— Kol kas ne, — atsakė Gvidas. — Eik į savo kambarį ir apsirenk. Šiandien nusivesiu tave į operą.
— Ką? — Tonijus pakėlė galvą. Jis negalėjo patikėti savo ausimis. — Mes važiuosime į miestą, važiuosime į operą?!
— Jeigu liausies klykavęs kaip kūdikis, tuomet taip. Taigi greičiau renkis. 3
Tonijus skriete užskriejo į viršų, šokinėdamas per du laiptelius. Apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir išsitraukė puošnų kostiumą, kurio nedėvėjo išvykęs iš Venecijos. Po minutės jis jau vilkėjo geriausius nėriniuotus marškinius, mėlyną siuvinėtą švarką ir avėjo batus su sagtelėmis. Prisisegęs špagą, vaikinas akimirksniu atsidūrė ant Gvido apartamentų slenksčio pirmame aukšte.
Tik tuomet prisiminė nekenčiąs Gvido. Ir nebesąs vaikas, kuris niekada nesilankė operoje. Bet tuojau pat vėl užmiršo. Iš tiesų jautėsi toks laimingas, kad ne visai aiškiai suvokė, kas vyksta. Ir kažkodėl norėjosi juoktis.
Tada pasirodė Gvidas, ir Tonijus, įpratęs matyti mokytoją juodu apdaru, apstulbo. Maestro apsivilko prašmatnų aksominį šokolado spalvos švarką, idealiai derantį prie rudų akių bei glotniai sušukuotų plaukų, o po juo apsirengė auksinio šilko liemenę ir beveik tokius pat kaip Tonijaus nėriniuotus marškinius. Jeigu Gvido veide dar būtų nušvitusi bent menkutė šypsena, jis neabejotinai būtų virtęs gražuoliu. Tačiau mokytojas išliko niūrus ir nekalbus.
Tonijus viduje susigūžė pamatęs, koks rūškanas Gvidas. Ir patylom nusekė įkandin iki pirmos triukšmingos sankryžos, kur juodu pasisamdė kabrioletą, nuvežusį iki švento Bartolomėjaus teatro.
Nuostabiai apšviestą seną pastatą užpildė žmonės. Kortų lošimo kambariuose tvyrojo tabako dūmų migla, vyko garsūs pašnekesiai, o salėje, priešais vaikštinėjančią ir plepančią publiką, jau vyko vaidinimas. Šiame Neapolio teatre paprastai vyko herojinės, tai yra rimtos, operos, skirtos aristokratijai, užimančiai pirmąjį aukštą.
Reginys pavergė Tonijų, tarsi iki šiol nebūtų matęs tokios prabangos, nebūtų užaugęs tarp Murano stiklo sietynų ir nematęs tokios gausybės vaškinių žvakių.
Gvido laikysena tapo išdidi, akyse atsirado blizgesys. Jis atrodė beveik kaip kilmingas senjoras. Mokytojas nupirko ir libretu ir partitūrą ir nusivedė Tonijų ne į triukšmingas ložes, o žemyn, į brangesnes parterio vietas, priešais pačią rampą. Pirmasis veiksmas dar tik pasiekė vidurį, taigi svarbiausios arijos dar turėjo nuskambėti. Patogiai įsitaisęs krėsle, Gvidas pasisodino mokinį šalimais.
„Ar čia tas pats žvėris, kuris riaumojo ant manęs ištisą mėnesį?!“ — pagalvojo Tonijus, nustebintas bei suintriguotas.
Gvidas paaiškino, kad operoje dalyvauja du kastratai ir miela mažutė primadona. „Bet senasis eunuchas, — pranašavo maestro, — nustelbs visus, ir ne todėl, kad turi nuostabų balsą, o dėl to, kad yra puikus amatininkas.“
Vos kastratui uždainavus, Tonijų užbūrė jo balso švelnumas.
— Ir čia ne nuostabus balsas? — sukuždėjo berniukas.
— Aukštąsias natas jis paėmė falcetu, nes jo diapazonas nėra didelis. Bet dainininkas taip kontroliuoja balsą, kad tu to nė nepastebėjai, — paaiškino maestro. — Kitą kartą pasiklausyk ir suprasi, ką aš turiu omenyje. Be to, ši arija parašyta specialiai jam, šiek tiek sulėtintu tempu, kad atlikėjas galėtų įveikti visas natas. Jam pavaldūs tiktai viduriniai registrai, o visa kita — gryniausias amatas.
Pamažu Tonijus vis aiškiau suvokė, kad mokytojas teisus. O primadona pakerėjo visus emocionaliu dainavimu. „Ji užaugo gatvėse, — paaiškino Gvidas, — dainavo su klajojančiais muzikantais kaip tu“. Nors aukštosios jos natos kėlė virpulį, žemųjų ji apskritai nevaldė. Šios tiesiog nuskęsdavo klavesino garsuose. Matėsi, kad mergina judina lūpas, tačiau beveik nieko nesigirdėjo.
Jaunesnysis kastratas nustebino puikiu kontraltu. Tonijui nedaug sykių teko girdėti tokį vyriškos lyties atstovo balsą: švelnų it aksomas, kerintį. Deja, vos tik melodija pakilo aukštyn, garsas tapo nemaloniai šaižus, ir visas žavesys tuojau pat išnyko.
Abu jaunieji dainininkai galėjo pralenkti vyresnįjį savo įgimtos dovanos dėka, bet nė vienas nežinojo, kaip tą padaryti, taigi būtent senasis kastratas, vėl ir vėl žengdamas prie rampos, priversdavo publiką iš pradžių pritilti, o paskui pratrūkti aplodismentais.
Tačiau Gvidas nepasitenkino vien dainavimo nagrinėjimu. Jis kreipė Tonijaus dėmesį į partitūrą, į tai, kokiomis arijomis ši buvo papildyta specialiai vienam ar kitam balsui, į mažas varžybas, vykstančias tarp jaunojo kastrato ir primadonos. Ir į tai, kaip ramiai stovėjo senasis išdaris, atlikdamas ariją. Juk jeigu būtų pradėjęs mosuoti ilgomis plonomis rankomis, būtų atrodęs kaip tikras juokdarys. Jaunesnysis kastratas traukė publikos akį savo grožiu ir tą suprasdamas stovėjo it antikos statula. O mažoji primadona visai nesuvaldė kvėpavimo, tačiau jos balsas pasižymėjo įstabia šiluma.
Kai uždanga nusileido paskutinį sykį, pertraukų metu baltojo vyno kiek padauginęs Tonijus karštai paklausė Gvido, ar ši muzika buvo grynas Skarlačio pamėgdžiojimas, ar visai nauja. Gvidas įtikinėjo, jog muzikoje būta tam tikro originalumo, ir patarė Tonijui klausytis daugiau Neapolio kompozitorių. Juodu patys nepastebėjo, kaip atsidūrė vestibiulyje, suspausti link išėjimo judančios įsiaudrinusios minios.
Gvidą kalbino vyrai ir moterys; prie pravirų durų viena po kitos privažiuodavo karietos.
— Kur mes einam? — paklausė Tonijus.
Jam svaigo galva, ir karietai pajudėjus vaikinas vos neprarado pusiausvyros, o paskui suprato, jog priešais sėdi kažkokia moteris bei juokiasi iš jo. Ji buvo juodaplaukė, pieno baltumo kaklu, bemaž nuogais pečiais, su duobutėmis ant skruostų.
Tonijus vargiai beprisiminė, kaip jie įėjo į vidų. Jis žingsniavo begaline didžiulių kambarių anfilada, trykštančia ryškiomis spalvomis, rodos, tokiomis maloniomis neapoliečių akiai, pro palei sienas stovinčius paauksuotus, lakuotus baldus, pro siuvinėtų portjerų dengiamus langus, pro baltu vašku apvarvėjusias, švelnia šviesa apvainikuotas žvakides, pro šimtus muzikantų, virkdančių smuikus, pučiančių auksinius trimitus, užpildančių marmurinius koridorius šaižia, bemaž nepakenčiama muzika.
Balto vyno padėklai plaukiojo ore. Tonijus pagriebė taurę, ištuštino, paėmė kitą. Tarnas su peruku ir žydru švarku sustingęs stovėjo priešais jį.
Netikėtai Tonijus pasijuto pasiklydęs. Gvidas seniai kažkur dingo, o jį be paliovos kalbino kažkokios moterys čia prancūzų, čia anglų, čia italų kalba. Viena, gerokai pagyvenusi, ištiesė ilgą liesą ranką, užkabino jį riestu pirštu, prisitraukė ir palietusi skruostą sausomis lūpomis kreipėsi Neapolio dialektu:
— Spindulingasis kūdiki!
Jis išsivadavo, atšlijo ir pajuto panišką išgąstį. Atrodė, jog aplinkui vien tik tobula moteriška oda, viršum kaspinėlių bei juostų kyšantys moteriškų krūtų pusrutuliai. Viena moteris taip kvatojo, jog vos neužduso, abiem rankom prilaikydama gofruotu audiniu pridengtas krūtis, tarsi šios galėtų iškristi. Žaismingai žvilgtelėjusi į vaikiną, jis paslėpė lūpas už baltos nėriniuotos vėduoklės, ant kurios buvo pavaizduota baltų rožių arka.
Drebėdamas berniukas sustojo prie biliardo stalo. O paskui suprato, kad ant kambario slenksčio stovi išsekęs, liguistai atrodantis žmogus tokia balta balta oda, jog per ją bemaž persišvietė kaulai. Jis žiūrėjo į Tonijų ir šypsojosi.
Akimirksnį Tonijus nesuprato, kas priešais jį, nors neabejojo matęs šį žmogų anksčiau. O paskui staiga atpažino: čia buvo mirties vizija, tas pats gyvas numirėlis, kuris stovėjo šalia jo ant Vezuvijaus kalno. Tonijus žengė artyn ir įsitikino, kad čia išties tas pat džiovininkas, tik šįkart vilkintis auksu siuvinėtą švarką bei užsidėjęs pripudruotą peruką. Prašmatnus drabužis suteikė jo išvaizdai neskoningo rėksmingumo ir pavertė panašiu į vieną iš tų marmurinių statulų, kurias bažnyčioje tikintieji aptaiso tikrais drabužiais.