Įdubusios ir dėl to atrodančios neperžvelgiamos juodos vyro akys bemaž su simpatija stebėjo besiartinantį Tonijų.
Vėl vyno padėklas, siaura taurė rankoje. Tonijus atsidūrė tiesiog priešais tą žmogų, ir juodu pažvelgė vienas kitam į akis.
— Gyvas ir sveikas, — ištarė vyras nemaloniu kimiu balsu.
Bet staiga, tarsi pervertas skausmo, krūptelėjo bei priglaudė prie lūpų nosinę. Baltus kaulėtus pirštus juosė žiedai. Vyras šiek tiek susilenkęs atsitraukė atgal, ir tuojau pat ištisas sijonų sūkurys pasičiupo jį bei nusinešė.
— Aš noriu iš čia ištrūkti, — sušnibždėjo Tonijus. — Privalau iš čia ištrūkti.
Kai dar viena moteris prisiartino prie berniuko, jis nesąmoningai pažvelgė į ją taip atšiauriai, jog toji įsižeidusi atšoko. Vaikinas apsisukęs nukiūtino į tuščią valgomąjį, kur jau stovėjo padengti stalai.
Kitame salės pakrašty prie vieno arkinio lango stovėjo jauna moteris ir žiūrėjo į jį.
Akimirksnį palaikė ją jaunąja primadona iš operos. Tonijus prisiminė pastarosios balso jausmingumą, ugningas jo aukštumas. Mintyse išvydo mažas krūtis, pakylančias jai nemokšiškai alsuojant. Jį apėmė bemaž paniška neviltis.
Bet ten stovėjo ne primadona, o visai kita moteris, tokiais pat šviesiais plaukais, mėlynakė, tik aukšta ir liekna, o jos akys buvo tamsiai mėlynos, gal net pilkos.
Paprasta violetinio šilko suknelė be jokių raukčių ir kaspinų, stulbinamai pabrėžė jos rankas bei pečius. Atrodė, kad ji jau ilgai stebi jį bestovintį čia ir kad prieš jam įeinant ji verkė.
Tonijus norėjo išeiti iš kambario. Bet žiūrėdamas į nepažįstamąją pajuto susierzinimą, sumišusį su kažkokia girta aistra. Toji mergina atrodė tokia lanksti, aplink galvą it aureolė švytėjo iš dailios šukuosenos išsipešusios purios garbanėlės.
Nesuvokdamas, ką daro, Tonijus nužingsniavo prie jos. Tačiau jį traukė ne tik merginos grožis. Nepažįstamoji atrodė visų apleista, stokojanti užuojautos. „Verkė, verkė, — galvojo jis, — kodėl ji verkė?“ Tonijus buvo labai girtas. Kluptelėjęs apvertė žvakę, toji užgeso, link lubų nuvinguriavo aitrus dūmelis.
Ūmai jis atsidūrė prie pat nepažįstamosios ir susižavėjęs pažvelgė į pilkšvai mėlynas akis, kurios, rodos, žiūrėjo į jį be jokios baimės.
Jokios baimės. Jokios baimės. O kodėl, Viešpatie, jinai turėtų jo bijoti? Tonijus sukando dantis. Neketino jos liesti. Bet vis tiek ištiesė ranką.
Netikėtai, be jokios priežasties, jos akis vėl užpildė ašaros, mergina karčiai pravirko.
Ir pati padėjo galvą jam ant peties.
Skausmingas momentas. Kupinas siaubo. Minkšti auksiniai plaukai, liečiantys jo veidą, kvepėjo lietumi, suknelės iškirptėje Tonijus matė duobutę tarp krūtų. Jis suprato, jog jeigu dabar pat neišeis, neišvengiamai trenks merginai, griebsis kokios nors baisios prievartos, bet vis tiek stipriai, net skaudžiai, spaudė ją glėbyje.
Paskui kilstelėjo merginos smakrą ir užspaudė jos lūpas savosiomis. Ir tuomet riktelėjusi ji ėmė įnirtingai priešintis.
Rodos, Tonijus net pargriuvo. Nepažįstamoji buvo jau toli, toli nuo jo, o jos žvilgsnis prieblandoje atrodė toks nekaltas ir kartu sklidinas tokios vidinės kančios, kad jis apsisukęs galvotrūkčiais išlėkė iš kambario bei bėgo tol, kol atsidūrė šokančių porų spūstyje.
— Maestro, — murmėjo sukiodamas galvą į kairę ir į dešinę, o kai Gvidas staiga suėmė jį už parankės, puolė karštai įtikinėti mokytoją, jog jiems jau metas išeiti.
Kažkokia senyva moteris linkčiojo jam. Šalia stovintis žmogus aiškino, girdi markizė norinti su juo pašokti.
— Aš negaliu, — papurtė galvą vaikinas.
— Ne, gali, gali, — visai šalia nuskambėjo tylus Gvido balsas.
Tonijus pajuto maestro ranką ant juosmens.
— Prakeikimas, — sukuždėjo. — Aš noriu iš čia ištrūkti... jūs turite man padėti... pasiekti konservatoriją.
Bet jis jau lenkėsi tai senei, bučiavo ranką. Jos veidas buvo toks malonus, paženklintas buvusio grožio pėdsako, o ištiesta ranka atrodė be galo grakšti.
— Ne, maestro, — šnibždėjo jis tarsi kliedėdamas.
Moteris lengvai apsisuko ant baltų batelių kulnų. Kambarys skriejo ratu jam prieš akis. Kad tik nesutiktų tos šviesiaplaukės merginos! Jis išsikraustys iš proto, jei nepažįstamoji staiga pasirodys, vis dėlto jei tik galėtų jai paaiškinti...
Tačiau ką?
Kad jis nekaltas, kad ji nekalta.
Juodu stovėjo atsigręžę vienas į kitą, markizė ir jis. Driokstelėjo kadrilis, ir kažkaip stebuklingai Tonijus žengtelėjo į priekį, nusilenkė partnerei bei energingai pajudėjo išilgai ilgos porų linijos, lygiai taip, kaip darė tūkstančius kartų, bet vėl ir vėl tam tikrais momentais užmiršdamas, ką darąs.
Pasirodė Gvidas. Betgi kokios didelės jo akys, pernelyg didelės tokiam veidui!
Ir štai jis jau remiasi į Gvido ranką, kažkam kažką sako, atsiprašinėja, tikina turįs išeiti iš čia, turįs atsidurti savo kambaryje, savo nuosavame kambaryje arba jie privalą dabar užkopti ant kalno. Taip, užkopti ant kalno, juk čia vienintelis dalykas, kurio jis neįstengė sau leisti, tai buvo tiesiog nepakenčiama.
— Tu pavargai, — pasakė Gvidas.
— Ne, ne, ne, — papurtė galvą Tonijus.
Jis negalėjo niekam prisipažinti, bet mintis, jog niekada daugiau negalės atsigulti su moterimi, buvo nepakeliama. Jis norėjo rėkti, daužyti galvą į sieną. Kur ji, toji mergina? Jis niekada, nė akimirką netikėjo, kad Alesandras įstengtų taip pasielgti! Juk mama buvo tarsi vaikas, o Bepas... Neįtikėtina! O Kafarelis? Ką gi jis iš tiesų darydavo, kai likdavo vienas su jomis?
Gvidas padėjo berniukui įlipti į karietą.
— Aš noriu užkopti ant kalno! — įnirtingai kartojo Tonijus. — Palikite mane vieną! Aš noriu ten, aš žinau, ką darau!
Karieta judėjo. Tonijus matė virš galvos žvaigždes ir lapais apaugusias šakas, palinkusias taip žemai, lyg norėtų jį paliesti, jautė veidu šiltą brizą. Jeigu dabar būtų pagalvojęs apie Betiną, apie meiliai susipynusias jos rankas bei kojas, apie šilko švelnumo jos šlaunų odą, būtų pakvaišęs. „Uždrauskite man! Aš neįkelsiu ten kojos, kol... o tuomet...“
Jis užgriuvo ant Gvido. Juodu stovėjo prie konservatorijos vartų, ir Tonijus pasakė:
— Aš noriu numirti.
„Geriau jau mirti, nei atskleisti tau savo skausmą“.
Tuomet jis vėl išgirdo tėvo balsą: „Elkis kaip vyras“.
Lipdamas laiptais į savo kambarį, Tonijus jau nieko nebejautė. 4
Dabar, kai Gvidas matydavo, jog Tonijus pernelyg pavargęs ir negali dirbti, sugalvodavo jam kokį nors atlygį. Arba juodu važiuodavo į operą, arba Tonijus gaudavo iš jo paprastų arijų, kuriomis galėdavo mėgautis savo malonumui. Apmulkinti Gvidą buvo neįmanoma. Jis žinojo, kada mokiniui iš tiesų reikia poilsio. Sykį ankstyvą vakarą, kai Tonijų apėmė itin niūri nuotaika, Gvidas išsivedė vaikiną iš klasės ir palydėjo į konservatorijos teatrą.
— Sėskis čia. Žiūrėk bei klausykis, — pratarė palikdamas mokinį galinėje eilėje, kur šis pagaliau galėjo ištiesti maudžiančias kojas.
Tonijų ir anksčiau gerokai intrigavo iš šios salės sklindantys garsai.
Dabar pasijuto maloniai nustebęs, kai pamatė čia tikrą nediduką teatrą, prabangų kaip Venecijos rūmuose.
Buvo čia ir ložių aukštas, dengiamas smaragdų žalumos užuolaidų, o arka viršum scenos žėrėjo paauksuotais ornamentais bei angeliukais.
Orkestro duobėje tilpo maždaug dvidešimt penki muzikantai (šis skaičius kėlė pagarbą, juk kartais net ir didžiajame operos teatre orkestrą sudarydavo ne daugiau). Visi jie dabar repetavo kiekvienas sau, nekreipdami dėmesio nei į gamas dainuojančius dainininkus, nei į kompozitorių — studentą Loretį, susirūpinusį dėl to, kad nespės parengti spektaklio iki pirmojo pasirodymo, įvyksiančio po dviejų savaičių.