O maestro, atrodo, nesuprato, apie ką galvoja mokinys. Tyliu balsu jis pasakojo vaikinui apie nuo džiovos mirštantį talentingą kompozitorių Pergolezį, kuris taip ir neatsigavo po to, kai buvo išjuoktas Romoje per savo pirmosios operos premjerą.
— Romos publika — blogiausia iš visų, — atsiduso Gvidas.
O paskui pažvelgė į jūrą, tarsi pametęs mintį. Bet po kurio laiko papasakojo, kaip Pergolezis, jo bendraamžis, prieš daugelį metų įstojo į Jėzaus Kristaus vargšų vaikų konservatoriją. Ir jeigu jis pats, Gvidas, reikiamu laiku būtų pasinėręs į muzikos kūrybą, dabar jam, ko gero, nebereikėtų nerimauti dėl Romos publikos.
— O kodėl jūs nesigilinote į kūrybą? — paklausė Tonijus.
— Aš tapau dainininku, — burbtelėjo Gvidas.
Tada Tonijus prisiminė ugningą maestro Kavalos kalbą, pasakytą tą pačią naktį, kai jis kopė į kalną. Vaikinas susigėdo dėl to, kad ją užmiršo. Jis tiek daug galvojo apie save, savo skausmą, savo pasveikimą, mažas savo pergales, jog beveik niekada nesusimąstydavo apie visuomet šalia esantį žmogų. „Gal kaip tik todėl jis manęs nekenčia?“
— Ta muzika, kurią dažnai duodate man... Juk ji jūsų, taip? — paklausė Tonijus. — Ji tiesiog nuostabi!
— Tu neturi teisės vertinti mano muzikos! — staiga supyko Gvidas. — Aš pasakysiu tau, ar muzika yra gera ir ar gerai tu dainuoji!
Tonijus pajuto apmaudą. Jis gerokai siurbtelėjo vyno, o paskui be perspėjimo impulsyviai apkabino Gvidą.
Maestro įtūžęs grubiai jį atstūmė.
Bet Tonijus juokdamasis gūžtelėjo pečiais.
— Sykį jūs mane apkabinote, ne, dusyk, pamenate, — pasakė jis. — Taigi ir aš noriu kartais jus apkabinti...
— Kurių galų! — užriaumojo Gvidas.
Jis išplėšė butelį Tonijui iš rankų ir gurkštelėjo vyno.
— Todėl, kad aš nejaučiu jums paniekos, kaip kad jūs niekinate mane. Mano asmenybė nėra tokia susidvejinusi.
— Niekinu tave? — suniurzgė Gvidas. — Asmeniškai tu man apskritai nerūpi! Mane domina tik tavo balsas! Ar tu patenkintas?
Atsišliejęs į odinės sėdynės atlošą, Tonijus nukreipė žvilgsnį į dangų. Nuotaika galutinai sugedo. „Kas man darbo, ką jaučia šitas storžievis? Kodėl privalau jį mylėti? Kodėl negaliu tiesiog imti tai, ką jis man duoda?..“ Paskui vaikinas pajuto drebulį, perspėjantį apie atslenkantį seną skausmą, ir norėdamas užsimiršti pradėjo galvoti apie ką tik girdėtą operą, apie įvairias smulkias muzikines problemas, apie bet ką, kad tik negalvotų apie vienatvę, kurią staiga pajuto. Akimirką pasirodė, jog jo gyvenime apskritai niekada nebuvo didžiulio namo Venecijoje, kur gyveno su tėvu, motina bei mokytojais, sudariusiais tokią svarbią jo gyvenimo dalį, ir... Buvo tik Neapolis, ši jūra, šitie dabartiniai jo namai.
Po poros dienų, baigiantis itin nesėkmingai kaitriai dienai, Gvidas pranešė Tonijui, jog šis galėsiąs sudainuoti nedidelę partiją konservatorijos operos chore.
— Bet juk opera įvyks jau rytoj vakare! — išsigando Tonijus, kartu pašokdamas iš džiaugsmo.
— Tau reikės sudainuoti tik dvi eilutes pabaigoje, — nuramino Gvidas. — Išmoksi per sekundę. Tau bus naudinga jau dabar išmėginti save scenoje.
Tonijus nė svajoti nedrįso, kad viskas nutiks taip greitai.
Atsidūręs užkulisiuose, nesitvėrė savam kailyje, nespėdamas sužiūrėti visko, kas dedasi aplinkui. Dirsčiojo į grimo kambarius, kur ant staliukų stovėjo pudrinės bei skaistalų indeliai, pagarbiai ir baimingai žvelgė į didžiulę dažytų arkų eilę, lėtai virvėmis keliamą į juodą tuštumą viršum scenos, o paskui be garso leidžiamą žemyn. Didžiulėje erdvėje už galinės uždangos gulėjo sukrautos kitų operų dekoracijos, primenančios Tonijui begalinį painų labirintą. Jis aptiko auksinę karietą, nusagstytą popierinėmis gėlėmis, ir perregimus audinius, ant kurių matėsi vos pastebimi žvaigždžių bei debesų pėdsakai.
Pro šalį bėgiojo berniukai, nešini špagomis, aukso spalvos kartoninėmis urnomis, pilnomis popierinių lapų.
Ir vos prasidėjus repeticijai Tonijus apstulbo matydamas, kaip iš chaoso atsirado harmonija, prieš akis nukirbėjo atlikėjų virtinė, orkestras energingai driokstelėjo akompanimentą, viena nuostabi arija keitė kitą, o balsai stulbino virtuoziškumu.
Kitą dieną, neįstengdamas įveikti jaudulio, jis vos begalėjo sutelkti dėmesį į savo pratimus, kol pagaliau Gvidas paliko tik tas dvi eilutes, kurias reikėjo sudainuoti chore.
Tik likus valandai iki uždangos pakėlimo, Tonijus pamatė visus atlikėjus su teatro kostiumais.
Publika jau rinkosi. Pro vartus viena po kitos važiavo karietos. Koridoriuose girdėjosi linksmi balsai, visur degė žvakės, šventiškai sušildančios pastatą, atgaivinančios nišas ir užkaborius, kuriuos paprastai slėpdavo vakaro sutemos. Didžiojoje svetainėje susirinko vietinė diduomenė, atvykusi pasižiūrėti ateityje išgarsėsiančių dainininkų bei kompozitorių pasirodymo.
Tonijus nuskubėjo į užkulisius, ir tuomet kažkas jį sustabdė. Jam teko kareivio vaidmuo, todėl vilkėjo vieną iš spalvingiausių savo venecijietiškų švarkų — raudoną, siuvinėtą auksu, papuoštą juostele, pagal praėjusio šimtmečio madą besileidžiančią nuo peties iki špagos rankenos.
— Sėskis čionai, — išgirdo jis moterišką balsą ir pamatė prie sienos mažą stalelį su veidrodžiu.
Tuojau pat ant jo pabiro tiek pudros, jog juodi plaukai įgavo baltą spalvą. Jis krūptelėjo, kai vikrios rankos palietė veidą, ir kaip pakerėtas įsistebeilijo į savo atvaizdą, grimavimui pasibaigus.
Storai juodai apvedžiotos nuosavos akys kartu ir linksmino, ir erzino.
Tačiau visi veidai aplinkui buvo tokie pat išdažyti.
Dirstelėjęs pro plyšelį scenos pakraštyje, Tonijus pamatė, jog ložės jau pilnos: visur vien balti perukai, brangenybės, žvilgantis atlasas ir tafta. Tonijus atšlijo apimtas nesuprantamo jaudulio, pasijutęs keistai pažeidžiamas.
Negali būti, kad jis pasirodys šioje scenoje priešais visus tuos vyrus bei moteris, kurie vos prieš šešis mėnesius... Jis sustojo ir užsimerkė. Reikia įsakyti rankoms bei kojoms nevirpėti, liepti širdžiai taip pašėlusiai nesidaužyti! Bet ašarų sutramdyti jam nepavyko.
Gerai, kad jį tuojau pat įtraukė veiklos sūkurys, siautėjantis už uždangos. Veidrodyje tolėliau jis pamatė berniuką — save, iš pažiūros tokį nekaltą, jauną, tokiu pat romiu veidu, kaip tų vyrų baltais perukais, kurie žvelgė į jį iš portretų. Ir vos jo lūpas palietė šypsena, vidinis skausmas išgaravo, tarsi paklusęs komandai. „Turbūt kaskart, — pagalvojo jis, — bus vis lengviau.“
Tonijui išties patiko viskas, kas dėjosi aplink. Ir jeigu tam tikrais momentais pajusdavo pažeminimą, šis jausmas panėšėjo tik į prislopintą bosinės stygos garsą gražesnės, galingesnės muzikos fone. Jis palietė pripudruotą veidą, paskutinį kartą žvilgtelėjo į savo atspindį tolimame veidrodyje, nusišypsojo plačiau bei ramiau nei pirmą kartą, o paskui nukreipė žvilgsnį į šalį.
Maestro Kavala šmurkštelėjo į užkulisius ir abiem rankom apkabino ką tik pasirodžiusią jauną deivę ant nugaros krintančiomis baltomis garbanomis, porcelianine oda, šiek tiek parausvintais skruostais, tokią trapią bei nuostabią, jog pažvelgus į ją Tonijui užgniaužė kvapą.
Rodos, ištisą amžinybę jis žiūrėjo į šią prašmatnią lėlę, kol nustėręs susiprotėjo, jog scenoje negalėjo pasirodyti moteris. Čia buvo Domenikas!
Maestro Kavala davė jam paskutiniuosius nurodymus. Tamsios Domeniko akys slystelėjo į šalį ir šiek tiek išsiplėtė pastebėjusios Tonijų. Rausvos lūpos tuo pat metu be galo dailiai išlinko.