyk siųsdavo berniuką ilsėtis. Kartais maestro pradėdavo mokyti kitus vaikus, o Tonijus stebėdavo šias pamokas, susidomėjęs atkreipdavo dėmesį į kitų pasiekimus bei klaidas.
Ir kaskart jis įsitikindavo, kad kitus mokinius Gvidas niekina nė kiek ne mažiau negu jį. Kartais pajusdavo dėl to malonų nusiraminimą. Bet dažniau susisielodavo, lyg būtų niekinamas pats. O kai Gvidas imdavo mokinius mušti, o šitaip nutikdavo neretai, Tonijus niršte įniršdavo.
Sykį, kai Mafeo prilupo mažąjį Paolą iš Florencijos, Tonijus galutinai pašėlo ir tiesiai pareiškė mokytojui, jog šis esąs grubus, neišauklėtas storžievis.
Iš visų mažylių, dažnai sužadinančių jo susidomėjimą, o kartais net gailestį, vienintelio Paolo Tonijus niekada neužmiršdavo. Bet labiausiai jį papiktino nepelnyta bausmė. Gvido vadovaujamas Paolas taip patobulėjo, kiek tik leido berniuko sugebėjimai. Vaikas buvo nutrūktgalvis iš prigimties, linksmas, nuolat besišypsantis, ir daugiausia dėl šių savybių, o ne dėl ko nors kito, užsitraukdavo bausmę. Todėl Tonijus tiesiog pabalo iš įtūžio.
Bet Gvidas tik nusijuokė.
Ir pateikė Tonijui pratimą, turėjusį tapti visų ankstesnių pamokų kulminacija — pasažų dainavimą.
Reikėjo suskaidyti kokią nors muzikinę frazę į daugybę atskirų garsų, išsaugojant jos vientisumą bei tarimo aiškumą. Pateikdamas pavyzdį, Gvidas panaudojo žodį „sanctus“. Kompozitorius gali išreikšti šį žodį dviem natom, beje, antroji bus aukštesnė už pirmą. Bet Tonijus turėjo mokėti padalyti pirmąją natą, skirtą skiemeniui „sanc“, į septynis ar aštuonis skirtingo ilgumo bei aukščio garsus ir palaipsniui kilti link antrosios skiemens „tus“ natos, kurią irgi deramai padalyti į septynis ar aštuonis garsus, o užbaigti viską sklandžia pradine nata.
Gvido parašyti melizmų bei pasažų pratimai buvo tik pradžia. Vėliau Tonijui reikėjo išmokti pasiėmus pliką bet kurios kompozicijos schemą skoningai, deramu ritmu ją papuošti. Mokinys turėjo suprasti, kada dera stiprinti ar silpninti garsą, kaip ilgai jį išlaikyti, kada suskaldyti pasažą į skirtingo ar vienodo ilgumo natas ir kiek kelti ar leisti moduliacijas. Be to, visuomet kantatos ar arijos žodžius artikuliuoti taip, kad, nepaisant rafinuotos ornamentikos, žodžių prasmė liktų kiekvienam aiški.
Štai tokių būtinų pagrindų mokė Gvidas savo ugdytinį. Visa kita daugeliu atžvilgių priklausė nuo jo paties.
Paprastai konservatorijos studentas tokį meistriškumą įvaldydavo per penkerius metus. Eilinis mokinys kur kas lėčiau pereidavo nuo accentus prie esclamazio, nuo esclamazio prie ornamentų. Bet Gvidas pagreitino mokymosi tempą dėl dviejų akivaizdžių priežasčių: pirma, kad Tonijui netaptų nuobodu, o antra, kadangi Tonijus įveikdavo užduotis be ypatingo vargo.
Jam pavykdavo tobulinti visus vokalinės technikos aspektus vienu metu, ir Gvidas sugalvodavo berniukui vis sudėtingesnių vokalizių. Žinoma, mokytojas turėjo daugybę senų knygų, parašytų praėjusio bei šio šimtmečio pradžios dėstytojų. Bet, kaip ir dauguma mokytojų, jis sudarinėjo savo pratimus žinodamas, ko konkrečiai trūksta Tonijui.
O kai Tonijus įsitikino perpratęs pagrindus, suprato, kad ateityje laukia tik balso tobulinimas pasitelkus įvairius pratimus, jis apsipylė ašaromis nuleidęs galvą ant rankų, padėtų ant klavesino.
Dabar jis jautė tokį protinį ir fizinį nuovargį, kad jam tapo aišku: niekada anksčiau dorai nesuvokė, ką reiškia miego stygius bei išsekimas. Berniukui visiškai nerūpėjo, kad Gvidas žiūri į jį kupinas paniekos ir pasipiktinimo.
Jis nekentė Gvido. Taip pat, kaip Gvidas nekentė jo. „Ir tegul! Juk visa tai darė dėl savęs, savo malonumui.“ Staiga Tonijus nepaprastai išsigando. Jeigu jis šito neteks, kas jam liks?
Apsvaigo galva tarsi praradus pusiausvyrą, ir netikėtai atmintyje iškilo tie sapnai, kuriuos iš ryto visuomet užmiršdavo. Rodės, tuoj gali atsiverti mažos durelės, už kurių laukė arba košmaras, arba nežinomybė. Jis karčiai pravirko karštai trokšdamas, kad Gvidas Mafeo dabar išeitų. „Nagi, išeik, palik mane bjaurėdamasis! Išeik iš čia!“
Iš tiesų kaip tik maestro jam ištars jau kitą akimirką: „Išeik iš čia!“
— Mano balsas tapo grubus, — pagaliau pratarė Tonijus. — Jis nelygus, virpa ir tarsi lūžta mano gerklėje. Aš teišmokau girdėti, koks jis prastas!
Gvidas piktai žvelgė į mokinį. O paskui mokytojo veide visiškai nebeliko emocijų.
— Ar galiu eiti miegoti? — sušnibždėjo Tonijus.