Išgirdęs Lorečio rypavimą, Gvidas stabtelėjo prie durų, trumpai nusijuokė ir pasakė Tonijui, jog viskas vyksta sklandžiai.
Tonijus tarytum pabudo iš miego, nes ant lentos, kur puikavosi kreida surašyti atlikėjai, pamatė Domeniko vardą, to dailaus berniuko — ne berniuko, o silfo — kurį pastaruoju metu pastebėdavo tik per vakarienę prie stalo.
Kiekvieną kartą pagalvojęs apie šią salę arba apie būsimąjį vaidinimą, jis prisimindavo Domeniką.
Ir štai kompozitorius paprašė visų dėmesio.
Pertrauka baigėsi, ir po keleto minučių teatre įsiviešpatavo tyla. O po akimirkos muzikantai užgrojo uvertiūrą.
Tonijų pribloškė garso spalvingumas. Šie jauni muzikantai grojo geriau už Venecijoje girdėtus profesionalus, o kai scenoje pasirodė pirmieji dainininkai, jis suprato, jog konservatorijos studentai pasirengę pasirodyti bet kurioje Europos scenoje.
Neapolis, be jokios abejonės, buvo visų pripažinta muzikinė Italijos sostinė, nors venecijiečiai paprastai šaipydavosi, išgirdę ką nors panašaus. Ir tą akimirką, jusdamas malonią ramybę, klausydamasis nuostabios, gyvybingos muzikos, Tonijus pagalvojo: „Neapolis — mano miestas“.
Jis jautė didžiulį palengvėjimą. Po tiekos stovėjimo valandų įskaudusias kojas užliejo beveik malonus sunkumas. Ir palinkęs prie užapvalinto, raižiniais puošto ir žaliu aksomu aptraukto priekyje stovinčio krėslo atlošo, vaikinas apsikabino jį rankomis bei pasidėjo smakrą.
Pasirodė Domenikas. Ir nors berniukas vilkėjo paprastą juodą tuniką, apjuostą raudona juosta, jis tarytum pavirto moterimi, kurios vaidmenį atliko. Kiekvienas lengvas jo judesys dvelkė grakštumu, dėl ko Tonijus staiga susinervino ir įsitempė.
Bet tuomet jį užvaldė Domeniko balsas. Aukštas, tyras, be menkiausių falceto požymių. Šio soprano diapazonas buvo išties fenomenalus, o sklandi garsų jungimo maniera privertė Tonijų susigėsti dėl apgailėtino savojo accentus atlikimo.
— Tokiam balsui negali likti abejingas, — iškvėpė jis, kai Domenikas baigė dainuoti ir pasitraukė.
Bet kadangi vyko tik repeticija, dainininkas neišėjo, o liko stovėti scenos pakraštyje, sustingęs tokia grakščia poza, tarytum atsirėmęs į orą. Ūmai jo žvilgsnis perskrodė salę ir įsmigo į Tonijų.
Tonijus taip įsistebeilijo į kampuotą berniuko figūrėlę, įdubusius skruostus ir gilias juodas akis, jog nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino.
Netikėtai žmogaus šešėlis užstojo šviesą. Jis pakėlė galvą, vos tik nutilo muzika ir teatre įsivyravo tyla.
Priešais stovėjo Lorencas — kastratas, kuriam prieš mėnesį bakstelėjo peiliu už tai, kad tyčiojosi iš jo.
Tonijus suakmenėjo.
Paskui lėtai atsistojo. Žvilgsnis atsargiai slystelėjo vaikinu, kuris buvo aukštesnio ūgio už Tonijų. Tamsaus gymio, juodaplaukis, grubokos išorės. Beje, jo, kaip ir daugelio kitų kastratų, skruostai švietė raudoniu, nors veidas buvo gan neišraiškingas.
Jis neatplėšdamas akių spoksojo į Tonijų. Repeticija nutrūko.
Tonijus neturėjo jokio ginklo. Nepaisant to, linktelėjo Lorencui ir lėtai pakėlė ranką prie diržo, lyg norėtų išsitraukti špagą. O paskui vėl nuleido, tarytum ketintų kyštelėti po tunika ir išsiimti durklą. Judesys buvo tikslus, apskaičiuotas.
Bet berniukas tarsi nieko nepastebėjo. Įsitempęs kaip styga, sugniaužęs prie kūno priglaustų rankų kumščius, į Tonijaus linktelėjimą jis atsakė kreivu šypsniu.
Mažame teatre nesigirdėjo nė vieno garso.
Ir tuomet Lorencas atsargiai atsitraukęs atgal apsisuko bei išėjo.
Tonijus liko susimąstęs stovėti. Jis tikėjosi sulauksiąs išpuolio. Bet padėtis buvo blogesnė. Lorencas ketino jį užmušti.
Tą patį vakarą, Gvidui leidus, Tonijus išvyko iš konservatorijos į miestą parsigabenti spynų meistro ir įsistatė į kambario duris užraktą. Nuo šiol visada nešiojosi už diržo užkištą durklą ir, kur beeitų, niekada neprarado budrumo. Naktį kopdamas laiptais nuolat sustodavo, įsiklausydamas bei įsižiūrėdamas į tamsą.
Tačiau baimės nejautė. O supratęs priežastį nuraudo. Jis nebijojo Lorenco, nes šis buvo tik kastratas!
Vaikinas krestelėjo galvą, kad prašviesėtų mintys. Nejaugi kaip tik to ir tikėjosi Karlas? Kad Tonijus taps nepavojingu išdariu?
Staiga taip suskaudo smilkinius, jog norėjosi suspausti galvą delnais. Jis nežinojo, kaip jį paveiks metai ir kaip jau paveikė tą tamsiaplaukį berniuką, kuriam taip beatodairiškai smogė peiliu, kai jautėsi it į kampą įvarytas žvėris. Bet ar jis galėjo tikėtis iš jo mažiau, nei tikėjosi iš savęs?
Laikas slinko, ir vaikinas suvokė netgi norįs, kad Lorencas jį užpultų. Įdomu, kaip viskas įvyks?
Galvodamas apie tai, jautė keistą jaudulį, ypač prisimindamas momentus, kai savo jėgą priešpastatė kitų jėgai, bet ne tuos smūgius, kurie parbloškė jį Flovige, o momentą, kada bemaž visai išsivadavo. O paskui, nuvijęs bereikalingus prisiminimus, šaltai, abejingai pagalvojo: „Kai taip nutiks, aš būsiu pasirengęs.“
Bet artimiausiomis savaitėmis nieko nenutiko, tik Lorencas pakeitė savo vietą prie bendro stalo, kad Tonijus galėtų matyti grėsmingą jo šypseną.
Gvido pamokos vyko visuomet pagal tą patį įprastą modelį, periodiškai pražysdamos nuostabiomis mažutėmis pergalėmis. Gvidas elgėsi dar šalčiau nei visada, tačiau vis dažniau kur nors veždavosi Tonijų vakarais.
Juodu lankėsi komiškose operose, kurios Tonijui patiko labiau, nei tikėjosi (kadangi jose retai dalyvaudavo dainininkai kastratai), ir tos pačios tragiškos operos spektakliuose švento Bartolomėjaus teatre.
Tačiau po to pirmojo karto Tonijus nebelydėdavo Gvido į puotas bei kviestinius vakarus. Priežasčių maestro taip ir neatspėjo. Atrodė dėl to šiek tiek nusiminęs. Jis šaltai tvirtino, girdi tokios pramogos Tonijui išeitų į naudą. Bet šis atsakydavo esąs pavargęs arba kad jam naudingiau būsią pasimokyti. Gvidas gūžtelėjęs pečiais nusileisdavo.
Tokių mažų ginčų metu Tonijų mušdavo karštis ir krėsdavo šaltis. Tereikėjo pagalvoti apie gausybę moterų, besisukiojančių tokiose puotose, ir jį išsyk imdavo smaugti baimė. O paskui nejučia pradėdavo galvoti apie Betiną gondoloje. Prisiminimas iškildavo taip ryškiai, jog bemaž jausdavo valties supimą, vandens kvapą, kvėpuodavo Venecijos oru ir vėl patirdavo mažo, plaukuoto plyšelio tarp Betinos kojų drėgmę bei šilumą, neįtikėtinai šilkinę odą vidinėje šlaunų pusėje, kur kartais priglusdavo skruostu.
Tokiais momentais jis patylom ištiesdavo nugarą ir žvelgdavo pro karietos langą, tarsi skendėdavo filosofiniuose apmąstymuose.
Sykį naktį grįždamas iš teatro Tonijus pagalvojo tarp konservatorijos sienų niekada nebūsiąs visiškai saugus. Turint omeny, jog Lorencas kaskart pasitikdavo jį grėsmingai šypsodamasis, beliko stebėtis, kad tokia mintis nedingtelėjo gerokai anksčiau.
Vis dėlto tie vakarai Tonijui reiškė be galo daug. Jis mylėjo neapolietišką teatrą, visi spektaklių niuansai jam buvo svarbūs. Kartais po kelių vyno taurių jis tapdavo gan šnekus, ir juodu su Gvidu įsikarščiavę nuolatos pertraukinėdavo vienas kitą.
Bet kartais Tonijų persmelkdavo gluminantis įvykių keistumo suvokimas. Judviejų su Gvidu bendravimas dažniausiai panėšėjo į priešpriešą. Tonijus išlikdavo tiek pat išdidus, kiek Gvidas — paniuręs.
Vieną naktį juodu važiavo atviru ekipažu palei jūrą jusdami šiltą, druskingą orą, Gvidas atkimšo nusipirktą vyno butelį, o žvaigždės giedrame danguje, rodos, kybojo itin žemai ir žėrėjo ypač skaisčiai... Staiga Tonijus suprato nebegalįs kęsti tarp jų tvyrančio šaltumo. Jis žiūrėjo į Gvido profilį baltų putų fone ir galvojo: „Šis grubus tironas nelengvą mano gyvenimą paverčia dar sunkesniu, nors vos keliais pagyrimo žodžiais galėtų jį palengvinti. Bet tuo pat metu regiu prieš save dailiai pasipuošusį senjorą, kalbantį su manimi taip, lyg būtume svetainėje besišnekučiuojantys geri bičiuliai. Gvidas — tai du skirtingi žmonės.“ Tonijus atsiduso.